Konstantinopolio konferencija

Dalyviai

Didžiosioms valstybėms konferencijoje atstovavo:

• Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Airijos Karalystė:

lordas Solsberis ir seras Henris Eliotas;

• Rusijos imperija:

Grafas Nikolajus Ignatjevas (istorinė rašyba Nicolai Ignatieff);

• Prancūzijos Karalystė:

grafas Jeanas-Baptiste'as de Chaudordy ir grafas François de Bourgoingas;

• Vokietijos imperija:

Baronas Karlas fon Verteris;

• Austrijos-Vengrijos imperija:

Baronas Heinrichas von Calice ir grafas Ferencas Zichy;

• Italijos Karalystė:

Grafas Luidžis (Lodovikas) Korti.

Iš jų lordas Solsberis, grafas de Chaudordy ir baronas von Calice'as buvo įgaliotieji ambasadoriai konferencijoje, o grafas Ignatjevas, seras Henry Elliotas, grafas de Bourgoingas, baronas von Wertheris, grafas Zichy ir grafas Corti buvo savo šalių ambasadoriai rezidentai Konstantinopolyje.

JAV generalinis konsulas Konstantinopolyje Eugene'as Schuyleris taip pat aktyviai dalyvavo rengiant konferencijos sprendimus.

Osmanų imperijai konferencijoje atstovavo:

Mithat Paša, Saffet Paša ir Edhem Paša.

Mitatas Paša buvo didysis viziris (pirmasis ministras), o Safetas Paša - Turkijos užsienio reikalų ministras. Nors Turkijos atstovai dalyvavo konferencijos plenariniuose posėdžiuose, jie nebuvo pakviesti į prieš tai vykusius darbo posėdžius, kuriuose Didžiosios valstybės derėjosi dėl susitarimo.

Lordas Solsberis ir grafas Ignatjevas atliko pagrindinį vaidmenį šiame procese. Ignatjevas bandė išsklaidyti britų nuogąstavimus, kad Rusijos prisiimtas stačiatikių slavų gynėjos vaidmuo tėra tik priedanga jos siekiui užimti Bosforo sąsiaurį ir patį Konstantinopolį ir taip, kaip baiminosi ministras pirmininkas Disraelis, kelti grėsmę gyvybiškai svarbiems Viduržemio jūros keliams į Britų Indiją. Savo ruožtu Solsberis šią konferenciją laikė daug žadančia galimybe sudaryti išsamų susitarimą su Rusija dėl jų prieštaringų teritorinių ambicijų Vidurinėje Azijoje.

Bulgarija pagal Konstantinopolio konferenciją

Sprendimai

Bosnija

Konferencijoje buvo numatyta sukurti autonominę provinciją, apimančią Bosniją ir didžiąją dalį Hercegovinos, o pietinė pastarosios dalis turėjo būti perduota Juodkalnijai.

Bulgarija

Didžiosios valstybės susitarė dėl didelės Bulgarijos autonomijos, kuri bus sudaryta iš dviejų naujų Osmanų imperijos įsteigtų provincijų (vilajetų): Rytų, su sostine Tarnove, ir Vakarų, su sostine Sofijoje.

Konferencijoje nustatyta, kad XIX a. pabaigoje bulgarų etninės teritorijos Osmanų imperijoje apėmė Dunojaus deltą šiaurės rytuose, Kastoriją pietvakariuose, Kirklarelį ir Edirnę pietryčiuose ir Nišą šiaurės vakaruose. Šios teritorijos turėjo būti prijungtos prie dviejų Bulgarijos autonominių provincijų:

• Rytų Bulgarijos autonominė provincija, apimanti Osmanų sandžakus - antrojo lygmens administracinius padalinius - Tarnovo, Rusės, Tulčos, Varnos, Sliveno, Plovdivo (be kazų - trečiojo lygmens administracinių padalinių - Ardino ir Smoljano) ir dalį Edirnės sandžako, įskaitant Kirklarelio, Svilengrado ir Elhovo kazas.
• Vakarų Bulgarijos autonominė provincija, apimanti Sofijos, Vidino, Nišo, Skopjės, Bitolos sandžakus (išskyrus Debaro ir Korčės kazas), Serreso sandžako Gotse Delčevo, Melniko ir Sidirokastro kazas, Strumicos, Veleso, Tikvešo ir Kastorijos kazas.

Didžiosios valstybės išsamiai parengė siūlomų autonominių provincijų konstitucinę, įstatymų leidžiamąją, vykdomąją, gynybos ir teisėsaugos tvarką, kantonų administracinę sistemą, mokesčius, tarptautinę priežiūrą ir kt.

Lordas Solsberis


Grafas Ignatieffas

Išvada

1876 m. gruodžio 23 d. šešių didžiųjų valstybių sutarti sprendimai buvo oficialiai perduoti Osmanų vyriausybei, atmetant Turkijos išankstinius siūlymus, kad konferencijos misija galėjo būti panaikinta dėl tą pačią dieną sultono Abdul Hamido II patvirtintos naujos Osmanų konstitucijos. Vėlesniuose konferencijos plenariniuose posėdžiuose Turkija pateikė prieštaravimus ir alternatyvius reformų pasiūlymus, kuriuos didžiosios valstybės atmetė, o bandymai užpildyti spragą nebuvo sėkmingi. Galiausiai 1877 m. sausio 18 d. didysis viziris Mithat Paša paskelbė, kad Turkija galutinai atsisako priimti konferencijos sprendimus.

Palikimas

Osmanų vyriausybei nepavykus įgyvendinti Konstantinopolio konferencijos sprendimų, prasidėjo 1877-1878 m. Rusijos-Turkijos karas, kuris, priešingai nei 1853-1856 m. Krymo karas, atėmė iš Turkijos Vakarų paramą.

Carigrado viršūnė Imeono kalnagūbryje Smito saloje Pietų Šetlando salose, Antarktidoje, pavadinta konferencijos vardu ("Carigradas" - senasis bulgarų Konstantinopolio pavadinimas).

Susiję puslapiai

• Rusijos ir Turkijos karas (1877-1878 m.)

Vakarų Bulgarijos autonominė provincija


Rytų Bulgarijos autonominė provincija