1876–1877 Konstantinopolio konferencija: Didžiųjų valstybių sprendimai Balkanams
1876–1877 Konstantinopolio konferencija: Didžiųjų valstybių sprendimai Balkanams — istorinis susitarimas dėl reformų Bosnijoje ir Osmanų teritorijose.
1876-1877 m. Stambule (Konstantinopolyje) nuo 1876 m. gruodžio 23 d. iki 1877 m. sausio 20 d. vyko 1876-1877 m. gruodžio 23 d. vykusi didžiųjų valstybių (Didžiosios Britanijos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos) Konstantinopolio konferencija (pagal konferencijos vietą - konferencija Laivų rūmuose). Po 1875 m. prasidėjusio Hercegovinos sukilimo ir 1876 m. balandį įvykusio bulgarų sukilimo Didžiosios valstybės susitarė dėl politinių reformų Bosnijoje ir Osmanų imperijos teritorijose, kuriose gyventojų daugumą sudarė bulgarai, projekto.
Konferencijos tikslas buvo sureguliuoti situaciją Osmanų imperijos pietvakarių provincijose ir užkirsti kelią platesniems kariniams veiksmams tarp didžiųjų valstybių bei Imperijos. Sukilimai Hercegovinoje ir Bulgarijoje, taip pat pranešimai apie civilių žudynes ir nedisciplinuotų būrių (pvz., bashi‑bazoukų) veiksmus sukėlė didelį tarptautinį susirūpinimą ir spaudos spaudimą Europos sostinėms.
Dalyviai ir eiga. Konferencijoje dalyvavo Didžiųjų valstybių diplomatai ir ekspertai, svarstę reformų paketą, skirtą saugumui, administracinei tvarkai ir teisingumui užtikrinti Osmanų imperijos provincijose. Buvo parengtas reformų projektas, numatantis saugumo priemones (pvz., ginkluotųjų grupuočių demobilizavimą), teisines ir administracines reformas vietos valdžioje bei tarptautinės priežiūros mechanizmus, kurie leistų įgyvendinti priemones ir užtikrinti mažumų teises.
Pasiūlymų turinys ir Osmanų reakcija. Konferencijos parengtas dokumentas siūlė konkrečias priemones Bosnijai ir Bulgarijos apylinkėms: patikimesnę vietos administraciją, vietinių gyventojų saugumo užtikrinimą, amnestiją tam tikriems sukilėliams bei priemones kovai su nedrausmingais būriais. Kai kurios rekomendacijos numatė ir Europos šalių stebėtojų ar komisijų dalyvavimą stebint reformų įgyvendinimą. Osmanų valdžia iš pradžių pritarė daliai rekomendacijų, tačiau daugeliui jų įgyvendinti trukdė politinės priežastys ir didžiųjų valstybių nesutarimai.
Konferencijos neatitikimai ir pasekmės. Nepaisant susitarimų, konferencijos sprendimai nebuvo pilnai įgyvendinti. Didžiųjų valstybių interesų konfliktai ir Rusijos siekis gauti platesnę įtaką Balkanuose galiausiai virto karine intervencija — 1877–1878 m. prasidėjo Rusijos ir Osmanų karas. Po karo pasirašytas San Stefano taikos aktas (1878) numatė didesnį autonomijų suteikimą kai kurioms teritorijoms, tačiau šie sprendimai vėliau buvo peržiūrėti 1878 m. Berlyno kongrese. Tuo metu Bosnija ir Hercegovina atsidūrė Austro‑Vengrijos įtakos zonoje (1878 m. okupacija, vėliau 1908 m. aneksija), o Bulgarijos ateitis buvo sprendžiama tarptautinėse derybose.
Istorinė reikšmė. Konstantinopolio konferencija yra svarbi kaip bandymas taikiai reglamentuoti sukilimų sukeltą krizę ir apsaugoti civilius gyventojus per tarptautinę kontrolę bei administracines reformas. Tačiau jos neįvykdytos rekomendacijos parodė ribotą diplomatinį mechanizmą tvarkyti sudėtingus tautinius konfliktus, kai prieštarauja didžiųjų valstybių interesai. Konferencijos eiga ir nesėkmė taip pat prisidėjo prie tolesnių politinių permainų Balkanuose XIX a. pabaigoje.
