Pirmasis žydų–romėnų karas (Didysis žydų sukilimas, 66–73 m. po Kr.)
Pirmasis žydų–romėnų karas (Didysis sukilimas, 66–73 m.) – dramatiška Judėjos istorija: Jeruzalės šturmas, Antrosios Šventyklos sunaikinimas, Masados žūtis ir sukilimo pasekmės.
Pirmasis žydų ir romėnų karas buvo pirmasis ir didžiausias žydų ir romėnų karas Judėjos provincijoje. Jis dažnai vadinamas Didžiuoju sukilimu. Konfliktas truko nuo 66 iki maždaug 73 m. po Kr.; pagrindiniai karo įvykiai — iki 70 m. po Kr. — baigėsi Romos imperijos pergale ir Jeruzalės sunaikinimu, o likusios žydų tvirtovės buvo užimtos vėlesniais metais.
Karo priežastys buvo sudėtingos: auganti socialinė ir ekonominė įtampa, nepasitenkinimas Romos valdymu ir mokesčiais, religiniai konfliktai tarp žydų ir nemokančių ar priešininkų bendruomenių, taip pat neveiksminga Romos vietos valdžia. 66 m. po Kr. įtampa eskalavo Cezarėjoje, kur kilo religinė įtampa tarp graikų ir žydų; ši įtampa greitai virto plačiu sukilimu ir protestu prieš Romą. Vienas iš iššaukiančių incidentų Cezarėjoje buvo, kai graikai aukojo gyvulius priešais žydų sinagogą, o tai sukėlė rimtus savitvardos ir teisėtumo klausimus regione. Dėl šių įvykių žydai nutraukė tradicines aukas imperatoriaus garbei ir pradėjo masinį pasipriešinimą.
Karas ir pagrindinės operacijos
Pirmąsias didesnes kovas Romai vadovavo Sirijos legatas Cezijus Galijus (Cestius Gallus). Jis įsiveržė į Judėją, bet 66 m. patyrė pralaimėjimą lemiamame mūšyje prie Bet Horono — tai sustiprino sukilėlių pasipriešinimą ir paskatino imperiją permąstyti savo taktiką. Po Galijaus pralaimėjimo imperatorius Neronas ėmėsi pakeitimų ir 67 m. paskyrė į atsakingus veiksmus operatyvinį vadą Neronasus vardo sprendimas – Vespasijaną (tikslesnis motyvas ir pavardės paskyrimas: Neronas pavedė Vespasianui surengti kampaniją prieš sukilėlius).
Vespasijanas ėmėsi plataus kampanijos šiaurėje ir pietuose: romėnų legijos inkorporavo tiek reguliarią kariuomenę, tiek pagalbines jėgas, ėmėsi puldinėjimų ir užimdavo žydų tvirtoves. Sukilėliai nebuvo vienalytė grupė — Judėjoje veikė skirtingos frakcijos (galinčios būti radikalios, karinės ar politinės), todėl vidiniai susiskaldymai ir tarpusavio kovos silpnino žydų pasipriešinimą, ypač Jeruzalėje.
68–69 m. po Kr. Romoje ėmė keistis imperatoriai (Nerono nuvertimas ir vadinamoji Keturių imperatorių metų krizė), o Vespasijanas ir jo sūnus Titusas toliau vedė kampanijas Palestinoje. 70 m. po Kr. romėnų pajėgos apgulė Jeruzalę. Po ilgos apgulties romėnai pralaužė miesto gynybą; patekę į miestą, jų kariuomenė sudegino ir apiplėšė didelę dalį miesto, taip pat sugriovė Antrąją šventyklą, kas tapo kertiniu momentu žydų religiniame ir visuomeniniame gyvenime.
Paskutinė reikšminga sukilėlių tvirtovė buvo Masada, kurią romėnai apsiaubė ir 73 m. po Kr. užėmė. Kai romėnų kareiviai pralaužė gynybą, jie rado, kad dauguma gynėjų buvo nusižudę, kad nepaklustų vergijai. Po Masados kritimo dauguma apylinkės žydų buvo ištremti, išblaškyti ar parduoti į vergiją.
