Bombėjaus prezidentūra — Britų Indijos provincija: istorija ir teritorija
Bombėjaus prezidentūra buvo viena iš didžiausių Britų Indijos provincijų. Jos ištakos siekia XVII a.: Britų Rytų Indijos kompanijos prekybos postai prie Arabijos jūros krantų iš pradžių sudarė branduolį, o svarbą lėmė saugi uosto vieta ir tolesnė teritorinė plėtra. Jam ypatingą reikšmę suteikė tai, kad Bombėjus 1661 m. tapo Anglijos karūnos nuosavybe (per nuotakos dovaną iš Portugalijos), o 1668 m. buvo perduotas kompanijai — nuo to laiko ėmė formuotis vadinamasis prezidentūros aparatas.
Istorija ir svarbiausi įvykiai
Per XVIII–XIX a. Bombėjaus prezidentūra išsiplėtė nuosekliai — tiek tiesioginių okupacijų, tiek sutartinių įsigijimų būdu. 1858 m., po Pirmojo indų sukilimo, Britų Rytų Indijos kompanijos valdymą pakeitė Britų imperijos tiesioginė valdžia ir regionas tapo oficialia karūnos administracine dalimi. Svarbūs pokyčiai XX a. ėmė vykti pagal Vidaus reikalų aktus: 1936 m. iš prezidentūros išskirta Sindo provincija (tapusi atskira administracine vienete), o 1937 m. Adeno teritorija Jemene buvo atskirta kaip atskiras kolonijos valdymo objektas. 1947 m., Indijai ir Pakistanui tapus nepriklausomoms valstybėms, prezidentūros teritorijos pasidalijo tarp naujų valstybių; vėliau indų pusėje buvusi prezidentūra reorganizuota į Bombėjaus valstiją ir po 1956–1960 m. administracinių pertvarkymų galiausiai paskirstyta tarp dabartinių valstijų.
Teritorija ir administracija
Didžiausią Bombėjaus prezidentūros teritoriją sudarė dabartinė Gudžarato valstija, didelė dalis vakarinės Maharaštros (įskaitant Konkano, Dešo ir Kandesho regionus) bei dalis šiaurės vakarų Karnatakos. Be to, XIX–XX a. prezidentūrai priklausė ir Sindo (dabar Pakistanas) bei trumpesnį laikotarpį — Adeno teritorija Jemene.
Administracinė struktūra buvo mišri: dalis žemių buvo tiesiogiai valdomos britų administracijos (rūmų apygardos — districtai), o kitas — sudarė vietinės, t. y. kunigaikštiškos valstijos, kurių valdovai išlaikė vidaus autonomiją pagal sutartis ir buvo suverenui (briitams) pavaldūs per gubernatorių arba agentūras. Tokioje sistemoje gyvavo daugybė princely valstelių, ypač Kathiawar (Saurashtra) pusiasalyje, Maharaštros ir Karnatakos pakraščiuose — tarp jų žinomesnės buvo Baroda, Junagadh, Bhavnagar, Kolhapur ir kt.
Ekonomika, miestai ir gyventojai
- Pagrindiniai uostai ir miestai: Bombėjus (dabar Mumbajus) buvo prezidentūros sostinė ir svarbiausias komercinis centras; kiti svarbūs miestai — Surat, Pune (Poona), Ahmedabad, Karachi (Sinde), kurių vaidmuo augo kartu su prekyba ir geležinkeliais.
- Ekonomika rėmėsi uostų prekyba, tekstilės pramone (Bombėjaus tekstilės fabrikai XIX–XX a.), žemės ūkiu ir žaliavų eksportu (ypač medvilnės). XIX a. viduryje geležinkelių plėtra ir kailių/kavos bei opijaus prekyba dar labiau paskatino regiono ekonominę reikšmę.
