Kas yra disociacinis tapatybės sutrikimas (DID)? Simptomai ir diagnostika

Sužinokite apie disociacinį tapatybės sutrikimą (DID): simptomus, atminties praradimus, diagnostiką ir kaip atskirti nuo priklausomybių bei apsimetinėjimo.

Autorius: Leandro Alegsa

26-01-2026 20:16

Disociacinis tapatybės sutrikimas (DID) yra psichikos sutrikimas, kuriam anksčiau dažnai naudotas terminas daugialypės asmenybės sutrikimas (MPD). Jis yra aprašytas diagnostikos vadovėse (minėtas ir DSM IV, o vėlesnėse redakcijose — ir DSM‑5). DID yra sudėtingas ir kartais prieštaringas sutrikimas, todėl jo kilmė, diagnostika ir gydymas dažnai aptariami ir nagrinėjami.

Pagrindinės ypatybės

Šio sutrikimo esmė – tapatybės sutrikimas, kai viena asmens psichikos sistema dalijasi į dvi ar daugiau atskirų „tapatybių“ ar „asmenybės būsenų“. Kiekviena tapatybė gali turėti savitą elgesį, atmintį, nuotaiką, preferencijas ar net biologinius reakcijų modelius. Svarbus simptomas – gaps arba pasikartojantys atminties praradimai apie asmeninius įvykius, kasdienes veiklas ar įgūdžius, kurių žmogus paprastai nepamiršta.

Dažniausi simptomai

Kelios tapatybės ar „asmenybės būsenos“, kurios keičiasi ir gali būti pastebimos tiek asmeniui, tiek aplinkiniams.
Reikšmingi atminties sutrikimai (dienoraščio, pokalbių, įvykių, vardų ar gebėjimų pamiršimas).
Laikinai besikeičiantis elgesys, kalbėjimo stilius, požiūris ar pomėgiai priklausomai nuo dominavusios tapatybės.
Depresija, nerimas, dirglumas, savęs žalojimo polinkiai arba minčių apie savižudybę (dažnai dėl trauminių prisiminimų arba su tuo susijusių emocijų).
Sensoriniai ar somatiniai simptomai be aiškios medicininės priežasties.
Komorbidiniai sutrikimai: posttrauminis stresas (PTSS), priklausomybės, asmenybės sutrikimai, depresija ir kt.

Apie simptomus plačiau žr. ir simptomai.

Priežastys ir rizikos veiksniai

DID dažniausiai siejamas su sunkia ankstyva trauma, ypač vaikystėje (emocinis, fizinis, seksualinis smurtas ar ilgalaikė prievarta, apleistumas). Dissociacija gali vystytis kaip psichikos apsaugos mechanizmas — atskiriant skausmingas patirtis ir jausmus į kitas „tapatybes“. Tačiau teorijos ir tyrimai skiriasi, tad priežasčių spektras gali būti platesnis ir apimti biologinius, psichologinius bei socialinius veiksnius.

Kaip nustatoma diagnozė?

Diagnostika remiasi išsamia klinikine istorija ir interviu su kompetentingu specialistu (psichiatru ar klinikiniu psichologu). Svarbūs diagnostikos žingsniai:

Išsami anamnezė, įskaitant vaikystės traumų, simptomų pradžios ir simptomų pobūdžio išaiškinimą.
Specializuotos struktūruotos apklausos ir testai (pvz., Dissociative Experiences Scale (DES), Structured Clinical Interview for Dissociative Disorders (SCID‑D), Multidimensional Inventory of Dissociation (MID)).
Medicininiai tyrimai ir neurologinis įvertinimas, kad būtų atmesta kardiologinė, neurologinė ar kita somatinė priežastis.
Atmetamos priežastys: simptomai neturėtų būti paaiškinami medikamentų arba medikamentų vartojimo poveikiu (narkotikai) ar kita liga (pvz., tam tikromis neurologinėmis būklėmis).

Pagal diagnostikos kriterijus reikia įrodyti, kad disociacija yra reikšminga ir sukelia kasdienių funkcijų sutrikimų, bei nepriklauso nuo kultūrinių praktikų ar sąmoningo apsimetinėjimo ar manipuliacijos.