Šaltiniai ir aukų skaičius
Pagrindinis didžiojo sukilimo istorikas yra žydų istorikas Flavijus Juozapo, kuris išsamiai aprašė karinius veiksmus savo darbuose. Tačiau jo pateikti skaičiai ir kai kurios detalės laikomos perdėtai išpūstomis arba šališkomis, todėl istorikai jas vertina atsargiai. Pagal Juozapą aukiausias žuvusiųjų skaičius viršijo milijoną, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad realūs nuostoliai galėjo būti mažesni.
Pasekmės
- Religinės ir kultūrinės pasekmės: Antrinės šventyklos sunaikinimas nutraukė Jeruzalės centro vaidmenį žydiškoje religinėje praktikoje ir paskatino rabininės tradicijos plėtrą bei sinagogų ir Toros studijų svarbą diasporoje.
- Demografinės ir socialinės pasekmės: Dideli žmonių nuostoliai, vergovė, pabėgėliai ir žymus gyventojų persiskirstymas — tai stipriai pakeitė Judėjos ir aplinkinių regionų demografinį peizažą.
- Politinis poveikis: Romos valdymas Judėjoje sustiprėjo, provincija buvo integruota į imperijos administracinę sistemą; ilgesnėje perspektyvoje tai sukūrė prielaidas vėlesniems neramumams (pvz., Bar Kokhba sukilimui 132–135 m.).
- Atminimas ir ikonografija: Romėnų pergalė buvo viešai įamžinta — pavyzdžiui, Romoje stovi Titų arkos reljefai, vaizduojantys šventyklos grobį.
Archeologija ir istoriografija
Archeologiniai tyrimai patvirtina daugelį romėnų apgulties pėdsakų: apgulties darbai, sunaikinimo sluoksniai Jeruzalėje, monetų serijos, ugnies sluoksniai ir Masados fortifikacijos bei romėnų įtvirtinimų liekanos. Istoriniai šaltiniai ir materialūs radiniai kartu padeda rekonstruoti karo eigą, tačiau daugelis detalių — skaičiai, motyvai ir kai kurie konkretūs epizodai — tebėra diskutuotini tarp mokslininkų.
Apibendrinant: Pirmasis žydų–romėnų karas (Didysis sukilimas) buvo kruvinas ir lemiamas posūkis žydų ir Romos santykiuose. Jis pakeitė religinį, socialinį ir politinį regiono veidą, o jo padariniai jautėsi ilgus dešimtmečius ir turėjo įtakos žydų istorijos raidai visame pasaulyje.
Masados vaizdas iš oro Judėjos dykumoje su Negyvąja jūra ir Jordanija tolumoje
Klausimai ir atsakymai
K: Koks buvo pirmasis žydų ir romėnų karas?
A: Pirmasis žydų-romėnų karas buvo pirmasis ir didžiausias žydų-romėnų karas Judėjos provincijoje. Jis dažnai vadinamas Didžiuoju sukilimu ir vyko 66-70 m. po Kr. bei baigėsi imperijos pergale.
K: Kas sukėlė religinę įtampą tarp graikų ir žydų Cezarėjoje?
A: Religinė įtampa tarp graikų ir žydų Cezarėjoje prasidėjo, kai graikai aukojo gyvulius priešais žydų sinagogą. Dėl to žydai nustojo aukoti aukas Romos imperatoriui.
Klausimas: Kas pakeitė generolą Gallusą po jo pralaimėjimo prie Bet Horono?
A: Po generolo Gallo pralaimėjimo prie Bet Horono imperatorius Neronas jį pakeitė Vespasijanu, kuris sutriuškino šiaurinę ir pietinę sukilimo vadovybę.
K: Kaip per šį karą Roma užėmė Jeruzalę?
A: Roma apgulė Jeruzalę ir 70 m. pr. m. e. pralaužė jos sienas. Patekę pro sienas, romėnų kareiviai ją sudegino ir apiplėšė, taip pat sugriovė jos antrąją šventyklą.
K: Kas nutiko Masados gynėjams?
A: Kai romėnų kareiviai pralaužė Masados gynybą, jie sužinojo, kad visi gynėjai nusižudė.
K: Kas dėl šio karo nutiko daugumai žydų?
A: Dėl šio karo dauguma Judėjos žydų buvo išblaškyti arba parduoti į vergiją.
K: Kiek, pasak Juozapo, žuvo žmonių?
A: Pasak Juozapo, kuris dažnai klydo nurodydamas skaičius, per šį karą žuvo daugiau kaip milijonas žmonių.
Ieškoti