Disociacinės tapatybės sutrikimas

Apibrėžtys

DSM IV vartojami terminai "tapatybė", "asmenybės būsenos" ir "alternatyvios tapatybės", kai kalbama apie DID, o kiti žmonės vartoja terminą "alteriai", reiškiantį tą patį. Šie žodžiai gali klaidinti, nes ne visi naudoja tą patį apibrėžimą. Specialistai nėra sutarę dėl konkretaus asmenybės apibrėžimo; kitus terminus, įskaitant disociaciją ir amneziją, skirtingi specialistai taip pat gali apibrėžti skirtingai. Kai kalbama apie DID, sakant, kad kas nors keičia asmenybę arba alters, turima omenyje, kad asmuo kalba ir elgiasi kitaip ir paprastai reaguoja į kitokį vardą.

Disociacija yra simptomas. Dauguma žmonių patiria įprastą disociaciją, kai nustoja kreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. DID sergantiems žmonėms būdinga patologinė disociacija, kuri yra daug rimtesnė. Ji susijusi su atminties ir dėmesio problemomis, dėl kurių žmonėms sunku dirbti, apsipirkti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Disociaciją gali patirti visi, tačiau kai kurie žmonės gali ją patirti daug lengviau ir iki kraštutinumų, kurie gali būti nesveiki. Kai kurie gydytojai mano, kad trauma sukelia disociaciją, kuri pasireiškia tokiais sutrikimais kaip DID.

Požymiai ir simptomai

Pagal DSM-IV, DID simptomai yra "dviejų ar daugiau skirtingų tapatybių ar asmenybės būsenų buvimas" (kurios dažnai vadinamos "pasikeitimais"), taip pat pamirštami dalykai, kurių žmonės paprastai nepamiršta. Be to, šių simptomų negali sukelti narkotikai ar įprasti vaikiški žaidimai. Žmonės gali pranešti, kad turi daug alterių arba tik porą. Dauguma žmonių, kuriems diagnozuotas DID, turi mažiau nei dešimt, nors kai kurie teigė, kad jų yra keli tūkstančiai. Asmeniui, kuriam diagnozuotas DID, negali būti diagnozuotas kitas disociacinis sutrikimas. Kadangi DID sergantys žmonės girdi skirtingų alterių balsus, jį galima supainioti su šizofrenija. Tačiau šios dvi problemos yra labai skirtingos ir gydytojai, užduodami tinkamus klausimus, paprastai gali pasakyti, ar pacientas serga DID, ar šizofrenija. DID visada diagnozuojama pagal tai, ką pacientai pasakoja gydytojams, ir pagal tai, ką, gydytojo nuomone, tai reiškia. Nėra jokių objektyvių tyrimų, atliekamų naudojant kraują ar aparatus, kuriais būtų galima nustatyti, ar žmogus serga DID. Nors žmonės bandė diagnozuoti ir tirti DID naudodami medicininius vaizdus ar smegenų skenavimą.

 

Diagnozė

Pagal DSM DID diagnozuojamas pagal šiuos kriterijus:

• Mažiausiai dvi "skirtingos tapatybės", kurios pakaitomis kontroliuoja elgesį
• Nesugebėjimas prisiminti "svarbią asmeninę informaciją, kuris yra pernelyg didelis", kad jį būtų galima priskirti "paprastam užmaršumui".
• Nė vienas iš šių atvejų nėra susijęs su tiesioginiu fiziologiniu medžiagos poveikiu arba bendra sveikatos būkle.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje-10 (TLK-10) vietoj termino "disociacinis tapatybės sutrikimas" vartojamas terminas "daugybinis asmenybės sutrikimas". Jis priskiriamas F44.8 skyriui "Kiti disociaciniai [konversijos] sutrikimai".