Diferencialinė diagnostika ir klinikinės komplikacijos

Privalu atmesti apsimetinėjimą dėl naudos ar dėmesio (malingering arba factitious disorder).
DID gali būti painiojamas su PTSS, asmenybės sutrikimais (ypač ribinio tipo), psichozėmis, neurocognityviniais sutrikimais ar narkotikų sukeltomis būsenomis.
Gydytojo užduotis – atpažinti, ar simptomai yra tikrai disociaciniai ir ar egzistuoja aiški traumų istorija bei disociacijos požymiai.

Gydymas ir priežiūra

Yra keli terapiniai principai, kuriuos taiko specialistai dirbdami su DID sergančiais žmonėmis:

Fazinis, traumocentrinis gydymas: stabilizacija (emocinis saugumas, savęs suvaldymo įgūdžiai), trauminių prisiminimų apdorojimas ir integracijos darbas.
Psichoterapijos tipai: ilgalaikė traumos orientuota psichoterapija, kai kuriais atvejais taikomas EMDR trauminių prisiminimų apdorojimui; kitos metodikos pritaikomos pagal paciento poreikius.
Farmakoterapija: nėra specifinių vaistų DID gydyti; vaistai gali būti skiriami kartu su psichoterapija gydyti komorbidines būkles (depresija, nerimas, miego sutrikimai).
Krizių valdymas ir saugumo planai esant savęs žalojimo ar suicidinių minčių rizikai.
Ilgalaikis darbas su asmenybės dalimis ir jų integracija – tai ilgas procesas, reikalaujantis patyrusių specialistų.

Gydymo sėkmė priklauso nuo traumų istorijos, palaikymo tinklo ir prieigos prie kvalifikuotos pagalbos. Daugelis pacientų gali patirti simptomų sumažėjimą ir pagerėjusią gyvenimo kokybę, nors procesas dažnai ilgas.

Ką gali padaryti artimieji

Rodykite kantrybę ir stabilumą; išmokite atpažinti krizines situacijas ir saugesnio elgesio strategijas.
Siekite informacijos apie disociaciją ir DID, dalyvaukite paramos grupėse, jei yra galimybė.
Skatinkite asmenį kreiptis į specialistą ir padėkite jam susisiekti su psichikos sveikatos paslaugomis.
Apsaugokite asmenį nuo kaltinimų dėl „apsimetinėjimo“; DID dažnai yra susijęs su realiomis trauminėmis patirtimis ir skausminga atmintimi.

Kada kreiptis pagalbos

Kreipkitės pas psichikos sveikatos specialistą, jei pastebite:

Pasikartojančius atminties praradimus ar aiškų elgesio, asmenybės pokyčių modelį.
Sunkius emocinius sutrikimus, savęs žalojimo arba suicidines mintis.
Jei žmogus patiria ilgalaikį funkcionalumo praradimą dėl simptomų.

Pastabos apie kontroversijas

DID yra vienas iš labiausiai aptarinėjamų psichikos sutrikimų. Diskusijos apima jo dažnumą, diagnozės tikslumą, galimą iatrogeninį poveikį (kai simptomai sustiprinami per gydymo procesą) ir diagnozavimo skirtumus tarp klinikų. Todėl svarbu, kad diagnozę nustatytų patyręs specialistas, o gydymas būtų atsargiai suplanuotas ir stebimas.

Jeigu kyla abejonių dėl savo ar artimojo simptomų, geriausia pradėti nuo šeimos gydytojo arba psichikos sveikatos specialisto konsultacijos ir, prireikus, kreiptis į specialistus, turinčius patirties su dissociaciniais sutrikimais.

Apibrėžtys

DSM IV vartojami terminai "tapatybė", "asmenybės būsenos" ir "alternatyvios tapatybės", kai kalbama apie DID, o kiti žmonės vartoja terminą "alteriai", reiškiantį tą patį. Šie žodžiai gali klaidinti, nes ne visi naudoja tą patį apibrėžimą. Specialistai nėra sutarę dėl konkretaus asmenybės apibrėžimo; kitus terminus, įskaitant disociaciją ir amneziją, skirtingi specialistai taip pat gali apibrėžti skirtingai. Kai kalbama apie DID, sakant, kad kas nors keičia asmenybę arba alters, turima omenyje, kad asmuo kalba ir elgiasi kitaip ir paprastai reaguoja į kitokį vardą.