- Demografinė sudėtis buvo labai įvairi: čia gyveno žmonės, kalbėję marati, gudžarati, sindi, kannada ir kitomis kalbomis; išpažinčių įvairovė apėmė hinduizmą, islamą, džiną, parsi bendruomenę ir krikščionis.
Paveldas ir reikšmė
Bombėjaus prezidentūra turėjo didelę reikšmę tiek kolonijinei Britų Indijos administracijai, tiek regioninei ekonomikai ir infrastruktūros plėtrai. Jos palikimas matomas šiuolaikiniuose miesto centruose (pvz., Mumbajaus pramonėje, uostų tinkluose, geležinkeliuose), taip pat politinėse ribose: didelė dalis dabartinių valstijų — Gudžarato, Maharaštros ir dalis Karnatakos — yra buvusios prezidentūros palikimas. Tuo pat metu princely valstybių paveldas ir jų integracija į nepriklausomas valstybes formavo regioninę politinę ir kultūrinę mozaiką.
Trumpai: Bombėjaus prezidentūra — nuo XVII a. formavęsis ir per XIX–XX a. išsiplėtęs administracinis darinys, apėmęs didelę Vakarų ir Vidurio Indijos dalį, taip pat laikino pobūdžio teritorijas dabartiniame Pakistane ir Jemene. Ji buvo mišrios valdžios (tiesioginės britų administracijos ir vietinių kunigaikščių valdymo) pavyzdys, turėjęs ilgalaikį poveikį regiono ekonomikai, demografijai ir politinėms riboms.
1909 m. Bombėjaus prezidentūra, pietinė dalis
Bombėjaus prezidentūra 1909 m., šiaurinė dalis
Ankstyvoji istorija
Pirmoji britų gyvenvietė Bombėjaus prezidentūroje buvo įkurta 1618 m., kai Rytų Indijos kompanija Surate įkūrė gamyklą. Britus saugojo Mogolų imperatoriaus Džahangyro išduota chartija. Tuo metu Bombėjų kontroliavo Portugalija. 1661 m. Bombėjus buvo perduotas britų vyriausybei kaip dalis Kotrynos Bragansos kraičio, kai ji ištekėjo už Anglijos karaliaus Karolio II, kraičio. 1668 m. Bombėjus buvo perduotas Rytų Indijos kompanijai už 10 svarų sterlingų metinį mokestį. 1687 m. Bombėjus tapo kompanijos teritorijų Indijoje sostine. Tačiau 1753 m. Bombėjaus vyriausybei vadovavo Kalkuta.
Plėtra
XVIII a. Maratų imperija sparčiai augo, užkariaudama Konkaną ir didžiąją dalį rytinio Gudžarato iš Mogolų imperijos. Vakarų Gudžarate, įskaitant Katiavarą ir Kučą, silpnėjanti Mogolų kontrolė leido daugeliui vietinių valdovų tapti nepriklausomais. Pirmasis mūšis tarp britų ir maratų buvo 1774 m. prasidėjęs Pirmasis anglų ir maratų karas, kuris baigėsi 1782 m. Salbai sutartimi. Ši sutartis reiškė, kad Salsetos sala, esanti šalia Bombėjaus salos, atiteko britams. 1800 m. britai užėmė Suratą. Didžiosios Britanijos teritorija padidėjo per Antrąjį Anglo-Maratos karą, kuris baigėsi 1803 m.1803 m. Bombėjaus prezidentūrai priklausė tik Salsetas, uosto salos (nuo 1774 m.), Suratas ir Bankotas (nuo 1756 m.), tačiau 1803 ir 1827 m. prezidentūra dar labiau išsiplėtė. 1805 m. Bombėjaus vyriausybė perėmė Gudžarato rajonus, o 1818 m. juos padidino. Nedidelės Kathiawaro ir Mahikantos valstijos 1807-1820 m. buvo organizuotos į kunigaikštystes, kurias kontroliavo britai.