Priežastys

Egzistuoja dvi pagrindinės idėjos apie DID priežastis, tačiau vis dar nesutariama, kuri iš jų yra teisinga. Traumos modelis teigia, kad DID sukelia tėvai arba šeima, kurie žiauriai elgiasi su savo vaikais arba jais nesirūpina. Kai kurie iš šių vaikų neigia, kad prievarta vyksta, arba apsimeta, kad tai vyksta su kažkuo kitu, ir tai galiausiai virsta kitokia tapatybe arba alteriu. Dauguma žmonių, kuriems diagnozuotas DID, sako, kad prisimena, jog vaikystėje juos skriaudė tėvai ar kiti globėjai. Paklausti apie vaikystę, DID sergantys pacientai dažniau nei bet kurią kitą diagnozę turintys asmenys teigia, kad buvo išnaudojami ar apleisti. Tačiau mintis, kad DID išsivysto vaikystėje, yra ginčytina, nes vaikystės prisiminimai nėra labai patikimi ir nėra aišku, ar prievarta iš tikrųjų įvyko. Nors DID buvo diagnozuota vaikams, yra priežasčių manyti, kad ši diagnozė nustatyta dėl tėvų ir gydytojų įtakos, o ne dėl prievartos. Nėra pakankamai gerų mokslinių įrodymų apie DID vaikystėje, kad būtų galima būti tikram, jog DID iš tikrųjų atsirado dėl prievartos ar ko nors kito.

Jatrogeninis arba sociokognityvinis DID modelis (SCM) teigia, kad DID atsiranda psichoterapijos metu, kai terapeutas sukuria klaidingus prisiminimus ir pacientai įsitikina, kad jie turi kelias asmenybes. Kai kuriems pacientams tokiomis aplinkybėmis DID gali išsivystyti dažniau, nes jie natūraliai labiau linkę pripažinti, kad jų terapeutai yra teisūs dėl DID. SCM šalininkai taip pat mano, kad pacientai yra matę DID filmuose ir knygose, ir tai jiems parodo, kaip turėtų elgtis DID turintys žmonės, todėl jiems lengviau pakeisti savo elgesį, kai jie tariamai tampa nauju pasikeitimu. Jie taip pat sako, kad DSM naudojami kriterijai yra neaiškūs, todėl sunku susitarti, ar pacientui nustatyta DID, ar kita diagnozė.

Vidurinioji pozicija teigia, kad trauma gali pakeisti smegenų atmintį, todėl lengviau prisiminti dalykus, kurių iš tikrųjų nebuvo. Taip pat teigiama, kad dėl ankstyvos traumos vaikai gali būti labiau linkę naudoti savo vaizduotę, kad apsimestų, jog prievarta ar kitos skausmingos situacijos nevyksta, o jei jie pradeda terapiją būdami vyresni, terapeutams lengviau juos įtikinti, kad jie serga DID.

Gydymas

Nėra moksliškai įrodyto veiksmingo gydymo metodo. Dauguma terapeutų, gydančių DID sergančius pacientus, taiko kelis skirtingus metodus. Terapija paprastai trunka kelerius metus ir ne visada duoda rezultatų. Vieni terapeutai stengiasi sumažinti arba panaikinti alterius, kad pacientas turėtų tik vieną asmenybę, o kiti to nedaro. ISSTD rekomenduoja pirmiausia pagerinti paciento gebėjimą susidoroti su simptomais ir gyventi įprastesnį gyvenimą, o tik po to bandyti susidoroti su traumuojančiais prisiminimais. Paskutinis žingsnis - sujungti visas asmenybes, kad pacientas galėtų pasiekti visus savo prisiminimus.

Prognozė

Kartais DID sergantys pacientai pasveiksta be jokios pagalbos, tačiau tai nėra dažnas atvejis. Pacientams, kuriems diagnozuota ne tik DID, bet ir daugiau diagnozių, pagerėjimas dažnai užtrunka ilgiau.