Disociacija yra simptomas. Dauguma žmonių patiria įprastą disociaciją, kai nustoja kreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. DID sergantiems žmonėms būdinga patologinė disociacija, kuri yra daug rimtesnė. Ji susijusi su atminties ir dėmesio problemomis, dėl kurių žmonėms sunku dirbti, apsipirkti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Disociaciją gali patirti visi, tačiau kai kurie žmonės gali ją patirti daug lengviau ir iki kraštutinumų, kurie gali būti nesveiki. Kai kurie gydytojai mano, kad trauma sukelia disociaciją, kuri pasireiškia tokiais sutrikimais kaip DID.

Požymiai ir simptomai

Pagal DSM-IV, DID simptomai yra "dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių ar asmenybės būsenų buvimas" (kurios dažnai vadinamos "pasikeitimais"), taip pat pamirštami dalykai, kurių žmonės paprastai nepamiršta. Be to, šių simptomų negali sukelti narkotikai ar įprasti vaikiški žaidimai. Žmonės gali pranešti, kad turi daug alterių arba tik porą. Dauguma žmonių, kuriems diagnozuotas DID, turi mažiau nei dešimt, nors kai kurie teigė, kad jų yra keli tūkstančiai. Asmeniui, kuriam diagnozuotas DID, negali būti diagnozuotas kitas disociacinis sutrikimas. Kadangi DID sergantys žmonės girdi skirtingų alterių balsus, jį galima supainioti su šizofrenija. Tačiau šios dvi problemos yra labai skirtingos ir gydytojai, užduodami tinkamus klausimus, paprastai gali pasakyti, ar pacientas serga DID, ar šizofrenija. DID visada diagnozuojama pagal tai, ką pacientai pasakoja gydytojams, ir pagal tai, ką, gydytojo nuomone, tai reiškia. Nėra jokių objektyvių tyrimų, atliekamų naudojant kraują ar aparatus, kuriais būtų galima nustatyti, ar žmogus serga DID. Nors žmonės bandė diagnozuoti ir tirti DID naudodami medicininius vaizdus ar smegenų skenavimą.

Diagnozė

Pagal DSM DID diagnozuojamas pagal šiuos kriterijus:

Mažiausiai dvi "skirtingos tapatybės", kurios pakaitomis kontroliuoja elgesį
Nesugebėjimas prisiminti "svarbią asmeninę informaciją, kuris yra pernelyg didelis", kad jį būtų galima priskirti "paprastam užmaršumui".
Nė vienas iš šių atvejų nėra susijęs su tiesioginiu fiziologiniu medžiagos poveikiu arba bendra sveikatos būkle.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje-10 (TLK-10) vietoj termino "disociacinis tapatybės sutrikimas" vartojamas terminas "daugybinis asmenybės sutrikimas". Jis priskiriamas F44.8 skyriui "Kiti disociaciniai [konversijos] sutrikimai".

Priežastys

Egzistuoja dvi pagrindinės idėjos apie DID priežastis, tačiau vis dar nesutariama, kuri iš jų yra teisinga. Traumos modelis teigia, kad DID sukelia tėvai arba šeima, kurie žiauriai elgiasi su savo vaikais arba jais nesirūpina. Kai kurie iš šių vaikų neigia, kad prievarta vyksta, arba apsimeta, kad tai vyksta su kažkuo kitu, ir tai galiausiai virsta kitokia tapatybe arba alteriu. Dauguma žmonių, kuriems diagnozuotas DID, sako, kad prisimena, jog vaikystėje juos skriaudė tėvai ar kiti globėjai. Paklausti apie vaikystę, DID sergantys pacientai dažniau nei bet kurią kitą diagnozę turintys asmenys teigia, kad buvo išnaudojami ar apleisti. Tačiau mintis, kad DID išsivysto vaikystėje, yra ginčytina, nes vaikystės prisiminimai nėra labai patikimi ir nėra aišku, ar prievarta iš tikrųjų įvyko. Nors DID buvo diagnozuota vaikams, yra priežasčių manyti, kad ši diagnozė nustatyta dėl tėvų ir gydytojų įtakos, o ne dėl prievartos. Nėra pakankamai gerų mokslinių įrodymų apie DID vaikystėje, kad būtų galima būti tikram, jog DID iš tikrųjų atsirado dėl prievartos ar ko nors kito.

