1876-1877 m. Stambule (Konstantinopolyje) nuo 1876 m. gruodžio 23 d. iki 1877 m. sausio 20 d. vyko 1876-1877 m. gruodžio 23 d. vykusi didžiųjų valstybių (Didžiosios Britanijos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Italijos) Konstantinopolio konferencija (pagal konferencijos vietą - konferencija Laivų rūmuose). Po 1875 m. prasidėjusio Hercegovinos sukilimo ir 1876 m. balandį įvykusio bulgarų sukilimo Didžiosios valstybės susitarė dėl politinių reformų Bosnijoje ir Osmanų imperijos teritorijose, kuriose gyventojų daugumą sudarė bulgarai, projekto.
Konferencijos tikslas buvo sureguliuoti situaciją Osmanų imperijos pietvakarių provincijose ir užkirsti kelią platesniems kariniams veiksmams tarp didžiųjų valstybių bei Imperijos. Sukilimai Hercegovinoje ir Bulgarijoje, taip pat pranešimai apie civilių žudynes ir nedisciplinuotų būrių (pvz., bashi‑bazoukų) veiksmus sukėlė didelį tarptautinį susirūpinimą ir spaudos spaudimą Europos sostinėms.
Dalyviai ir eiga. Konferencijoje dalyvavo Didžiųjų valstybių diplomatai ir ekspertai, svarstę reformų paketą, skirtą saugumui, administracinei tvarkai ir teisingumui užtikrinti Osmanų imperijos provincijose. Buvo parengtas reformų projektas, numatantis saugumo priemones (pvz., ginkluotųjų grupuočių demobilizavimą), teisines ir administracines reformas vietos valdžioje bei tarptautinės priežiūros mechanizmus, kurie leistų įgyvendinti priemones ir užtikrinti mažumų teises.
Pasiūlymų turinys ir Osmanų reakcija. Konferencijos parengtas dokumentas siūlė konkrečias priemones Bosnijai ir Bulgarijos apylinkėms: patikimesnę vietos administraciją, vietinių gyventojų saugumo užtikrinimą, amnestiją tam tikriems sukilėliams bei priemones kovai su nedrausmingais būriais. Kai kurios rekomendacijos numatė ir Europos šalių stebėtojų ar komisijų dalyvavimą stebint reformų įgyvendinimą. Osmanų valdžia iš pradžių pritarė daliai rekomendacijų, tačiau daugeliui jų įgyvendinti trukdė politinės priežastys ir didžiųjų valstybių nesutarimai.
Konferencijos neatitikimai ir pasekmės. Nepaisant susitarimų, konferencijos sprendimai nebuvo pilnai įgyvendinti. Didžiųjų valstybių interesų konfliktai ir Rusijos siekis gauti platesnę įtaką Balkanuose galiausiai virto karine intervencija — 1877–1878 m. prasidėjo Rusijos ir Osmanų karas. Po karo pasirašytas San Stefano taikos aktas (1878) numatė didesnį autonomijų suteikimą kai kurioms teritorijoms, tačiau šie sprendimai vėliau buvo peržiūrėti 1878 m. Berlyno kongrese. Tuo metu Bosnija ir Hercegovina atsidūrė Austro‑Vengrijos įtakos zonoje (1878 m. okupacija, vėliau 1908 m. aneksija), o Bulgarijos ateitis buvo sprendžiama tarptautinėse derybose.
Istorinė reikšmė. Konstantinopolio konferencija yra svarbi kaip bandymas taikiai reglamentuoti sukilimų sukeltą krizę ir apsaugoti civilius gyventojus per tarptautinę kontrolę bei administracines reformas. Tačiau jos neįvykdytos rekomendacijos parodė ribotą diplomatinį mechanizmą tvarkyti sudėtingus tautinius konfliktus, kai prieštarauja didžiųjų valstybių interesai. Konferencijos eiga ir nesėkmė taip pat prisidėjo prie tolesnių politinių permainų Balkanuose XIX a. pabaigoje.
Trumpai tariant, 1876–1877 m. Konstantinopolio konferencija parengė reformų planą Bosnijai ir bulgariškai gyvenamoms Osmanų provincijoms, tačiau dėl tarptautinių priežasčių ir vėlesnių karinių veiksmų dauguma sprendimų liko neįgyvendinti, o regiono galutinė pertvarka buvo nustatyta tik po Rusijos‑Osmanų karo ir Berlyno kongreso.