Trumpai tariant, 1876–1877 m. Konstantinopolio konferencija parengė reformų planą Bosnijai ir bulgariškai gyvenamoms Osmanų provincijoms, tačiau dėl tarptautinių priežasčių ir vėlesnių karinių veiksmų dauguma sprendimų liko neįgyvendinti, o regiono galutinė pertvarka buvo nustatyta tik po Rusijos‑Osmanų karo ir Berlyno kongreso.
Konferencijos delegatai
Dalyviai
Didžiosioms valstybėms konferencijoje atstovavo:
- Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystė:
lordas Solsberis ir seras Henris Eliotas;
- Rusijos imperija:
Grafas Nikolajus Ignatjevas (istorinė rašyba Nicolai Ignatieff);
- Prancūzijos Karalystė:
grafas Jeanas-Baptiste'as de Chaudordy ir grafas François de Bourgoingas;
- Vokietijos imperija:
Baronas Karlas fon Verteris;
- Austrijos-Vengrijos imperija:
Baronas Heinrichas von Calice ir grafas Ferencas Zichy;
- Italijos Karalystė:
Grafas Luidžis (Lodovikas) Korti.
Iš jų lordas Solsberis, grafas de Chaudordy ir baronas von Calice'as buvo įgaliotieji ambasadoriai konferencijoje, o grafas Ignatjevas, seras Henry Elliotas, grafas de Bourgoingas, baronas von Wertheris, grafas Zichy ir grafas Corti buvo savo šalių ambasadoriai rezidentai Konstantinopolyje.
JAV generalinis konsulas Konstantinopolyje Eugene'as Schuyleris taip pat aktyviai dalyvavo rengiant konferencijos sprendimus.
Osmanų imperijai konferencijoje atstovavo:
Mithat Paša, Saffet Paša ir Edhem Paša.
Mitatas Paša buvo didysis viziris (pirmasis ministras), o Safetas Paša - Turkijos užsienio reikalų ministras. Nors Turkijos atstovai dalyvavo konferencijos plenariniuose posėdžiuose, jie nebuvo pakviesti į prieš tai vykusius darbo posėdžius, kuriuose Didžiosios valstybės derėjosi dėl susitarimo.
Lordas Solsberis ir grafas Ignatjevas atliko pagrindinį vaidmenį šiame procese. Ignatjevas bandė išsklaidyti britų nuogąstavimus, kad Rusijos prisiimtas stačiatikių slavų gynėjos vaidmuo tėra tik priedanga jos siekiui užimti Bosforo sąsiaurį ir patį Konstantinopolį ir taip, kaip baiminosi ministras pirmininkas Disraelis, kelti grėsmę gyvybiškai svarbiems Viduržemio jūros keliams į Britų Indiją. Savo ruožtu Solsberis šią konferenciją laikė daug žadančia galimybe sudaryti išsamų susitarimą su Rusija dėl jų prieštaringų teritorinių ambicijų Vidurinėje Azijoje.
Bulgarija pagal Konstantinopolio konferenciją
Sprendimai
Bosnija
Konferencijoje buvo numatyta sukurti autonominę provinciją, apimančią Bosniją ir didžiąją dalį Hercegovinos, o pietinė pastarosios dalis turėjo būti perduota Juodkalnijai.
Bulgarija
Didžiosios valstybės susitarė dėl didelės Bulgarijos autonomijos, kuri bus sudaryta iš dviejų naujų Osmanų imperijos įsteigtų provincijų (vilajetų): Rytų, su sostine Tarnove, ir Vakarų, su sostine Sofijoje.
Konferencijoje nustatyta, kad XIX a. pabaigoje bulgarų etninės teritorijos Osmanų imperijoje apėmė Dunojaus deltą šiaurės rytuose, Kastoriją pietvakariuose, Kirklarelį ir Edirnę pietryčiuose ir Nišą šiaurės vakaruose. Šios teritorijos turėjo būti prijungtos prie dviejų Bulgarijos autonominių provincijų:
- Rytų Bulgarijos autonominė provincija, apimanti Osmanų sandžakus - antrojo lygmens administracinius padalinius - Tarnovo, Rusės, Tulčos, Varnos, Sliveno, Plovdivo (be kazų - trečiojo lygmens administracinių padalinių - Ardino ir Smoljano) ir dalį Edirnės sandžako, įskaitant Kirklarelio, Svilengrado ir Elhovo kazas.
