Tichonas Chrennikovas: sovietų kompozitorius ir muzikos cenzorius
Tichonas Chrennikovas: sovietų kompozitorius ir muzikos cenzorius — kontroversiška biografija apie 1948 m. persekiojimus, valdžios įtaką menui ir jo vėlesnę atgailą.
Tichonas Chrennikovas (gimė 1913 m. birželio 10 d. Jelete, Rusijos imperija; mirė 2007 m. rugpjūčio 14 d. Maskvoje) - rusų muzikantas. Kompozitorius ir pianistas, jis tapo viena iš ryškiausių ir tuo pačiu prieštaringiausių asmenybių sovietinėje muzikos gyvenimo istorijoje. Chrennikovas kūrė įvairių žanrų muziką — operas, orkestrines ir kamerines kompozicijas, filmų partitūras ir liaudies dainų aranžuotes — tačiau visuomenės ir muzikos istorikų atmintyje jis dažnai siejamas ne tiek su savo kūryba, kiek su politine veikla.
1948 m. jis tapo Sovietų kompozitorių sąjungos sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. Per šį ilgą laikotarpį Chrennikovas aktyviai įtakodavo politiką muzikos lauke ir kontroliavo, kokia muzika galėjo būti kuriama, leidžiama publikai ir atliekama. 1948 m. vykusiame kampanijos etape, kurią istorikai dažnai sieja su Zhdanovo inicijuotais represiniais veiksmais, keli žymūs sovietų kompozitoriai, tarp jų Šostakovičius ir Prokofjevas, buvo viešai kritikuojami ir priversti prisipažinti bei atsiprašyti už savo kūrybą. Dėl tokios politikos daugelis menininkų prarado galimybę laisvai kurti ar rodyti savo darbus.
Sovietų Sąjungos laikais ypač Stalino valdymo metais menas buvo stipriai ideologizuotas: muzikai turėjo pabrėžti teigiamą sovietinės valstybės vaizdą ir skleisti partijos idėjas. Jei kompozitoriai rašydavo muziką, kuri politikams atrodė „formalistinė“, „degenruota“ ar kitaip nepageidaujama, jų kūryba būdavo cenzūruojama, atliekamos draudimo priemonės — muzikos neleidžiama publikuoti ar atlikti, o pačių menininkų karjera galėjo užsidaryti arba net baigtis represijomis ir net kalinimu (kalėjimą). Chrennikovas, būdamas sąjungos lyderiu, dažnai vykdė ir įgyvendino tokius sprendimus, stengdamasis užtikrinti, kad visi muzikai paklustų politiniams vadovams ir partijos ideologijai, kartais elgdamasis griežtai ir be kompromisų. Jis ėjo šias pareigas tuo metu, kai diktatorius Stalinas aktyviai formavo kultūrinę politiką.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Chrennikovui teko aiškintis savo veiksmus. Dalis visuomenės ir muzikos pasaulio kritikų laiko jį aktyviu represijų vykdytoju, kaltinančiu daug menininkų praradimu laisvės ir kūrybinių galimybių; kiti pabrėžia, kad jis, galbūt, siekė išgelbėti kolegas nuo dar griežtesnių sankcijų ir kad jo veiksmai buvo vykdomi sudėtingoje ir pavojingoje politinėje aplinkoje. Chrennikovas pats po 1991 m. kartais aiškino, kad dėl tam tikrų savo veiksmų gailisi, tačiau jo motyvai ir atsakomybės mastas iki šiol lieka diskusijų objektu.
Istorikai ir muzikologai vertina Chrennikovą kompleksiškai: jis paliko kūrybinį palikimą kaip kompozitorius ir atlikėjas, bet kartu — kaip ilgalaikis sovietinės muzikos administracijos vadovas, kuris dalyvavo cenzūros ir ideologinio spaudimo mechanizmuose. Jo asmenybė ir veikla yra pavyzdys to, kaip menininkų likimai sovietinėje sistemoje dažnai buvo nulemti politinių aplinkybių, o moraliniai sprendimai — sudėtingi ir prieštaringi.
Tichonas Chrennikovas
Gyvenimas ir karjera
Tichonas Chrennikovas buvo jauniausias iš dešimties vaikų, gimęs arklių prekeivių šeimoje Jelecko miestelyje Rusijos Lipecko provincijoje, Vidurio Rusijoje. Šeima pradėjo jį mokyti groti gitara ir mandolina. Būdamas devynerių metų pradėjo mokytis groti pianinu, o sulaukęs trylikos pradėjo kurti kompozicijas. Po trejų metų buvo išsiųstas į Gnesino muzikos akademiją, kur mokėsi pas kompozitorių Michailą Gnesiną. 1932 m. įstojo į Maskvos konservatoriją. Kompozicijos mokėsi pas Visarioną Šebaliną, o fortepijono - pas garsųjį pedagogą Heinrichą Neuhaussą, kuris vėliau buvo Emilio Gilelso ir Sviatoslavo Richterio mokytojas.
