Tichonas Chrennikovas (gimė 1913 m. birželio 10 d. Jelete, Rusijos imperija; mirė 2007 m. rugpjūčio 14 d. Maskvoje) - rusų muzikantas. Kompozitorius ir pianistas, jis tapo viena iš ryškiausių ir tuo pačiu prieštaringiausių asmenybių sovietinėje muzikos gyvenimo istorijoje. Chrennikovas kūrė įvairių žanrų muziką — operas, orkestrines ir kamerines kompozicijas, filmų partitūras ir liaudies dainų aranžuotes — tačiau visuomenės ir muzikos istorikų atmintyje jis dažnai siejamas ne tiek su savo kūryba, kiek su politine veikla.
1948 m. jis tapo Sovietų kompozitorių sąjungos sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. Per šį ilgą laikotarpį Chrennikovas aktyviai įtakodavo politiką muzikos lauke ir kontroliavo, kokia muzika galėjo būti kuriama, leidžiama publikai ir atliekama. 1948 m. vykusiame kampanijos etape, kurią istorikai dažnai sieja su Zhdanovo inicijuotais represiniais veiksmais, keli žymūs sovietų kompozitoriai, tarp jų Šostakovičius ir Prokofjevas, buvo viešai kritikuojami ir priversti prisipažinti bei atsiprašyti už savo kūrybą. Dėl tokios politikos daugelis menininkų prarado galimybę laisvai kurti ar rodyti savo darbus.
Sovietų Sąjungos laikais ypač Stalino valdymo metais menas buvo stipriai ideologizuotas: muzikai turėjo pabrėžti teigiamą sovietinės valstybės vaizdą ir skleisti partijos idėjas. Jei kompozitoriai rašydavo muziką, kuri politikams atrodė „formalistinė“, „degenruota“ ar kitaip nepageidaujama, jų kūryba būdavo cenzūruojama, atliekamos draudimo priemonės — muzikos neleidžiama publikuoti ar atlikti, o pačių menininkų karjera galėjo užsidaryti arba net baigtis represijomis ir net kalinimu (kalėjimą). Chrennikovas, būdamas sąjungos lyderiu, dažnai vykdė ir įgyvendino tokius sprendimus, stengdamasis užtikrinti, kad visi muzikai paklustų politiniams vadovams ir partijos ideologijai, kartais elgdamasis griežtai ir be kompromisų. Jis ėjo šias pareigas tuo metu, kai diktatorius Stalinas aktyviai formavo kultūrinę politiką.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Chrennikovui teko aiškintis savo veiksmus. Dalis visuomenės ir muzikos pasaulio kritikų laiko jį aktyviu represijų vykdytoju, kaltinančiu daug menininkų praradimu laisvės ir kūrybinių galimybių; kiti pabrėžia, kad jis, galbūt, siekė išgelbėti kolegas nuo dar griežtesnių sankcijų ir kad jo veiksmai buvo vykdomi sudėtingoje ir pavojingoje politinėje aplinkoje. Chrennikovas pats po 1991 m. kartais aiškino, kad dėl tam tikrų savo veiksmų gailisi, tačiau jo motyvai ir atsakomybės mastas iki šiol lieka diskusijų objektu.
Istorikai ir muzikologai vertina Chrennikovą kompleksiškai: jis paliko kūrybinį palikimą kaip kompozitorius ir atlikėjas, bet kartu — kaip ilgalaikis sovietinės muzikos administracijos vadovas, kuris dalyvavo cenzūros ir ideologinio spaudimo mechanizmuose. Jo asmenybė ir veikla yra pavyzdys to, kaip menininkų likimai sovietinėje sistemoje dažnai buvo nulemti politinių aplinkybių, o moraliniai sprendimai — sudėtingi ir prieštaringi.