Jatrogeninis arba sociokognityvinis DID modelis (SCM) teigia, kad DID atsiranda psichoterapijos metu, kai terapeutas sukuria klaidingus prisiminimus ir pacientai įsitikina, kad jie turi kelias asmenybes. Kai kuriems pacientams tokiomis aplinkybėmis DID gali išsivystyti dažniau, nes jie natūraliai labiau linkę pripažinti, kad jų terapeutai yra teisūs dėl DID. SCM šalininkai taip pat mano, kad pacientai yra matę DID filmuose ir knygose, ir tai jiems parodo, kaip turėtų elgtis DID turintys žmonės, todėl jiems lengviau pakeisti savo elgesį, kai jie tariamai tampa nauju pasikeitimu. Jie taip pat sako, kad DSM naudojami kriterijai yra neaiškūs, todėl sunku susitarti, ar pacientui nustatyta DID, ar kita diagnozė.

Vidurinioji pozicija teigia, kad trauma gali pakeisti smegenų atmintį, todėl lengviau prisiminti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo. Taip pat teigiama, kad dėl ankstyvos traumos vaikai gali būti labiau linkę naudoti savo vaizduotę, kad apsimestų, jog prievarta ar kitos skausmingos situacijos nevyksta, o jei jie pradeda terapiją būdami vyresni, terapeutams lengviau juos įtikinti, kad jie serga DID.

Gydymas

Nėra moksliškai įrodyto veiksmingo gydymo metodo. Dauguma terapeutų, gydančių DID sergančius pacientus, taiko kelis skirtingus metodus. Terapija paprastai trunka kelerius metus ir ne visada duoda rezultatų. Vieni terapeutai stengiasi sumažinti arba panaikinti alterius, kad pacientas turėtų tik vieną asmenybę, o kiti to nedaro. ISSTD rekomenduoja pirmiausia pagerinti paciento gebėjimą susidoroti su simptomais ir gyventi įprastesnį gyvenimą, o tik po to bandyti susidoroti su traumuojančiais prisiminimais. Paskutinis žingsnis - sujungti visas asmenybes, kad pacientas galėtų pasiekti visus savo prisiminimus.

Prognozė

Kartais DID sergantys pacientai pasveiksta be jokios pagalbos, tačiau tai nėra dažnas atvejis. Pacientams, kuriems diagnozuota ne tik DID, bet ir daugiau diagnozių, pagerėjimas dažnai užtrunka ilgiau.

Epidemiologija

Nebuvo atlikta jokių plataus masto tyrimų, kad būtų galima sužinoti, kiek paplitęs yra DID. ISSTD teigia, kad DID pasitaiko 1-3 proc. bendroje populiacijoje ir 1-5 proc. ligoninių pacientų grupėse. DID dažniau pasitaiko moterims nei vyrams, tačiau tai gali būti dėl to, kad DID sergantys vyrai siunčiami į kalėjimus, o ne į ligonines. Žmonių, kuriems diagnozuota DID, skaičius išaugo nuo maždaug 200 1970 m. iki maždaug 20 000 XX a. dešimtajame dešimtmetyje. ISSTD teigimu, taip atsitiko dėl to, kad gydytojai nebuvo pakankamai apmokyti ar neturėjo patirties atpažinti DID. Vietoj to jie diagnozuodavo žmonėms depresiją, potrauminio streso sutrikimą arba ribinį asmenybės sutrikimą. Žmonės, palaikantys SCM, teigia, kad diagnozių padaugėjo dėl to, kad nedaug gydytojų diagnozavo daug žmonių ir kad daug terapeutų pradėjo taikyti psichoterapijos būdus, kurie privertė žmones manyti, kad jie serga DID.

