Čikasakai – pietryčių Šiaurės Amerikos miškingų vietovių indėnų tauta. Prieš atvykstant europiečiams, jie gyveno Jungtinių Valstijų pietryčiuose, daugiausia dabartinėse Misisipės, Alabamos ir Tenesio valstijose. Kalbėdami muskogų kalba, čikasakai priklauso Muskogo kalbų šeimai, kurios artimiausia giminaitė yra čokatavų kalba; federaliniu lygmeniu jie yra pripažinti kaip atskira čikasų tauta. Šiandien dauguma čikasaukų gyvena Oklahomoje ir kitose JAV pietryčių valstijose.

Iš pradžių čikasakai gyveno šiek tiek vakarinėse pietryčių srities dalyse, tačiau dar prieš pirmąjį kontaktą su europiečiais jie persikėlė į rytus nuo Misisipės upės, daugiausia į dabartinės Misisipės šiaurės rytinę dalį. Čia jie gyveno, kai atvyko Europos tyrinėtojai, prekiautojai ir misijonieriai. Kolonijiniais laikais čikasakai užmezgė prekybinius ir politinius ryšius su prancūzais, anglais ir ispanais; po Amerikos Nepriklausomybės jie vis labiau įsipainiojo į JAV politiką ir ekonomiką. Jungtinės Amerikos Valstijos čikasakus kartu su kitomis pietryčių tautomis priskyrė vadinamoms penkioms civilizuotoms gentims, nes jie priėmė nemažai Europos amerikiečių technologijų, žemdirbystės metodų ir tam tikrų socialinių institutų.

19 amžiaus pradžioje JAV plėtros politika ir valstijų interesai vertė pietryčių tautas atsisakyti savo tradicinių žemių. 1832 m. čikasakai pasirašė sutartis, kurios privertė juos parduoti didžiąją dalį savo ancestralinių žemių, o XX–XIX a. 1830-aisiais ir vėlesniais metais jie buvo priversti persikelti į Indėnų teritoriją (Oklahomą), vykstant vadinamajam „Trails of Tears“ proceso etapui Pietryčiuose. Šis perkėlimas buvo sunki patirtis: daugelis žmonių mirė per skurdą, ligas ir prievartą, o genties socialinė struktūra smarkiai apmažėjo.

Dauguma čikasaukų dabar gyvena Oklahomoje; Oklahomos čikasaukų tauta yra 13-oji pagal dydį federaliniu lygmeniu pripažinta gentis Jungtinėse Valstijose. Gentis turi savivaldos institucijas, ekonominius projektus (įskaitant verslus ir lošimų objektus), mokymo programas ir kultūros centrus, kurie remia bendruomenės gerovę bei kultūrinį atgimimą. Čikasaukų istorija glaudžiai susijusi su čokatavams — šios gentys yra artimos kilmės ir turėjo bendrą istorinių sąsajų bei kartais sąjungų ar konfliktų.

Čikasakai tradiciškai buvo organizuoti pagal moterišką giminystės liniją: jie laikėsi matrilinijinės kilmės sistemos. Tai reiškė, kad šeimos ir klano priklausymas, dalis turto teisių ir net tam tikri lyderystės aspektai paveldimi per motinos liniją. Moterys dažnai kontroliavo ūkinę veiklą ir dalį turto; jas gerbė kaip šeimos centrą ir socialinių ryšių saugotojas. Dėl matrilinijinės organizacijos vado ar vyresniojo statusas kartais paskirdavo motinos brolis ar kitas moteriškos linijos giminaitis.

Tradicinė čikasaukų ekonomika buvo mišri: jie vertėsi žemdirbyste (daugiausia kukurūzai, pupos, moliūgai), medžiokle (briedžiai, elniai) ir žvejyba; taip pat aktyviai dalyvavo prekyboje su kitomis indėnų gentimis bei Europos kolonistais. Genties dvasinėse praktikose svarbios buvo sezoninės ceremonijos, pavyzdžiui, žalio kukurūzo šventės (Green Corn Ceremony) ir kiti ritualai, susiję su bendruomenės atsinaujinimu, taisyklių stiprinimu ir gydymu. Tradicinė kultūra apėmė rankdarbius (krepšelių pynimą, keramiką), tekstilę ir ornamentiką, taip pat dainas, šokius ir pasakojimus, perduodamus iš kartos į kartą.

Čikasaukų kalba priklauso Muskogo kalbų šeimai ir yra labai artima čokatavų kalbai; kalba tebėra svarbi tapatybės dalis, tačiau daug jaunesnių kartų kalba ja mažiau arba išvis nekalba dėl istorinių asimiliacijos procesų. Pastaraisiais dešimtmečiais čikasaukų bendruomenė aktyviai vykdo kalbos atgaivinimo programas: organizuoja pamokas, kultūrinius renginius, leidžia mokymo priemones ir palaiko jaunimo immersines programas bei skaitmeninę medžiagą, skatinančią kalbos naudojimą kasdieniame gyvenime.

Šiuolaikiniai čikasakai išlaiko ryšį su tradicinėmis vertybėmis ir tuo pačiu prisitaiko prie šiuolaikinės ekonomikos. Genties institucijos rūpinasi sveikatos priežiūra, švietimu, socialinėmis paslaugomis ir ekonominiu vystymusi. Kitos svarbios sritys yra istorijos tyrinėjimas, genocido ir prievartos atminimo išsaugojimas, genealoginių šaltinių kaupimas bei kultūros centrų ir muziejų plėtra, kurie saugo genties paveldą ir švietimo medžiagą ateities kartoms.

Čikasaukų paveldas – tai stipri bendruomenės dvasia, turtinga kalba, ceremonijos ir prisitaikymo gebėjimas. Nepaisant praeities prievartos ir netekčių, daugelis čikasaukų ir jų organizacijų dirba siekdami atgaivinti kultūrą, stiprinti tapatybę ir užtikrinti gerovę dabartinėms bei būsimoms kartoms.