- Vakarų Bulgarijos autonominė provincija, apimanti Sofijos, Vidino, Nišo, Skopjės, Bitolos sandžakus (išskyrus Debaro ir Korčės kazas), Serreso sandžako Gotse Delčevo, Melniko ir Sidirokastro kazas, Strumicos, Veleso, Tikvešo ir Kastorijos kazas.
Didžiosios valstybės išsamiai parengė siūlomų autonominių provincijų konstitucinę, įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, gynybos ir teisėsaugos tvarką, kantonų administracinę sistemą, mokesčius, tarptautinę priežiūrą ir kt.
Lordas Solsberis
Grafas Ignatieffas
Išvada
1876 m. gruodžio 23 d. šešių didžiųjų valstybių sutarti sprendimai buvo oficialiai perduoti Osmanų vyriausybei, atmetant Turkijos išankstinius siūlymus, kad konferencijos misija galėjo būti panaikinta dėl tą pačią dieną sultono Abdul Hamido II patvirtintos naujos Osmanų konstitucijos. Vėlesniuose konferencijos plenariniuose posėdžiuose Turkija pateikė prieštaravimus ir alternatyvius reformų pasiūlymus, kuriuos didžiosios valstybės atmetė, o bandymai užpildyti spragą nebuvo sėkmingi. Galiausiai 1877 m. sausio 18 d. didysis viziris Mithat Paša paskelbė, kad Turkija galutinai atsisako priimti konferencijos sprendimus.
Palikimas
Osmanų vyriausybei nepavykus įgyvendinti Konstantinopolio konferencijos sprendimų, prasidėjo 1877-1878 m. Rusijos-Turkijos karas, kuris, priešingai nei 1853-1856 m. Krymo karas, atėmė iš Turkijos Vakarų paramą.
Carigrado viršūnė Imeono kalnagūbryje Smito saloje Pietų Šetlando salose, Antarktidoje, pavadinta konferencijos vardu ("Carigradas" - senasis bulgarų Konstantinopolio pavadinimas).
Susiję puslapiai
- Rusijos ir Turkijos karas (1877-1878 m.)
Vakarų Bulgarijos autonominė provincija
Rytų Bulgarijos autonominė provincija
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Konstantinopolio konferencija?
A: Konstantinopolio konferencija buvo didžiųjų valstybių susitikimas, vykęs 1876 m. gruodžio - 1877 m. sausio mėnesiais Stambule.
K: Kas buvo Konstantinopolio konferencijoje dalyvavusios didžiosios valstybės?
A: Konstantinopolio konferencijoje dalyvavo Didžioji Britanija, Rusija, Prancūzija, Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija.
K: Kodėl buvo surengta Konstantinopolio konferencija?
A: Konstantinopolio konferencija buvo surengta reaguojant į Hercegovinos sukilimą ir bulgarų sukilimą Osmanų imperijos teritorijose, kuriose gyventojų daugumą sudarė bulgarai.
K: Koks buvo Konstantinopolio konferencijos tikslas?
A: Konstantinopolio konferencijos tikslas buvo susitarti dėl politinių reformų Bosnijoje ir Osmanų imperijos teritorijose, kuriose gyventojų daugumą sudarė bulgarai, projekto.
K: Kada įvyko Konstantinopolio konferencija?
A: Konstantinopolio konferencija vyko nuo 1876 m. gruodžio 23 d. iki 1877 m. sausio 20 d.
K: Kaip kitaip vadinasi Konstantinopolio konferencija?
A: Kitas Konstantinopolio konferencijos pavadinimas yra "Laivų rūmų konferencija", pavadinta pagal konferencijos vietą.
K: Kas pradėjo Hercegovinos sukilimą ir bulgarų sukilimą, dėl kurių buvo surengta Konstantinopolio konferencija?
A: Hercogovinos sukilimas prasidėjo 1875 m., o Bulgarijos sukilimas - 1876 m. balandį. Sukilimus sukėlė Osmanų imperijos teritorijų, kuriose gyventojų daugumą sudarė bulgarai, vietos gyventojai.
Ieškoti