Po 1857 m. sukilimo britų Rytų Indijos kompanijos valdymas nutrūko, o Indiją tiesiogiai kontroliavo britų vyriausybė. 1932 m. Adenas buvo atskirtas nuo Bombėjaus ir tapo atskira provincija, o Sindas 1936 m. balandžio 1 d. tapo atskira provincija.
Žmonės
Bombėjaus prezidentūroje gyveno daug ir įvairių gyventojų. 1901 m. surašymo duomenimis, iš viso gyveno 25 468 209 žmonės. Pagal religiją gyventojų buvo 19 916 438 induistai, 4 567 295 musulmonai, 535 950 džainistai, 78 552 zoroastrai ir apie 200 000 krikščionių.Nuo arabų užkariavimo VIII a. Sindo mieste islamas buvo pagrindinė religija. Gudžarate pagrindinė religija yra induizmas, nors musulmonų karalystės paliko savo įtaką daugelyje provincijos dalių. Dekanas yra maratų, kurie sudarė 30 % gyventojų, tėvynė. Konkane gyveno įvairios krikščionių kastos, nes jį valdė portugalai.
Pagrindinės prezidentūros kalbos buvo sindhi Sindhijoje, kutchi Kučoje, gudžarati ir hindustani Gudžarate, marathi Tanoje ir centriniame rajone, gudžarati ir marathi Khandeše, marathi ir kannada pietiniame rajone. Taip pat buvo bhilų (120 000) ir čigonų (30 000) dialektų.
Po nepriklausomybės paskelbimo
1947 m. Bombėjaus provincija tapo nepriklausomos Indijos dalimi, o Sindo provincija - Pakistano dalimi. 1950 m. Bombėjaus provincija buvo reorganizuota į Bombėjaus valstiją, kuriai priklausė kunigaikštystės.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Bombėjaus prezidentūra?
A: Bombėjaus prezidentūra buvo buvusi Britų Indijos provincija.
K: Kaip prasidėjo Bombėjaus prezidentūra?
A: Bombėjaus prezidentūra prasidėjo XVII amžiuje kaip Britų Rytų Indijos kompanijos prekybos postai.
K: Kokias teritorijas apėmė Bombėjaus prezidentūra, kai ji buvo didžiausia?
A: Bombėjaus prezidentūrai priklausė didžioji vakarų ir centrinės Indijos dalis, taip pat dalis Pakistano ir Arabijos pusiasalio. Didžiausią teritoriją sudarė dabartinė Gudžarato valstija, du trečdaliai vakarinės Maharaštros valstijos, įskaitant Konkano, Dešo ir Kandesho regionus, ir Indijos šiaurės vakarų Karnatakos valstija; jai taip pat priklausė Pakistano Sindo provincija ir Didžiosios Britanijos teritorija Adenas Jemene.
K: Iš ko susidėjo Bombėjaus prezidentūra?
A: Bombėjaus prezidentūrą iš dalies sudarė apygardos, kurios buvo tiesiogiai pavaldžios britams, o iš dalies - vietinės arba kunigaikštiškos valstijos, kurias valdė vietiniai valdovai, administruojami gubernatoriaus.
K: Kas valdė Bombėjaus prezidentūros vietines arba kunigaikštystės valstijas?
A: Bombėjaus prezidentūros vietines arba kunigaikštystės valstijas valdė vietiniai valdovai, kuriems vadovavo gubernatorius.
K: Kokie Maharaštros valstijos regionai priklausė Bombėjaus prezidentūrai?
A: Bombėjaus prezidentūrai priklausė du trečdaliai vakarinės Maharaštros valstijos, įskaitant Konkaną, Dešą ir Kandesą.
K: Kokios dar teritorijos buvo įtrauktos į Bombėjaus prezidentūrą?
A: Bombėjaus prezidentūrai taip pat priklausė didžioji vakarų ir centrinės Indijos dalis, dalis Pakistano ir Didžiosios Britanijos Adeno teritorija Jemene.
