Etiopijos imperatorius Haile Selassie I (1892 m. liepos 23 d. – 1975 m. rugpjūčio 26 d.) buvo vienas įtakingiausių XX a. Afrikos valstybės vadovų. Gimęs kaip Tafari Makonnen, jis ilgainiui tapo simboliu tiek Etiopijos modernizacijos, tiek tarptautinių kovų už suverenumą ir vienybę frontuose. Jis taip pat žinomas kaip religinis įsikūnijusio Dievo (kūne) simbolis tarp Rastafari judėjimo narių, kurie save vadina jo vardu prieš tampant imperatoriumi – Ras Tafari. Haile Selassie valdė ilgą ir kontraversišką laikotarpį, kuriam būdingi tiek reikšmingi modernizacijos bandymai, tiek politiniai konfliktai ir galiausiai nuvertimas.
Karjera iki sostų užėmimo ir tapimas imperatoriumi
Jaunystėje Tafari užėmė kelias svarbias administracines pareigas: 1907 m. Tafari tapo Sidamo, o 1911 m. – Hararo provincijos vietiniu gubernatoriumi. Būdamas Hararo gubernatoriumi, jis susilaukė daug gerbėjų. Tačiau politiniame gyvenime kilo konfliktas su tuometiniu regentu Lij Iyasu. Tafari sutiko nenušalinti Lij Iyasu nuo valdžios kaip regentas mainais už tai, kad Lij Iyasu nenušalintų jo nuo Hararo gubernatoriaus pareigų. Tačiau Lij Iyasu tapo musulmonu, be to, jis bandė nušalinti Tafarį nuo gubernatoriaus pareigų, taip pažeisdamas susitarimą.
Tafari pareiškė, kad dabar, kai susitarimas sulaužytas, jis taip pat neprivalo jo laikytis, todėl nušalino Iyasu nuo regento pareigų. Kadangi Iyasu perėjo į islamą, 1916 m. rugsėjo 27 d. kilmingieji jį pakeitė imperatoriene Zauditu ir regentu paskyrė Tafari. Nuo to laiko jis faktiškai vadovavo valstybės reikalams, o 1928 m. jis oficialiai tapo negusu (karaliumi). Po kelių metų, 1930 m. lapkričio 2 d. buvo karūnuotas kaip "Haile Selassie I, Etiopijos karalių karaliumi, Judo giminės nugalėtojų liūtu, Dievo išrinktuoju".
Reformos ir tarptautinė veikla
Haile Selassie siekė modernizuoti Etiopiją: buvo paskelbtas 1931 m. konstitucijos projektas, plėtėsi švietimas, statyta infrastruktūra, diegta centrinių institucijų valdymo sistema. Po Antrojo pasaulinio karo jis aktyviai dalyvavo tarptautinėje politikoje – Etiopija tapo visuotinės reikšmės valstybė, dalyvavusi tarptautinėse organizacijose. Haile Selassie taip pat buvo svarbi figūra Afrikos vienybės judėjimuose; jis remė idėjas, paskatinusias 1963 m. įsteigti Organizaciją Afrikos Vienybei (OAU), kurios steigiamasis susitikimas vyko Addis Abeboje.
Italijos invazija, egzilas ir sugrįžimas
1935–1936 m. Italijos invazija ir sekanti okupacija privertė Haile Selassie pasitraukti į egzilą. 1936 m. jis kreipėsi į Tautų Sąjungą, viešai pasmerkdamas italų agresiją, ir tapo simboliu antikolonijinei kovoje. Per Antrąjį pasaulinį karą, su sąjungininkų palaikymu ir etiopų partizanų pasipriešinimu, jis sugrįžo į Etiopiją 1941 m. ir atnaujino savo valdžią. Grįžimo periodu buvo tęsiami modernizacijos bandymai, įvairios reformos, taip pat vykdyta švietimo ir sveikatos priežiūros plėtra.
Rastafari judėjimas ir kultūrinis palikimas
Haile Selassie karūnavimas ir jo titulai sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje, ypač dviejuose TIME žurnalo straipsniuose iš eilės. Šis viešumas sukėlė susidomėjimą tolimojoje Jamaikos saloje, kur netrukus dėl jo titulų ir dėl to, kad jį laikė juodaodžių išsivadavimo simboliu, atsirado tikėjimas jo dieviškumu. Rastafari judėjime jis tapo gyvu Dievo įsikūnijimu, o jo asmenybė įkvėpė muziką, kultūrą ir politinius pažadus juodaodžių emancipacijai. Net ir užgesus jo politinei galiai, Haile Selassie liko ikoniška figūra daugeliui diasporos bendruomenių.
Vėlesni metai, nuvertimas ir mirtis
Vėlesniais valdžios metais Haile Selassie susidūrė su augančia vidaus opozicija. 1973–1974 m. valdžią smarkiai destabilizavo ekonominės problemos, sausrų sukeltos bado problemos ir politinis nepasitenkinimas. 1974 m. jį nuvertė kariuomenės ir komunistinės krypties vadovaujamas tarybinis režimas, žinomas kaip Derg. Imperatorius buvo areštuotas ir laikomas namų arešte. Haile Selassie mirė 1975 m. rugpjūčio 26 d. Oficialioji mirties versija nurodo natūralias priežastis, tačiau dėl aplinkybių ir vėlesnių tyrimų jis dažnai minimas ir kaip galimos prievartos auką – dėl to jo mirties aplinkybės išlieka diskutuojamos.
Paveldas
Haile Selassie palikimas yra daugiasluoksnis: vieni jį vertina kaip modernizatorių ir Afrikos vienybės simbolį, kiti kritikuoja dėl autoritarinių bruožų ir nepajėgumo užkirsti kelią vidinei krizėi, vedusiai prie 1974 m. nuvertimo. Jo asmenybė ir pasakojimai apie karūnavimą, diasporos pagerbimą ir Rastafari kultūrą užtikrino, kad jo įtaka išliktų ne tik Etiopijoje, bet ir globalioje kultūroje bei politinėje atmintyje.
