Keltų pagonybė (keltų politeizmas): dievai, druidai ir istorija

Atraskite Keltų pagonybę: dievų panteoną, paslaptingus druidus ir istorijos vingius nuo La Tene laikų iki krikščionybės bei šiuolaikinio neopagonybės atgimimo.

Keltų politeizmas - tai tikėjimų arba religijos pavadinimas, apibūdinantis daugybę regioninių ir laikotarpiškai kintančių dievybių, ritualų ir sakralinių praktikų. Kitas dažnai vartojamas keltų politeizmo terminas yra keltų pagonybė. Ji buvo praktikuojama Europos tauta, šiandien vadinama keltais. Nuo I a. pr. m. e. ir ypač per I–VI a. po Kr. vyko intensyvus jų atvertimo į krikščionybę; šis procesas Europoje vystėsi ne vienu etapu ir regionais užtruko iki V–VI a., o kitur — dar ilgiau.

Pirmieji radiniai, susiję su šiuo tikėjimų rinkiniu, datuojami apie 500 m. pr. m. e. — tai La Tène kultūros laikotarpis. Ši tikėjimų sistema gyvavo maždaug tūkstantmetį, žymint pereinamuosius laikotarpius nuo Geležies amžiaus iki Romos imperijos laikų. Keltų religija nebuvo vienalytė: ji skyrėsi tarp Galijos, Britų salų ir kitų regionų, reagavo į kontaktus su kaimyninėmis kultūromis.

Britų salų keltų atveju religija apėmė ir dalį geležies amžiaus, o jos elementai išliko literatūroje ir folklore. Keltų politeizmas buvo viena iš geležies amžiaus politeistinių indoeuropiečių šeimos religijų; jos tipinius bruožus atskleidžia dievų, šventų vietų ir ritualų ypatumai.

Dievai ir panteonas

Keltų panteono dievai vadinami įvairiais vardais. Šiuos vardus užrašė senovės graikų ar senovės romėnų geografai arba jie buvo rasti užrašuose ant kapų, altorių ir votyvinių daiktų. Tarp žymiausių šių dievų yra Teutatis, Taranis ir Lugas (Lugus/Lugh). Įrašai ir ikonografija taip pat atskleidžia tokius pavidalus kaip Cernunnos — ragėtas miškų ir gyvūnų dievas, bei moteriškąsias dievybes, pvz., Matres/Matronae, ir Epona, susijusią su žirgais.

Lyginamąja mitologija užsiimantys tyrinėtojai šį sąrašą papildė ir viduramžių airių mitologijos figūromis. Jie teigia, kad šios figūros yra ankstesnių laikų dievybės arba herojai, kurie buvo interpretuojami kitaip. Šis procesas vadinamas euhemerizacija pagal šį procesą aprašiusio senovės Graikijos filosofo Euhemero pavardę: mitiniai personažai vėliau gali būti pristatomi kaip istoriniai asmenys arba atvirkščiai — istorijos veikėjai deifikuojami.

Druidai: kas jie buvo?

Pasak romėnų istorikų, keltai turėjo ritualinių specialistų luomą, vadinamą druidais. Romos imperija-ko šaltiniai tvirtina, kad ši kasta atliko įvairias funkcijas: religinius apeigų vedimus, teismines pareigas, švietimą ir tradicijų saugojimą. Druidai dažnai minimi kaip „magijos ir religijos specialistai“ (kasta, druidais) — jie buvo įtakingi visuomenėje ir atsakingi už žinių perdavimą per ilgą mokymosi laikotarpį.

Šiandien apie juos žinoma mažai, nes dauguma žinių gaunamos iš romėnų autorių (pvz., Julijaus Cezario „Komentarai apie Galų karus“, Tacito raštai) ir vėlesnių viduramžių šaltinių, kurie kartais idealizavo arba smerktinai vaizdavo druidų praktiką. Archeologiniai radiniai (šventvietės, altoriai, užrašai) palaipsniui papildė vaizdą apie jų vaidmenį.

Ritualai, aukojimai ir sakralinės vietos

Romėnų autorių teiginiai apie žmonių aukojimą (pvz., Julijaus Cezario aprašymai) yra išsamiai aptarinėjami mokslinėje literatūroje: dalis tyrinėtojų laiko juos objektyviais pranešimais apie tam tikrus praktikos atvejus, kiti — kaip romėnų retorinį pasitelkimą politiniams tikslams. Archeologija patvirtina, kad egzistavo įvairūs aukojimo būdai — gyvuliniai aukojimai, votyvinių daiktų (ginklai, puošmenos) panardinimas į upes, ežerus ir pelkes, taip pat specialios šventovės ir šventi medžiai (nemetonai).

Dažni keltų sakraliniai objektai: votyvinių upių indai, aukojimo duobės, torcai, metalinės figūrėlės, altoriai ir religinių ženklų įrašai. Ypač reikšmingos buvo natūralios vietos — šaltiniai, upės, pelkės ir šventi giraitės.