Epidemiologija

Nebuvo atlikta jokių plataus masto tyrimų, kad būtų galima sužinoti, kiek paplitęs yra DID. ISSTD teigia, kad DID pasitaiko 1-3 proc. bendroje populiacijoje ir 1-5 proc. ligoninių pacientų grupėse. DID dažniau pasitaiko moterims nei vyrams, tačiau tai gali būti dėl to, kad DID sergantys vyrai siunčiami į kalėjimus, o ne į ligonines. Žmonių, kuriems diagnozuota DID, skaičius išaugo nuo maždaug 200 1970 m. iki maždaug 20 000 XX a. dešimtajame dešimtmetyje. ISSTD teigimu, taip atsitiko dėl to, kad gydytojai nebuvo pakankamai apmokyti ar neturėjo patirties atpažinti DID. Vietoj to jie diagnozuodavo žmonėms depresiją, potrauminio streso sutrikimą arba ribinį asmenybės sutrikimą. Žmonės, palaikantys SCM, teigia, kad diagnozių padaugėjo dėl to, kad nedaug gydytojų diagnozavo daug žmonių ir kad daug terapeutų pradėjo taikyti psichoterapijos būdus, kurie privertė žmones manyti, kad jie serga DID.

Istorija ir kultūra

Iki 1900 m. buvo manoma, kad DID sukelia dvasios arba vaiduokliai, kurie kontroliuoja žmonių elgesį. Pirmąjį DID atvejį medicinoje 1646 m. aprašė šveicarų gydytojas Paracelsas. Iki XX a. septintojo dešimtmečio DID buvo labai retas reiškinys. Nuo 1980 iki 1990 m. medicinoje aprašytų atvejų skaičius išaugo nuo maždaug 200 iki daugiau nei 20 000. 1994 m. buvo išleistas 4-asis DSM leidimas, kuriame pavadinimas pakeistas iš "daugialypės asmenybės sutrikimo" į "disociacinį tapatybės sutrikimą". DSM taip pat pakeitė DID diagnozavimo būdą. Per tą patį laikotarpį apie DID buvo parašyta daug mokslinių straipsnių, nors po 1995 m. kasmet publikuojamų straipsnių skaičius mažėjo. Šiuo metu DID tema atliekama nedaug mokslinių tyrimų.

Nors DID yra labai retas reiškinys, yra daugybė knygų, spektaklių ir filmų apie DID sergančius žmones. 1886 m. Robertas Luisas Stivensonas išleido trumpą knygą "Keista daktaro Džekilo ir pono Haido byla" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde), kuri buvo labai populiari. Vėliau žmonės manė, kad daktaras Džekilas ir ponas Haidas buvo DID sergančių žmonių pavyzdžiai. 1957 m. buvo sukurtas filmas "Trys Ievos veidai" apie moterį, sergančią DID. 1973 m. išleista populiari knyga "Sibilė" apie DID sergančią moterį. Pagal ją 1976 m. buvo sukurtas filmas, o 2007 m. - antrasis. 2001 m. atlikta Amerikos ir Kanados psichiatrų apklausa parodė, kad yra daug nesutarimų ir skepticizmo dėl DID diagnozės nustatymo ir ar diagnozė pagrįsta pakankamai kokybišku mokslu.

Knygoje "Keista daktaro Džekilo ir pono Haido byla" (The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde) buvo pasakojama apie žmogų, turintį "suskilusią asmenybę", o vėliau ji tapo istorija, kurią žmonės siejo su DID.

DID teisinėje sistemoje

Teisininkai ir gydytojai, dirbantys su teise, taip pat mano, kad DID yra labai prieštaringas. Nuo 1990-ųjų DID vis dažniau nagrinėjamas teismuose. Žmonės bandė išvengti kalėjimo už tokius nusikaltimus, kaip žmogžudystė ir serijinis išžaginimas, teigdami, kad serga DID, o teisininkai ir teisėjai yra susirūpinę dėl žmonių, kurie apsimeta sergantys DID, kad išvengtų kalėjimo. Pirmą kartą tai įvyko 1976 m., ir nuo to laiko dauguma nusikaltimus įvykdžiusių žmonių, teigiančių, kad nusikalto dėl DID, pateko į kalėjimą.