Eritrėjos ir Etiopijos karas buvo Etiopijos ir Eritrėjos karas. Jis truko nuo 1998 m. gegužės mėn. iki 2000 m. birželio mėn. Abi šalys karui išleido šimtus milijonų dolerių, per konfliktą žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Karas lėmė nedidelius abiejų šalių sienos pokyčius.

Eritrėjos nepriklausomybės karas truko 30 metų; jis prasidėjo 1961 m. ir baigėsi 1991 m., kai Eritrėja pagaliau tapo nepriklausoma. Tuo pat metu Etiopijoje vyko pilietinis karas, prasidėjęs 1975 m. Šį karą pradėjo Tigrajaus liaudies išlaisvinimo frontas (TPLF) kaip sukilimą, siekdamas nuversti marksistinę karinę Dergo diktatūrą (karinis komitetas, 1974 m. nuvertęs imperatorių Haile Selassie). TPLF ir Eritrėjos liaudies išsivadavimo frontas pilietinio karo metu buvo grėsmingi sąjungininkai, tačiau vėliau, Eritrėjai paskelbus nepriklausomybę, Etiopija ir Eritrėja nesugebėjo susitarti, kur yra siena. Viena iš pagrindinių konflikto zonų buvo Badmė.

Priežastys

Karas 1998–2000 m. kilo dėl ilgą laiką neišspręstų sienos nuoskaudų ir administracinių ribų aiškumo stokos tarp naujai susikūrusių valstybių. Svarbiausi veiksniai:

  • Neaiški ir ginčijama siena: sovietmečiu bei imperijos laikais administracinės ribos keitėsi, o po Eritrėjos nepriklausomybės nebuvo galutinai sutarta dėl konkrečių pasienio taškų.
  • Istorinės ir nacionalinės ambicijos: abiejų šalių politinė lyderystė ir visuomenės nuotaikos skatino teritorinius reikalavimus, ypač dėl simboliškai svarbių vietų kaip Badmė.
  • Ekonominiai ir militariniai interesai: regiono stabilumas ir kontrolė virš transporto bei žemės ūkio arealų turėjo įtakos sprendimams imtis jėgos.

Eigos santrauka

Konfliktas prasidėjo kaip pasienio susirėmimai 1998 m. pavasarį ir greitai eskalavo į plačiai suorganizuotas karinines operacijas. Pagrindiniai etapai:

  • 1998 m. gegužė–rugpjūtis: smarkūs mūšiai dėl Badmės ir aplinkinių rajonų. Abi pusės mobilizavo dideles pajėgas.
  • 1999 m.: ilgas aklavietės laikotarpis su poziciniu karu ir vietinėmis atakomis; civilių gyventojų trūkumai ir priverstiniai persikėlimai didėjo.
  • 2000 m. gegužė–birželis: Etiopijos pajėgos pradėjo didelę kontrataku, kuri atvedė prie didelio teritorinio persvaros pokyčio ir privertė Eritrėją priimti tarptautinį susitarimą dėl paliaubų.
  • 2000 m. birželio 18 d.: pasirašytas „Cessation of Hostilities“ susitarimas; vėliau (2000 m. gruodį) Alžyro (Algiers) susitarimu buvo įsteigta nepriklausoma komisija sienos demarkacijai.

Tarptautinė reakcija ir taikos procesas

Tarptautinė bendruomenė, įskaitant Jungtines Tautas, Afrikos Sąjungą ir gretimas valstybes, aktyviai ragino nutildyti ginklus ir tarpininkavo derybose. Po paliaubų buvo sudaryta neutrali Tarptautinė sienų nustatymo komisija (Eritrea-Ethiopia Boundary Commission), kurios sprendimas 2002 m. skyrė Badmę Eritrėjai. Nepaisant komisijos sprendimo, Etiopija ilgą laiką jo nevykdė, o sienos problema išliko neišspręsta iki tol, kol 2018 m. Etiopijos vyriausybė oficialiai pripažino komisijos sprendimą ir pradėjo taikos procesą.

Pasekmės

Konfliktas turėjo rimtų politinių, socialinių ir ekonominių pasekmių:

  • Žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų skaičius: skelbiami įvertinimai labai skiriasi, tačiau labiausiai priimtinas skaičius – dešimtys tūkstančių žuvusiųjų ir didelis skaičius sužeistųjų.
  • Persikėlimai ir pabėgėliai: šimtai tūkstančių civilių buvo priversti palikti namus; didelė dalis gyventojų susidūrė su trūkumu maisto ir sveikatos priežiūros.
  • Ekonominės žalos: abi šalys patyrė didelius išlaidavimus gynybai, infrastruktūros praradimus ir investicijų sumažėjimą.
  • Humanitarinės problemos: karo metu fiksuoti žmogaus teisių pažeidimai, karo belaisvių klausimai ir ilgalaikės psichologinės traumos tarp civilių.
  • Militarizacija ir minų pavojus: regionai liko užminuoti, kas dar ilgai kėlė pavojų vietos gyventojams ir trukdė žemės ūkiui bei atstatymui.
  • Tarptautinis statusas: karas paveikė abiejų šalių santykius su kitomis valstybėmis ir ilgą laiką stabdė regioninį bendradarbiavimą.

Ilgalaikė įtaka ir atgarsiai

Nors 2000 m. pabaigoje buvo pasiekti formalaus nutraukimo pagrindai, santykiai tarp Etiopijos ir Eritrėjos ilgai liko įtempti („ne taika, ne karas“). Sienos sprendimas pagal EEBC 2002 m. darėsi politiniu klausimu, kol 2018 m. Etiopijos ir Eritrėjos vadovai pradėjo normalių santykių atkūrimo procesą. Vis dėlto karo ekonominės ir socialinės pasekmės jautėsi daugelį metų ir reikalavo tarptautinės pagalbos atstatymui, minų šalinimui bei pabėgėlių reintegracijai.

Santrauka

Eritrėjos ir Etiopijos karas 1998–2000 m. buvo trumpas, bet intensyvus konfliktas, kurio priežastys – netvirtai nustatytos sienos, politinės ambicijos ir istorinės prieštaros. Karas pareikalavo daug žmogiškųjų ir ekonominių aukų, sukėlė ilgalaikį nestabilumą regione ir parodė, kiek svarbu spręsti teritorinius ginčus taikiais kanalais bei tarptautinių institucijų pagalba.