Archeologiniai ir rašytiniai šaltiniai

Keltų religijos pažinimui svarbūs du pagrindiniai šaltinių tipai: materialinės liekanos (La Tène kapai, šventovės, votyvai, skulptūros, monetos) ir klasikiniai rašytiniai liudijimai (romėnų ir graikų autoriai). Daug informacijos teikia ir viduramžių airių bei velso literatūra, kurioje įrašytos senesnės tradicijos, nors šios pasakojimai redaguoti krikščioniškos pasaulėžiūros kontekste (pvz., airių manuskriptai apie mitologinius ciklus: Mythological Cycle, Ulster Cycle ir kt.).

Romanizacija ir sincretizmas

Romos imperija 58-51 m. pr. m. e. užkariavo Galiją, o 43 m. po Kr. - pietinę Britaniją. Šie karai ir tolesnė okupacija pakeitė keltų religinę praktiką: atsirado ryški sincretizacija — vietinės dievybės buvo asimiluojamos su romėnų dievais, o nauji kultai ir ikonografija įnešė romanizuotus elementus. Taip susiformavo galų-romėnų kultūra, turėjusi savo galų-romėnų religines tradicijas.

Romanizacijos metu dažnas reiškinys buvo dievybių identifikavimas ir sujungimas (interpretatio romana): vietinės dievybės dažnai lygintos su romėnų atitikmenimis — pvz., Mercurius dažnai asocijuojamas su vietiniu Lugu/Lugus, Sulis sintezė su Minerva (Batho šventovės atvejis), Epona įgavo plačią romėnišką pagarbą tarp kavalerijos.

Kristijanizacija ir viduramžių paveldas

V–VI a. įvyko dar vienas pokytis — daugelyje keltų regionų vyraujančiu tikėjimu tapo krikščionybė. Ji pakeitė ankstesnę religiją, bet kartu išsaugojo ir transformavo kai kurias pagoniškas tradicijas: šventvietės kartais virto šventovėmis, o mitai integravosi į šventų gyvenimo pasakojimus arba tautinį pasakojimą. Viduramžių raštai (airių, velso kronikos, legendos) išsaugojo pasakojimus apie dievus ir herojus, kurie mokslininkų dažnai interpretuojami kaip paliudymai apie senesnį tikėjimą.

XX–XXI a. atgimimas: keltų neopagoniškumas

XX a. atsirado naujas religinis judėjimas, vadinamas keltų neopagoniškumu, kuris apima įvairias grupes — nuo rekonstrukcionistų, siekiančių atkurti istorines praktikas, iki modernių dvasinių judėjimų ir neo-druidizmo formų. Šios bendruomenės semiasi įkvėpimo iš archeologijos, lingvistikos, folkloro ir viduramžių tekstų, tačiau jų praktikos dažnai yra naujos ir sintezuotos.

Tyrimo metodai ir ginčai

Tyrėjai naudoja daugdisciplininius metodus: lingvistiką (indoeuropiečių palyginimai), epigrafiką (įrašai ant altorių ir monetų), ikonografiją, archeologiją ir kritinę analizę senovės šaltinių. Daugelis klausimų lieka atviri: kiek romėnų aprašymai yra nešališki, kokia buvo druidų reali funkcija, kaip tiksliai atrodė ritualai ir kokią reikšmę dievai turėjo kasdieniam žmogui. Debatai apie žmogaus aukojimus, druidų politinę galią ar dievų individualizaciją yra gyvi ir šiandien.

Santrauka

• Keltų politeizmas — įvairialypė, regioniškai skirtinga religinė sistema, kuri vystėsi per daugiau nei tūkstantmetį.
• Dievai — Teutatis, Taranis, Lugus, Cernunnos, Matres ir kiti; daug vardų žinomi iš romėnų, graikų aprašymų ir įrašų.
• Druidai — ritualiniai ir kultūriniai specialistai; jų vaidmuo aptariamas ir interpretuojamas iš skirtingų šaltinių.
• Ritualai — votyvai, aukojimai, sakralinės vietos; kai kuriais atvejais minima ir žmogiškųjų aukų praktika.
• Įtaka ir paveldas — romanizacija, krikščionizacija ir viduramžių literatūra formavo tai, ką mes šiandien suprantame kaip keltų mitologiją; XX–XXI a. pastebimas šių tradicijų atgimimas.

Keltų religijos pažinimas remiasi nuolatiniais archeologiniais atradimais ir kritiniais šaltinių tyrimais. Dėl fragmentiškų ir kontekstualiai kintančių duomenų daug detalių lieka interpretacijų objektu, tačiau bendras vaizdas rodo gyvą, dinamišką religijos tradiciją, integruotą į kasdienį gyvenimą, kraštovaizdį ir politinę santvarką.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra keltų politeizmas?

Klausimas: Kada šis tikėjimų rinkinys atsirado pirmą kartą?

K: Kas yra kai kurie su keltų politeizmu siejami dievai?

K: Ar žmonių aukojimas buvo jų religijos dalis?

K: Kas buvo druidai?

K: Kaip krikščionybė paveikė vėlesnę mitologiją?

K: Kas yra keltų neopagonybė?

Paieška pagal raidę