Šarlotės voratinklis (1973 filmas)

Istorija

Arable šeimai priklausančiame ūkyje kiaulių motinai gimsta 11 paršelių vados. Vienuoliktas iš 11 paršelių, vardu Vilburas, yra labai mažas ir motina kiaulė negali jo išmaitinti. Todėl Džonas Orlas nusprendžia "atsikratyti" Vilburo. Tačiau jo dukra Fern Arable, išgirdusi apie kiaulės likimą, išgelbsti ją ir pasako tėvui, kad neteisinga nužudyti Vilburą, nes jis mažesnis už kitus. Džonas sutinka, ir Fern leidžiama pasilikti mažąjį paršelį kaip naminį gyvūnėlį. Fern ir Vilburas mylėjo vienas kitą. Fern vežioja Vilburą vežimėlyje ir maudo jį vonioje. Tačiau vos po šešių savaičių auginimo Džonas Arable'as pasako Fern, kad atėjo laikas jį parduoti. Vilburas jau buvo nebe mažas paršelis, o suaugęs šernas. Fern liūdnai atsisveikina, kai Vilburas parduodamas gatvėje jos dėdei Homerui Zuckermanui. Ten žąsinas atskleidžia Vilburo gebėjimą kalbėti. Kai Vilburas nori pažaisti su ėriuku, ėriuko tėvas sako, kad avys nežaidžia su kiaulėmis, nes tik laiko klausimas, kada jos bus paverstos rūkytais lašiniais ir kumpiais. Vilburas pradeda verkti sakydamas, kad nenori mirti, bet balsas iš viršaus jam liepia "pakelti smakrą". Vilburas eina miegoti jausdamasis geriau.

Kitą dieną balsas dainuoja dainelę apie "šypseną" ir pasirodo esąs voras vardu Šarlotė. Šarlotė išgelbsti Vilburą rašydama žinutes savo tinkle, todėl filmas vadinasi "Šarlotės voratinklis". Ji pradeda rašyti žinutes savo tinkle, vadindama jį "siaubingu" ir "kažkokia kiaule". Žinutės sulaukia didelio žiniasklaidos ir kitų mugės kaimynų dėmesio. Vilburas taip patenka į žiniasklaidos akiratį, kad tai įtikina Arables, Zuckermanus ir Fussius jį pasilikti ir nenužudyti. Šarlotė galiausiai sudeda kiaušinius ir miršta. Kai voriukai gimsta (514), dauguma jų iškeliauja. Trys iš jų lieka, ir keletą metų keli Šarlotės vaikučiai lieka ūkyje ir palaiko Vilburo draugiją. Tačiau kad ir kaip Vilburas juos mylėtų, jie niekada nepakeis jo draugės Šarlotės atminimo.

Balso aktoriai

Leidinys

1973 m. kovo 1 d. "Paramount Pictures" filmą išleido JAV kino teatruose. Niujorke jis buvo išleistas 1973 m. vasario 22 d. mažiau kino teatrų, taip pat 1973 m. kovo 30 d. išleistas Vakarų Vokietijoje, rugpjūčio 11 d. - Švedijoje, rugpjūčio 25 d. - Japonijoje.

