1649-1653 m. karalysčių karų metu Anglijos parlamento pajėgos užkariavo Airiją. Šioms pajėgoms vadovavo Oliveris Kromvelis. Šis įvykis žinomas kaip Kromvelio Airijos užkariavimas arba Kromvelio karas Airijoje. Kromvelis su savo Naujojo modelio armija įsiveržė į Airiją 1649 m. rugpjūčio mėn. atstovaudamas Anglijos parlamento luomui.

Po 1641 m. airių sukilimo didžiąją Airijos dalį kontroliavo Airijos katalikų konfederacija. 1649 m. pradžioje konfederatai susivienijo su Anglijos rojalistais, kuriuos Anglijos pilietiniame kare nugalėjo parlamentarai. Iki 1652 m. gegužės Kromvelio parlamento kariuomenė nugalėjo konfederatų ir rojalistų koaliciją Airijoje ir okupavo šalį, taip užbaigdama Airijos konfederatų karus (arba Vienuolika metų trukusį karą). Tačiau partizaninis karas tęsėsi dar metus. Kromvelis priėmė keletą baudžiamųjų įstatymų prieš Romos katalikus (didžiąją daugumą gyventojų) ir konfiskavo daug jų žemės.

Parlamentarų užkariavimas buvo žiaurus, o Kromvelis iki šiol nekenčiamas Airijoje. Iki šiol diskutuojama, kiek Kromvelis, tiesiogiai vadovavęs pirmus kampanijos metus, buvo atsakingas už žiaurumus. Kai kurie istorikai teigia, kad Kromvelio veiksmai atitiko tuo metu priimtas karo taisykles arba buvo perdėti ar iškraipyti vėlesnių propagandistų; šiuos teiginius ginčija kiti istorikai.

Karo poveikis Airijos gyventojams neabejotinai buvo didelis, nors nėra vieningos nuomonės dėl žuvusiųjų skaičiaus. Dėl karo kilo badas, kurį dar labiau pablogino buboninio maro protrūkis. Apskaičiuota, kad dėl parlamentarų kampanijos Airijoje sumažėjo nuo 15 iki 83 proc. gyventojų. Parlamentarai taip pat išvežė apie 50 000 žmonių kaip samdomus darbininkus. Kai kurie skaičiavimai apima gyventojų skaičiaus sumažėjimą tik per užkariavimo laikotarpį (1649-52 m.), kiti - kartu užkariavimo laikotarpį iki 1653 m. ir Kromvelio įsikūrimo laikotarpį nuo 1652 m. rugpjūčio mėn. iki 1659 m.

Priežastys

Kromvelio kampanija Airijoje turėjo kelias tarpusavyje susijusias priežastis:

  • politines – Parlamentas siekė sunaikinti rojalistų paramą ir užkirsti kelią Ispanijos ar kitų užsienio jėgų paramai per Airiją;
  • konfesines – katalikiškos Airijos konfederacijos ir rojalistų sąjunga buvo suvokiama kaip grėsmė protestantiškai angliškai valdžiai;
  • ekonomines ir karines – žemės konfiskavimas leido atlyginti skolas, apgyvendinti kareivius ir „adventurerius“ (investuotojus), kurie finansavo karą.

Karinė kampanija 1649–1653 m.

Kromvelis atkeliavo į Airiją 1649 m. rugpjūčio mėn. ir vedė greitą, bet žiaurų puolimą. Kampanijos metu įvyko keletas žinomų ir kontraversiškų įvykių, tarp jų Droghedos (rugsėjį 1649) ir Veksfordo (spalį 1649) užėmimai, kurių metu žuvo didelis skaičius kareivių ir civilių. Šios žudynės tapo svarbia Kromvelio režimo atminties dalimi Airijoje.

Kromvelis pats vadovavo pirmiesiems puolimams, o vėliau kampaniją tęsė jo įpėdiniai (tarp jų – parlamentinių pajėgų vadai), vykdę sistemingą miestų užėmimą, blokadų politiką ir žemės konfiskacijas. Svarbios gynybinės vietos, tokios kaip Clonmel, Limerick ir Galway, buvo ilgam pasipriešinimo centrais; kai kurios stovyklos pasidavė tik 1651–1652 m.

