Disociacinis tapatybės sutrikimas (DID) yra psichikos sutrikimas, kuriam anksčiau dažnai naudotas terminas daugialypės asmenybės sutrikimas (MPD). Jis yra aprašytas diagnostikos vadovėse (minėtas ir DSM IV, o vėlesnėse redakcijose — ir DSM‑5). DID yra sudėtingas ir kartais prieštaringas sutrikimas, todėl jo kilmė, diagnostika ir gydymas dažnai aptariami ir nagrinėjami.

Pagrindinės ypatybės

Šio sutrikimo esmė – tapatybės sutrikimas, kai viena asmens psichikos sistema dalijasi į dvi ar daugiau atskirų „tapatybių“ ar „asmenybės būsenų“. Kiekviena tapatybė gali turėti savitą elgesį, atmintį, nuotaiką, preferencijas ar net biologinius reakcijų modelius. Svarbus simptomas – gaps arba pasikartojantys atminties praradimai apie asmeninius įvykius, kasdienes veiklas ar įgūdžius, kurių žmogus paprastai nepamiršta.

Dažniausi simptomai

  • Kelios tapatybės ar „asmenybės būsenos“, kurios keičiasi ir gali būti pastebimos tiek asmeniui, tiek aplinkiniams.
  • Reikšmingi atminties sutrikimai (dienoraščio, pokalbių, įvykių, vardų ar gebėjimų pamiršimas).
  • Laikinai besikeičiantis elgesys, kalbėjimo stilius, požiūris ar pomėgiai priklausomai nuo dominavusios tapatybės.
  • Depresija, nerimas, dirglumas, savęs žalojimo polinkiai arba minčių apie savižudybę (dažnai dėl trauminių prisiminimų arba su tuo susijusių emocijų).
  • Sensoriniai ar somatiniai simptomai be aiškios medicininės priežasties.
  • Komorbidiniai sutrikimai: posttrauminis stresas (PTSS), priklausomybės, asmenybės sutrikimai, depresija ir kt.

Apie simptomus plačiau žr. ir simptomai.

Priežastys ir rizikos veiksniai

DID dažniausiai siejamas su sunkia ankstyva trauma, ypač vaikystėje (emocinis, fizinis, seksualinis smurtas ar ilgalaikė prievarta, apleistumas). Dissociacija gali vystytis kaip psichikos apsaugos mechanizmas — atskiriant skausmingas patirtis ir jausmus į kitas „tapatybes“. Tačiau teorijos ir tyrimai skiriasi, tad priežasčių spektras gali būti platesnis ir apimti biologinius, psichologinius bei socialinius veiksnius.

Kaip nustatoma diagnozė?

Diagnostika remiasi išsamia klinikine istorija ir interviu su kompetentingu specialistu (psichiatru ar klinikiniu psichologu). Svarbūs diagnostikos žingsniai:

  • Išsami anamnezė, įskaitant vaikystės traumų, simptomų pradžios ir simptomų pobūdžio išaiškinimą.
  • Specializuotos struktūruotos apklausos ir testai (pvz., Dissociative Experiences Scale (DES), Structured Clinical Interview for Dissociative Disorders (SCID‑D), Multidimensional Inventory of Dissociation (MID)).
  • Medicininiai tyrimai ir neurologinis įvertinimas, kad būtų atmesta kardiologinė, neurologinė ar kita somatinė priežastis.
  • Atmetamos priežastys: simptomai neturėtų būti paaiškinami medikamentų arba medikamentų vartojimo poveikiu (narkotikai) ar kita liga (pvz., tam tikromis neurologinėmis būklėmis).

Pagal diagnostikos kriterijus reikia įrodyti, kad disociacija yra reikšminga ir sukelia kasdienių funkcijų sutrikimų, bei nepriklauso nuo kultūrinių praktikų ar sąmoningo apsimetinėjimo ar manipuliacijos.

Diferencialinė diagnostika ir klinikinės komplikacijos

  • Privalu atmesti apsimetinėjimą dėl naudos ar dėmesio (malingering arba factitious disorder).
  • DID gali būti painiojamas su PTSS, asmenybės sutrikimais (ypač ribinio tipo), psichozėmis, neurocognityviniais sutrikimais ar narkotikų sukeltomis būsenomis.
  • Gydytojo užduotis – atpažinti, ar simptomai yra tikrai disociaciniai ir ar egzistuoja aiški traumų istorija bei disociacijos požymiai.

Gydymas ir priežiūra

Yra keli terapiniai principai, kuriuos taiko specialistai dirbdami su DID sergančiais žmonėmis:

  • Fazinis, traumocentrinis gydymas: stabilizacija (emocinis saugumas, savęs suvaldymo įgūdžiai), trauminių prisiminimų apdorojimas ir integracijos darbas.
  • Psichoterapijos tipai: ilgalaikė traumos orientuota psichoterapija, kai kuriais atvejais taikomas EMDR trauminių prisiminimų apdorojimui; kitos metodikos pritaikomos pagal paciento poreikius.
  • Farmakoterapija: nėra specifinių vaistų DID gydyti; vaistai gali būti skiriami kartu su psichoterapija gydyti komorbidines būkles (depresija, nerimas, miego sutrikimai).
  • Krizių valdymas ir saugumo planai esant savęs žalojimo ar suicidinių minčių rizikai.
  • Ilgalaikis darbas su asmenybės dalimis ir jų integracija – tai ilgas procesas, reikalaujantis patyrusių specialistų.

Gydymo sėkmė priklauso nuo traumų istorijos, palaikymo tinklo ir prieigos prie kvalifikuotos pagalbos. Daugelis pacientų gali patirti simptomų sumažėjimą ir pagerėjusią gyvenimo kokybę, nors procesas dažnai ilgas.

Ką gali padaryti artimieji

  • Rodykite kantrybę ir stabilumą; išmokite atpažinti krizines situacijas ir saugesnio elgesio strategijas.
  • Siekite informacijos apie disociaciją ir DID, dalyvaukite paramos grupėse, jei yra galimybė.
  • Skatinkite asmenį kreiptis į specialistą ir padėkite jam susisiekti su psichikos sveikatos paslaugomis.
  • Apsaugokite asmenį nuo kaltinimų dėl „apsimetinėjimo“; DID dažnai yra susijęs su realiomis trauminėmis patirtimis ir skausminga atmintimi.

Kada kreiptis pagalbos

Kreipkitės pas psichikos sveikatos specialistą, jei pastebite:

  • Pasikartojančius atminties praradimus ar aiškų elgesio, asmenybės pokyčių modelį.
  • Sunkius emocinius sutrikimus, savęs žalojimo arba suicidines mintis.
  • Jei žmogus patiria ilgalaikį funkcionalumo praradimą dėl simptomų.

Pastabos apie kontroversijas

DID yra vienas iš labiausiai aptarinėjamų psichikos sutrikimų. Diskusijos apima jo dažnumą, diagnozės tikslumą, galimą iatrogeninį poveikį (kai simptomai sustiprinami per gydymo procesą) ir diagnozavimo skirtumus tarp klinikų. Todėl svarbu, kad diagnozę nustatytų patyręs specialistas, o gydymas būtų atsargiai suplanuotas ir stebimas.

Jeigu kyla abejonių dėl savo ar artimojo simptomų, geriausia pradėti nuo šeimos gydytojo arba psichikos sveikatos specialisto konsultacijos ir, prireikus, kreiptis į specialistus, turinčius patirties su dissociaciniais sutrikimais.