Priėmimas

Kritikų atsiliepimai

"Rotten Tomatoes" teigia, kad filmas turi 74 % "šviežio" įvertinimo, pagrįsto 19 atsiliepimų, ir 6,6 balo. RT bendruomenė filmui skyrė 86 % pritarimo reitingą ir įvertinimą 7/10. Craigas Butleris iš "All-Movie Guide" kritikavo animaciją ir muzikinę partitūrą, tačiau teigė, kad filmas artimas knygai. Jis teigė, kad "niekas nebandė sušvelninti egzistencinio liūdesio, esančio istorijos šerdyje" (niekas nebandė sušvelninti pagrindinių liūdnų istorijos dalių, pavyzdžiui, kai pabaigoje miršta Šarlotė). Danas Jardine'as kritikavo dainas ir animacijos "šeštadienio ryto animacinio filmuko kokybę", bet taip pat sakė, kad Hamneris išsaugojo pakankamai White'o prozos, kad filmas nebūtų tik eksperimentas, kuris nepasiteisino. Kristoferis Nulas (Christopher Null) iš Filmcritic.com teigė, kad animacija kartais yra "visiškai prasta, tačiau klasikinei E. B. Vaito pasakai reikia nedaug, kad ji atgytų". Vėliau jis teigė, kad filmas yra "privalomas įsigyti visiems, turintiems vaikų, ir privalomas pamatyti visiems kitiems". Jis jį įvertino keturiomis žvaigždutėmis iš penkių. Pakartotinai išleidus filmą DVD formatu, jis buvo apdovanotas Oppenheimo žaislų portfelio auksiniu apdovanojimu.

E. B. White'o reakcija

Pasak Gene'o Deitcho, animacijos režisieriaus ir E. B. White'o draugo, 1977 m. laiške rašytojo žmona parašė šiuos žodžius: "Mes niekada nenustojome apgailestauti, kad jūsų "Šarlotės tinklo" versija taip ir nebuvo sukurta. "Hanna-Barberra" versija niekada nepatiko nė vienam iš mūsų... tai parodija...". Pats E. B. White'as apie filmą rašė: "Istorija pertraukiama kas kelias minutes, kad kas nors galėtų padainuoti linksmą dainelę. Man nelabai patinka linksmos dainos. Mėlynojo kalno mugė, apie kurią stengiausi ištikimai papasakoti knygoje, tapo Disnėjaus pasauliu su 76 trombonais. Bet štai ką gauni, kai įsipainioji į Holivudą".

Dainos

1. "Chin Up"
2. "Aš galiu kalbėti!"
3. "Garsioji Zuckermano kiaulė"
4. "Tikras švediškas stalas"
5. "Turime daug bendro"
6. "Motina Žemė ir Tėvas Laikas"
7. "Turi būti kažkas daugiau"
8. "Giliai tamsoje / Šarlotės žiniatinklis"

"Chin Up" dainuoja vorė Šarlotė, kai pirmą kartą kieme sutinka kiaulę Vilburą. Ji įtikina jį pažvelgti iš gerosios pusės.

"Aš galiu kalbėti!" dainuoja kiaulė Vilburė, kuri anksčiau negalėjo ištarti žodžių. Sėdėdama ant kiaušinių žąsis supranta, kad jos naujasis kaimynas, kiaulė Vilburas, nevalgo maisto ir atrodo liūdnas. Ji pasiūlo jam ausį, jei jis prieis prie jos ir kalbėsis, nes ji negali atsikelti nuo kiaušinių. Tačiau netrukus ji supranta, kad Vilburas negali kalbėti. Ji skatina jį pabandyti... Ir su keliais kūkčiojimais ir "Wa... Wa... Wa" "Wi... Wi... Will...bur.. WILBUR!" Staiga, padedamas Žąsies, Vilburas supranta, kad gali kalbėti ir sakyti viską, ką nori. Vilburas dainuoja dainelę apie savo naujus kalbėjimo įgūdžius, o savo susijaudinimu pažadina kai kuriuos kitus ūkio gyvūnus.

"Tikras švediškas stalas" yra pristatomas ir dainuojamas Žąsies istorijoje, vėl dainuojamas Žąsies ir Templtono. Šį kartą dainuojama dar kartą, šį kartą Templeton dainuoja "dvigubo laiko" tempu solo.

"Garsioji Zuckermano kiaulė" - tai pavadinimas, suteiktas kiaulės herojui Vilburui, kuris istorijoje išgelbsti jį nuo nužudymo, ir filmo finalinės dainos tema. Šią dainą sukūrė ir aranžavo broliai Šermanai (Sherman Brothers) barbershop kvarteto stiliumi, atitinkančiu istorijos laiką ir vietą. Ją perdainavo grupė "Brady Kids", o prodiuseris Jackie Millsas pasirinko ją išleisti pirmajame single, paimtame iš "The Brady Bunch Phonographic Album".

