Daktaras Fu Manču - išgalvotas XX a. pirmosios pusės britų rašytojo Saxo Rohmerio romanų personažas. Jį sukūrė Arthur Henry Ward (1883–1959), dirbęs pseudonimu Sax Rohmer; pirmieji Fu Manču pasakojimai pasirodė XX a. pradžioje ir vėliau išaugo į ilgą romanų ir apsakymų seriją. Personažas buvo publikuojamas dešimtmečiais, o Rohmeris nuolat plėtė jo mitologiją ir sąsajas su slaptomis draugijomis.
Daugiau nei 90 metų šis personažas buvo plačiai rodomas kine, televizijoje, radijuje, komiksuose ir komiksų knygose.Jis tapo piktojo genijaus archetipu. Fu Manču įvaizdis ypač paveikė populiariąją kultūrą: jo motyvai – pasaulinės sąmokslų vizijos, egzotiški nuodai, slaptos organizacijos ir "geltonojo pavojaus" naratyvai – tapo šablonais vėlesniems fikciniams piktadariams. Keli žinomi aktoriai, vaizdavę daktarą ekrane, yra Warner Oland, Boris Karloff ir Christopher Lee; personažas taip pat atsirado radijo laidose, komiksuose ir sceniniuose darbuose.
Autorius jį apibūdino taip:
"Įsivaizduokite žmogų, aukštą, liesą ir liesą, aukštų pečių, su kakta kaip Šekspyras ir veidu kaip Šėtonas, ... vieną milžinišką intelektą, turintį visus praeities ir dabarties mokslo išteklius ... Įsivaizduokite tą siaubingą būtybę, ir jūs mintyse susikursite daktaro Fu-Manču, geltonojo pavojaus įsikūnijimo viename žmoguje, vaizdą". Klastingasis daktaras Fu Manču
Fu Manču vaizduojamas kaip meistriškas nusikaltėlis ir genialus vadybininkas, planuojantis pasaulinės katastrofos masto sąmokslus ir neretai naudodamas naujausias savo laikų technologijas bei net moksliškai skambančius biologinius metodus. Jis dažnai pasitelkia užmaskuotus žudikus, smogikus ir kitus agentus iš Kinijos ar kitų regionų; jo arsenalą sudaro tiek tradiciniai ginklai, tiek nuodai, indai ir kitokie egzotiški priemonės. Rohmeris personažui priskyrė pomėgį eksperimentams ir specialiems biologiniams ginklams:
Fu Manču - meistriškas nusikaltėlis, savo žudikiškuose sąmoksluose naudojantis biologinį karą; jis niekina ginklus ar sprogmenis, o savo agentais pasirenka dakojus, banditus ir kitų slaptų draugijų narius, ginkluotus peiliais arba naudojančius "pitonus ir kobras... grybus ir mano mažyčius sąjungininkus bacilas... mano juoduosius vorus" ir kitus ypatingus gyvūnus ar natūralius cheminius ginklus.
Pirmosiose knygose Fu Manču yra slaptos draugijos "Si-Fan" agentas, kuris vadovauja žmogžudysčių, nukreiptų prieš Vakarų imperialistus, bangai. Vėlesnėse knygose jis siekia kontroliuoti "Si-Fan". Si-Fanas daugiausia lėšų gauna iš nusikalstamos veiklos, ypač iš prekybos narkotikais ir baltųjų vergijos. Daktaras Fu Manču pailgino savo ir taip nemažą gyvenimo trukmę naudodamas eliksyrą vitae (gyvybės eliksyrą) - formulę, kurią dešimtmečius bandė ištobulinti.
Istorijas dažnai pasakoja Fu Manču priešininkas ir jo priešiškos kovos liudininkas – anglų detektyvas Denisas Naylandas Smithas bei jo draugas ir padėjėjas, gydytojas ir naratorius, dažnai pavadinamas daktaru Petrie. Konfliktas tarp Smitho ir Fu Manču atspindi klasikinius detektyvinio pasakojimo elementus: racionalų Vakarų protą prieš genialų, bet amoralią užsienietišką grėsmę, dramatiškus susidūrimus ir nuolatinius katės ir pelės žaidimus.
Fu Manču duktė Fah lo Suee yra klastinga meistrė, planuojanti pasisavinti tėvo vietą Si-Fan organizacijoje ir padedanti jo priešams tiek organizacijoje, tiek už jos ribų. Tikrasis jos vardas nežinomas; Fah lo Suee buvo vaikystėje pavartotas švelnus žodis.
Personažo palikimas yra dviprasmiškas. Viena vertus, Fu Manču padėjo sukurti išskirtinį literatūrinį piktadario tipą – genijus-izoliatorius, manipuliatorius su plačiu tinklu agentų ir technologijų. Jis įkvėpė vėlesnius fikcinius nusikaltėlius ir padėjo formuoti špionų bei sąmokslo siužetų tradiciją. Kita vertus, daugelis šiuolaikinių kritikos balsų pabrėžia, kad personažas ir Rohmerio apipavidalinimas remiasi rasistinėmis bei ksenofobiškomis nuostatomis, atspindinčiomis savo laikmečio "geltonojo pavojaus" stereotipus; dėl to knygos ir ekranizacijos šiandien dažnai analizuojamos kontekste ir kritiškai vertinamos.
Vis dėlto, nepaisant prieštaringumo, daktaras Fu Manču lieka svarbiu popkultūros istorijos simboliu – pavyzdžiu, kaip literatūrinis personažas gali vienu metu tapti ir archetipu, ir objektyviai vertinamų istorinių nuostatų atspindžiu. Jo istorijos vis dar leidžiamos, kartais su įvadiniais paaiškinimais apie istorinius kontekstus, o pats personažas toliau įdomus tyrimams apie rasę, imperiją ir detektyvinį žanrą XX a. literatūroje.