Istorija ir kultūra

Iki 1900 m. buvo manoma, kad DID sukelia dvasios arba vaiduokliai, kurie kontroliuoja žmonių elgesį. Pirmąjį DID atvejį medicinoje 1646 m. aprašė šveicarų gydytojas Paracelsas. Iki XX a. septintojo dešimtmečio DID buvo labai retas reiškinys. Nuo 1980 iki 1990 m. medicinoje aprašytų atvejų skaičius išaugo nuo maždaug 200 iki daugiau nei 20 000. 1994 m. buvo išleistas 4-asis DSM leidimas, kuriame pavadinimas pakeistas iš "daugialypės asmenybės sutrikimo" į "disociacinį tapatybės sutrikimą". DSM taip pat pakeitė DID diagnozavimo būdą. Per tą patį laikotarpį apie DID buvo parašyta daug mokslinių straipsnių, nors po 1995 m. kasmet publikuojamų straipsnių skaičius mažėjo. Šiuo metu DID tema atliekama nedaug mokslinių tyrimų.

Nors DID yra labai retas reiškinys, yra daugybė knygų, spektaklių ir filmų apie DID sergančius žmones. 1886 m. Robertas Luisas Stivensonas išleido trumpą knygą "Keista daktaro Džekilo ir pono Haido byla" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde), kuri buvo labai populiari. Vėliau žmonės manė, kad daktaras Džekilas ir ponas Haidas buvo DID sergančių žmonių pavyzdžiai. 1957 m. buvo sukurtas filmas "Trys Ievos veidai" apie moterį, sergančią DID. 1973 m. išleista populiari knyga "Sibilė" apie DID sergančią moterį. Pagal ją 1976 m. buvo sukurtas filmas, o 2007 m. - antrasis. 2001 m. atlikta Amerikos ir Kanados psichiatrų apklausa parodė, kad yra daug nesutarimų ir skepticizmo dėl DID diagnozės nustatymo ir ar diagnozė pagrįsta pakankamai kokybišku mokslu.

Knygoje "Keista daktaro Džekilo ir pono Haido byla" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde) buvo pasakojama apie žmogų, turintį "suskilusią asmenybę", o vėliau ji tapo istorija, kurią žmonės siejo su DID.

DID teisinėje sistemoje

Teisininkai ir gydytojai, dirbantys su teise, taip pat mano, kad DID yra labai prieštaringas. Nuo 1990-ųjų DID vis dažniau nagrinėjamas teismuose. Žmonės bandė išvengti kalėjimo už tokius nusikaltimus, kaip žmogžudystė ir serijinis išžaginimas, teigdami, kad serga DID, o teisininkai ir teisėjai yra susirūpinę dėl žmonių, kurie apsimeta sergantys DID, kad išvengtų kalėjimo. Pirmą kartą tai įvyko 1976 m., ir nuo to laiko dauguma nusikaltimus įvykdžiusių žmonių, teigiančių, kad nusikalto dėl DID, pateko į kalėjimą.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra disociacinis tapatybės sutrikimas (DID)?

A: Disociacinis tapatybės sutrikimas (DID) - tai psichikos sutrikimas, kai asmuo demonstruoja dvi ar daugiau "tapatybių" arba "asmenybės būsenų" ir elgiasi skirtingai, priklausomai nuo to, kuri tapatybė jį valdo.

K: Kaip anksčiau buvo vadinamas DID?

A.: Anksčiau DID buvo vadinamas daugialypės asmenybės sutrikimu (MPD).

K: Kur psichikos sveikatos diagnozių žinyne nurodytas DID?

A.: DID yra įtrauktas į psichikos sveikatos diagnostikos vadovą DSM IV.

K.: Kodėl DID yra vienas iš prieštaringiausiai vertinamų psichikos sutrikimų?

A.: DID yra vienas prieštaringiausių psichikos sutrikimų, nes žmonės nesutaria, kas jį sukelia.

K: Kokie yra pagrindiniai DID simptomai?

A.: Pagrindiniai DID simptomai yra tai, kad asmuo turi dvi ar daugiau "tapatybių" arba "asmenybės būsenų" ir pamiršta svarbius asmeninius dalykus, kurių paprastai žmonės nepamiršta.

K: Kokiomis aplinkybėmis asmeniui nediagnozuojamas DID?

A: Asmeniui nediagnozuojamas DID, jei simptomai atsiranda dėl narkotikų, ligos arba (vaikams) apsimetinėjant, kad žaidžia su įsivaizduojamais draugais.

K: Kokie kiti sutrikimai diagnozuojami daugeliui DID sergančių pacientų?

A.: Daugumai DID sergančių pacientų diagnozuojami ir kiti psichikos sutrikimai.

Ieškoti