"We've Got Lots in Common" dainuoja Vilburas naujajam žąsiukui Džefferiui, kuris, kaip ir Vilburas, yra nykštukas. Vilburas perduoda jam vieną iš Šarlotės pamokų. Kartu dainuoja ir kiti kiemo gyvūnai. Filmo tiekėjų reklamoje galima pamatyti retą filmuotą medžiagą, kurioje broliai Šermanai dainuoja "We've Got Lots In Common". Šioje dalyje Ričardas Šermanas groja pianinu, o Robertas Šermanas stovi broliui per petį ir dainuoja kartu. Daina nufilmuota 1972 m. neįvardytoje įrašų studijoje Los Andžele.

"Motina Žemė ir Tėvas Laikas" istorijoje pristatoma Šarlotės ir antrą kartą dainuojama filme, kai Šarlotė miršta. Pasak Peterio F. Neumeyerio knygos "The Annotated Charlotte's Web", kai kurie knygos gerbėjai nepritaria dainos patalpinimui į filmą, nes tai sugriauna stiprius E. B. White'o žodžius iš knygos: "...Ir ji vėl nepajudėjo iš vietos.", kurie daugelį žmonių nepaprastai jaudina. Brolių Šermanų tėvas, dainų autorius Alas Šermanas, manė, kad "Šarlotės voratinklio" dainų partitūra, ypač "Mother Earth and Father Time", yra geriausias brolių darbas. Dainos tekste aptariama mintis, kaip susimąstyti apie savo gyvenimą. Siužetinėje linijoje dainą dainuoja Šarlotė savo gyvenimo pabaigoje. Ironiška, kad Alas Šermanas mirė netrukus po filmo pasirodymo.

"Turi būti kažkas daugiau" pristatoma istorijoje, kai Fern mokosi apie meilę iš mažo bėriuko, kurį ji išgelbėjo nuo "nesavalaikės mirties", kai jos tėvas ketino "su juo susidoroti". Fern mano, kad tai neteisybė, ir pasakoja apie save, sakydama tėvui, kad jei ji būtų buvusi maža, ar jis ir ją būtų nužudęs? Tėvas pasiduoda ir leidžia jai auginti kiaulę, kurią ji pavadina Vilbūru. Per Vilburą Fern sužino apie meilę ir gyvenimą, ir dainuoja dainą, kad pasakytų Vilburui, kaip labai jį myli. Dainoje aprašomos dvi pirmosios Vilburo gyvenimo su Fern savaitės. Šią dainą motiniškai dainuoja Fern mažyliui Vilburui. Vėliau dainą trumpai dainuoja Vilburas, kai šiek tiek paaugusi Fern pradeda domėtis jaunuoju "Henriu Fušiuku". Staiga Vilburas nebėra toks svarbus Fern gyvenime. Šarlotė paaiškina Vilbūrui, kad tokia yra pasaulio prigimtis.

"Charlotte's Web" yra titulinė filmo daina. Filme ši daina dainuojama kartu su "Deep in the Dark". Titulinę dainą, be kita ko, perdainavo grupė "The Brady Bunch". Filme Šarlotė liepia Vilburui eiti miegoti, o ryte jį pamatys, ir dainuoja dainą "Giliai tamsoje", kad užmigdytų barnį.

Titulinę dainą, be kitų, dainavo grupė "The Brady Bunch": "The Brady Bunch Phonographic Album" yra trys brolių Šermanų dainos, įskaitant "River Song" iš "Tom Sawyer", "Zuckerman's Famous Pig" ir "Charlotte's Web". Jų dainos koveris taip pat įtrauktas į jų "Didžiausių hitų" albumą "It's a Sunshine Day": The Best of The Brady Bunch.