Bombėjaus prezidentūra buvo viena iš didžiausių Britų Indijos provincijų. Jos ištakos siekia XVII a.: Britų Rytų Indijos kompanijos prekybos postai prie Arabijos jūros krantų iš pradžių sudarė branduolį, o svarbą lėmė saugi uosto vieta ir tolesnė teritorinė plėtra. Jam ypatingą reikšmę suteikė tai, kad Bombėjus 1661 m. tapo Anglijos karūnos nuosavybe (per nuotakos dovaną iš Portugalijos), o 1668 m. buvo perduotas kompanijai — nuo to laiko ėmė formuotis vadinamasis prezidentūros aparatas.

Istorija ir svarbiausi įvykiai

Per XVIII–XIX a. Bombėjaus prezidentūra išsiplėtė nuosekliai — tiek tiesioginių okupacijų, tiek sutartinių įsigijimų būdu. 1858 m., po Pirmojo indų sukilimo, Britų Rytų Indijos kompanijos valdymą pakeitė Britų imperijos tiesioginė valdžia ir regionas tapo oficialia karūnos administracine dalimi. Svarbūs pokyčiai XX a. ėmė vykti pagal Vidaus reikalų aktus: 1936 m. iš prezidentūros išskirta Sindo provincija (tapusi atskira administracine vienete), o 1937 m. Adeno teritorija Jemene buvo atskirta kaip atskiras kolonijos valdymo objektas. 1947 m., Indijai ir Pakistanui tapus nepriklausomoms valstybėms, prezidentūros teritorijos pasidalijo tarp naujų valstybių; vėliau indų pusėje buvusi prezidentūra reorganizuota į Bombėjaus valstiją ir po 1956–1960 m. administracinių pertvarkymų galiausiai paskirstyta tarp dabartinių valstijų.

Teritorija ir administracija

Didžiausią Bombėjaus prezidentūros teritoriją sudarė dabartinė Gudžarato valstija, didelė dalis vakarinės Maharaštros (įskaitant Konkano, Dešo ir Kandesho regionus) bei dalis šiaurės vakarų Karnatakos. Be to, XIX–XX a. prezidentūrai priklausė ir Sindo (dabar Pakistanas) bei trumpesnį laikotarpį — Adeno teritorija Jemene.

Administracinė struktūra buvo mišri: dalis žemių buvo tiesiogiai valdomos britų administracijos (rūmų apygardos — districtai), o kitas — sudarė vietinės, t. y. kunigaikštiškos valstijos, kurių valdovai išlaikė vidaus autonomiją pagal sutartis ir buvo suverenui (briitams) pavaldūs per gubernatorių arba agentūras. Tokioje sistemoje gyvavo daugybė princely valstelių, ypač Kathiawar (Saurashtra) pusiasalyje, Maharaštros ir Karnatakos pakraščiuose — tarp jų žinomesnės buvo Baroda, Junagadh, Bhavnagar, Kolhapur ir kt.

Ekonomika, miestai ir gyventojai

  • Pagrindiniai uostai ir miestai: Bombėjus (dabar Mumbajus) buvo prezidentūros sostinė ir svarbiausias komercinis centras; kiti svarbūs miestai — Surat, Pune (Poona), Ahmedabad, Karachi (Sinde), kurių vaidmuo augo kartu su prekyba ir geležinkeliais.
  • Ekonomika rėmėsi uostų prekyba, tekstilės pramone (Bombėjaus tekstilės fabrikai XIX–XX a.), žemės ūkiu ir žaliavų eksportu (ypač medvilnės). XIX a. viduryje geležinkelių plėtra ir kailių/kavos bei opijaus prekyba dar labiau paskatino regiono ekonominę reikšmę.
  • Demografinė sudėtis buvo labai įvairi: čia gyveno žmonės, kalbėję marati, gudžarati, sindi, kannada ir kitomis kalbomis; išpažinčių įvairovė apėmė hinduizmą, islamą, džiną, parsi bendruomenę ir krikščionis.

Paveldas ir reikšmė

Bombėjaus prezidentūra turėjo didelę reikšmę tiek kolonijinei Britų Indijos administracijai, tiek regioninei ekonomikai ir infrastruktūros plėtrai. Jos palikimas matomas šiuolaikiniuose miesto centruose (pvz., Mumbajaus pramonėje, uostų tinkluose, geležinkeliuose), taip pat politinėse ribose: didelė dalis dabartinių valstijų — Gudžarato, Maharaštros ir dalis Karnatakos — yra buvusios prezidentūros palikimas. Tuo pat metu princely valstybių paveldas ir jų integracija į nepriklausomas valstybes formavo regioninę politinę ir kultūrinę mozaiką.

Trumpai: Bombėjaus prezidentūra — nuo XVII a. formavęsis ir per XIX–XX a. išsiplėtęs administracinis darinys, apėmęs didelę Vakarų ir Vidurio Indijos dalį, taip pat laikino pobūdžio teritorijas dabartiniame Pakistane ir Jemene. Ji buvo mišrios valdžios (tiesioginės britų administracijos ir vietinių kunigaikščių valdymo) pavyzdys, turėjęs ilgalaikį poveikį regiono ekonomikai, demografijai ir politinėms riboms.