Ankstyvieji jo kūriniai - simfonija, koncertas fortepijonui ir opera pagal knygą "Into the Storm", kuri buvo sukurta pagal Stalino mėgstamą romaną "Vienatvė". Jo muzika visada buvo linksma ir energinga. Jis parašė muziką 22 filmams ir daug patriotinių dainų. Jis darė viską, kad įtiktų Stalinui, ir netrukus tapo Sovietų kompozitorių sąjungos sekretoriumi.
1948 m. jis vadovavo konferencijai, kurioje Šostakovičiui, Prokofjevui, Miaskovskiui ir Šebalinui (kuris buvo jo mokytojas) buvo pasakyta, kad jie yra blogi "formalistai". Žodis "formalistas" muzikoje neturi jokios reikšmės, tačiau politikai juo apibūdino visus, kurie nepakluso politikų nurodymams. Chrennikovas konferencijoje pareiškė, kad "mes sustabdysime visas formalizmo ir populiariojo dekadanso apraiškas".
Šostakovičius draugiškai patarė Chrennikovui dėl jo operos "Į audrą", tačiau Chrennikovas supyko dėl kritikos, o dabar galėjo atsikirsti. Šostakovičius satyrines pastabas apie Chrennikovą išsakė operoje "Rayok", kurios niekam nerodė ir kuri buvo rasta tarp jo dokumentų po jo mirties 1975 m.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo Chrennikovas išleido knygą "Taip buvo". Šioje knygoje jis teigia, kad visi turėjo paklusti politinėms taisyklėms, o jis tik darė tai, ką darė visi kiti. Tačiau vėliau jis parašė keletą blogų dalykų apie Šostakovičių. Chrennikovas taip pat buvo kompozitoriaus Alfredo Šnitkės priešas. Jis uždraudė groti jo muziką ir įsiuto, kai ji buvo atliekama kitose šalyse. Jis taip pat draudė ir kitų dabar išgarsėjusių kompozitorių, pavyzdžiui, Sofijos Gubaidulinos ir Viktoro Suslino, muziką.
Tačiau Chrennikovas nebuvo vien tik blogas. Jis rėmė Šostakovičių ir Prokofjevą, kad šie šeštajame dešimtmetyje gautų Stalino premijas. Jis taip pat pakvietė Stravinskį, kuris buvo ištremtas į Jungtines Valstijas, 1962 m. vėl apsilankyti Sovietų Sąjungoje.
Sulaukęs aštuoniasdešimties, Chrennikovas ir toliau kūrė daugybę komiškų operų, operečių ir baletų. Juose visada skambėjo melodijos, kuriomis žmonės galėjo lengvai mėgautis.
Sovietų valstybė jam už nuveiktus darbus skyrė daugybę apdovanojimų: tris Stalino premijas, SSRS valstybinę premiją ir Lenino premiją. Prieš mirtį jam apdovanojimą įteikė net Vladimiras Putinas, todėl atrodo, kad Rusija gali grįžti prie savo praeities vertybių.
Jis mirė Maskvoje, sulaukęs 94 metų.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Tichonas Chrennikovas?
A: Tichonas Chrennikovas buvo rusų muzikantas, kompozitorius ir pianistas, gimęs 1913 m. Rusijos imperijoje ir miręs 2007 m. Maskvoje.
K: Kuo jis pasižymėjo, kad buvo ypač įsimintinas?
A: Jis ypač įsiminė dėl to, ką padarė per nemalonią konferenciją 1948 m., kai kai kurie garsiausi sovietų kompozitoriai, tarp jų Šostakovičius ir Prokofjevas, buvo priversti atsiprašyti už savo parašytą muziką ir pareikšti, kad ateityje sukurs geresnę muziką.
Klausimas: Kaip muzikantams teko būti atsargiems Sovietų Sąjungos laikais?
A: Sovietų Sąjungoje, ypač valdant Stalinui, muzikantai turėjo labai atsargiai vertinti savo kūrinius, nes muzika turėjo priversti žmones jaustis laimingais, kad gyvena tokioje didelėje šalyje kaip Sovietų Sąjunga. Jei kompozitoriai rašė muziką, kuri politikams nepatiko ar buvo nesuprantama, jų gyvenimas tapo labai sudėtingas, nes jų muzika negalėjo būti atliekama ir jie galėjo būti net pasodinti į kalėjimą.
Klausimas: Kokias pareigas 1948-1991 m. ėjo Tichonas Chrennikovas?
A: 1948-1991 m., kol Stalinas buvo diktatorius, Tichonas Chrennikovas ėjo Sovietų kompozitorių sąjungos sekretoriaus pareigas.
K: Kaip šiandien galime teisingai vertinti jo veiksmus?
Atsakymas: Šiandien mums sunku teisingai vertinti jo veiksmus, nes jis išgyveno darydamas tai, ką jam liepė sovietų diktatoriai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo jis bandė atsiprašyti už tai, ką padarė, tačiau sunku spręsti, ar šis atsiprašymas buvo nuoširdus, ar ne.
Klausimas: Kokią žinią šiuo laikotarpiu turėjo perduoti menas?
A: Šiuo laikotarpiu menui reikėjo perduoti žinią, kad žmonės turėtų jaustis laimingi gyvendami tokioje didelėje šalyje kaip Sovietų Sąjunga.
Ieškoti