Po struktūrinio pralaimėjimo reguliariai veikusiai Airijos kariuomenei išsivystė partizaninis (gerilinis) pasipriešinimas, kuris truko dar metus po oficialaus užbaigimo. Šie mūšiai ir žvalgybinės operacijos dar labiau sekino kaimų gyventojus ir ūkį.

Pasekmės – teisės aktai, žemės perdavimai ir demografiniai pokyčiai

Po karinę pergalę parlamentarai priėmė keletą teisiniu pagrindu įtvirtintų priemonių:

  • 1652 m. priimtas Act for the Settlement of Ireland (žemės konfiskavimo aktas) nustatė plačias konfiskacijas ir žemės perskirstymą protestantams, veteranams bei kreditoriams;
  • daugelis katalikų savininkų buvo priversti „perkraustyti“ į prastesnes žemes, dažnai į vakarinį Connacht regioną („to Hell or to Connacht“ – vadinamasis tremties principas);
  • buvo įvesta draudimų ir apribojimų katalikams – tiek karinėje, tiek politinėje sferoje – kas vėliau formavo ilgas konfiskacijų ir diskriminacijos tradicijas;
  • apie 50 000 žmonių buvo deportuota kaip samdomi darbininkai į Anglijos kolonijas Karibuose, Šiaurės Amerikoje ar kitur, daug jų buvo priversti sąlyginai dirbti kelis metus.

Ekonominės, socialinės ir demografinės pasekmės buvo ilgalaikės: žemės nuosavybės struktūra pasikeitė, protestantiška kolonizacija sustiprėjo, o katalikų padėtis smarkiai susilpnėjo.

Sveikatos krizės ir gyventojų skaičiaus mažėjimas

Karinės operacijos sukėlė platesnę humanitarinę krizę: kombinacija karo, bado, ligų (įskaitant buboninį marą) ir deportacijų smarkiai sumažino gyventojų skaičių. Istorikai nurodo labai skirtingus skaičius dėl duomenų trūkumo ir skirtingų vertinimo metodikų: kai kurie apskaičiavimai rodo santykinai mažesnį nuostolį, kiti – itin didelį. Dėl to negalima pateikti vienareikšmio skaičiaus, tačiau akivaizdu, kad pasekmės buvo gilios ir ilgalaikės.

Atmintis ir istoriografija

Kromvelio įsiveržimas yra viena iš labiausiai ginčijamų epochų airių kolektyvinėje atmintyje. Airijoje Kromvelis dažnai vaizduojamas kaip tironas ir žiaurumų vykdytojas; tokį požiūrį sustiprino žuvusiųjų ir iškeldintųjų pasakojimai, vėlesnė politinė retorika ir nacionalistinė istoriografija. Kitų šalių ar dalies istorikų požiūriu, kai kurie Kromvelio veiksmai buvo tokie, kokie buvo to meto karų normos, ar juos išpūtė propagandinės kampanijos; šias pozicijas istorikai taip pat ginčija, vertindami tiek šaltinius, tiek kriminalinę ir karinę praktiką XVII a.

Ilgalaikė reikšmė

Kromvelio kampanija pakeitė Airijos politinę ir socialinę struktūrą ilgiems dešimtmečiams: ji pagilino religinį bei etninį susiskaidymą, pakeitė žemės nuosavybę ir prisidėjo prie angliškos kolonizacijos stiprėjimo. Šios permainos turėjo įtakos vėlesniems XVII–XIX a. įvykiams Airijoje ir formavo istorines priežastis tolesniems konfliktams.

Apibendrinant, Kromvelio užkariavimas buvo ir karinis, ir politinis procesas su ryškiu baudžiamuoju tonu bei ilgalaikėmis pasekmėmis. Nors diskusijos apie atsakomybę, žuvusiųjų skaičių ir karo žiaurumų mastą tęsiasi, jo įtaka Airijos istorijai yra neabejotina.