Hominidai (Hominidae): žmogbeždžionių šeima — apibrėžimas ir evoliucija

Hominidai yra Hominidae (žmogbeždžionių) šeimos atstovai. Jai priklauso žmonės, šimpanzės, gorilos ir orangutangai. "Žmogbeždžionės" yra bendrinis pavadinimas, o ne taksonominė etiketė, todėl jų vartojimas skiriasi. Kartais atrodo, kad jis neapima žmonių ("žmonės ir žmogbeždžionės"), o kartais juos apima ("žmonės ir nežmoginės žmogbeždžionės"). Homo sapiens neabejotinai yra hominidas, kaip teigiama visuose šiuolaikiniuose žinynuose.

Morfologija ir biologinės savybės

Hominidai yra didesni primatai be uodegų, turintys tvirtą kūną, gerai išsivysčiusius dilbius ir priešinamus nykščius (ne visuomet priešinami didieji pirštai ne žmonių rūšyse). Jų pirštai turi plokščius nagus, o ne nagus, būdingus daugeliui kitų žinduolių. Svarbiausios savybės:

• ūgio ir svorio diapazonas: dviejų medžiagų grupių gyvūnų dydžiai labai skiriasi — hominidų svoris svyruoja nuo maždaug 48 kg iki 270 kg; patinai įprastai yra stambesni už pateles;
• galvos smegenų tūris paprastai didesnis nei pas daugumą primatų, ypač Homo gentyje — tai siejama su sudėtinga elgsena, socialinėmis struktūromis ir įgūdžiais;
• akys į priekį orientuotos, stereoskopinė rega ir dažnai spalvota rega;
• dantų ir žandikaulio sandara įvairuoja priklausomai nuo mitybos: nuo daugiausiai vaisiams pritaikytų formų iki kietesnę maistą plėšančių rūšių;
• raumenų ir galūnių santykis skiriasi pagal gyvenimo būdą: orangutangai daug laiko praleidžia medžiuose, todėl jų priekinės galūnės ilgesnės; gorilos ir žmonės — labiau žemės gyventojai (gorilos — keturkojai, žmonės — pastoviai dviem kojom einantys).

Taksonomija ir terminų vartojimas

Šiuolaikinė sistematika laiko Hominidae šeimą plačia: ji apima keturias gyvas gentis — Homo, Pan, Gorilla ir Pongo — ir kelias rūšis (pagal šiuolaikinius klasifikacijos duomenis: Homo – viena rūšis, Pan – dvi rūšys, Gorilla – dvi rūšys, Pongo – trys rūšys). Istoriškai sąvokos vartojimas keitėsi: anksčiau „hominidais“ dažnai vadinti tik žmonių giminaičiai (žmonių linija), o gyvosios didžiosios beždžionės atskiriamos; šiandien dėl filogenetinių tyrimų šeima išplėsta ir apima visas didžiąsias beždžiones. Kad būtų aiškiau, mokslininkai naudoja ir terminu Hominini (gentis ir artimiausi pusbroliai), kai kalbama tik apie žmonių šaką ir artimiausius giminaičius (pvz., Australopithecus, Homo ir pan.).

Evoliucija ir iškastinės liekanos

Hominidų kilmė siejama su mioceno laikotarpiu; hominidų fosilijos datuojamos nuo mioceno laikotarpio pabaigos ir žinomos iš Azijos bei Europos. Mioceno apečių (pvz., Proconsul, Dryopithecus) ir plio-pleistoceinės formos sudaro pamatus suprasti didžiųjų beždžionių evoliucijai. Kai kurie svarbūs punktai:

• atskirų grupių atskyrimas: ponginų (orangutangų) linija atskyrėsi ankstyvesnėje fazėje, o gorilų, šimpanzių ir žmonių giminės vėliau išsiskyrė tarpusavyje;
• Gigantopithecus — didžiulis azijietiškas hominidas, gyvenęs Pleistoceno laikotarpiu; jo fosilijos rasta Azijoje, ir jis yra pavyzdys, kad mioceno–pleistoceno regionuose egzistavo įvairios didžiųjų beždžionių linijos;
• jei įtraukiami ir iškastiniai hominidai, tuomet į juos patenka visi australopitekai ir Homo gentis — šios fosilijos yra pagrindas rekonstruoti žmogaus evoliuciją nuo medžiuose ir žemėje gyvenusių ankstyvųjų primatų iki modernių žmonių;
• Miocenas — laikotarpis, kuriame randamos ankstyvos hominoidų liekanos; vėlesni pleistoceno ir holoceno radiniai rodo gaires, kaip formavosi modernios rūšys;
• Neandertaliečiai Europoje ir Vakarų Azijoje gyveno ilgą laiką (mažiausiai pusę milijono metų) iki mūsų rūšies atsiradimo ir egzistavo iki maždaug prieš 40 000 metų; jų palaikai ir kultūriniai elementai padeda suprasti žmogaus bei artimų giminaičių tarpusavio sąveikas.

Buveinė, elgsena ir mityba

Nežmoginių hominidų rūšių atstovai gyvena daugiausia drėgnuose tropiniuose miškuose ir miško–savanų pakraščiuose. Dalis rūšių yra labiau medžiuose gyvenančios, kitos – žemės gyventojos:

• Atogrąžų miškai ekvatorinėje Afrikoje, Sumatroje ir Borneo yra pagrindinė ne žmonių hominidų buveinė;
• orangutangai (Rytų ir Pietryčių Azijos miškai) daug laiko praleidžia medžiuose, turi vienišesnį gyvenimo būdą;
• šimpanzės ir bonobos — dažnai gyvena socialinėmis „fission–fusion“ grupėmis, kuriose mažos pogrupės formuojasi ir vėl susijungia;
• gorilos gyvena stabiliomis grupėmis, kurias dažnai veda vienas ar keli „sidabriniai nugaros“ (silverback) patinai;
• mityba priklauso nuo rūšies: vaisiai, lapai, stiebai, žievė, kartais smulkūs bestuburiai ar net smulkūs žinduoliai; žmonės – universaliausia mityba, kultūriškai transformuojama per medžioklę, žemdirbystę ir maisto gamybą.

Intelektas, kultūra ir technologijos

Hominidai pasižymi sudėtinga socialine elgsena, komunikacija ir mokymusi per imitaciją. Homo gentis išsiskiria pažangia simboline kultūra, kalba ir technologijomis (įrankių gamyba, ugnies naudojimas, sudėtingos socialinės institucijos). Tačiau ir nežmoginės didžiosios beždžionės demonstruoja pažangius gebėjimus: įrankių naudojimą, problemų sprendimą, socialinį strategavimą ir tam tikrą simbolinio elgesio formų pėdsakus.

Rizikos ir konservacija

Dauguma ne žmogų atitinkančių hominidų šiandien yra grėsmės būklėje. Pagrindinės problemos:

• miškų naikinimas ir buveinių fragmentacija;
• nelegalus medžioklės ir prekybos gyvūnais spaudimas;
• ligos (įskaitant patogenų perdavimą tarp žmonių ir laukinės faunos);
• klimato kaitos poveikis buveinėms.

Dėl to daugelis rūšių yra saugomos tarptautinių programų, draudimų ir rezervatų dėka; intensyvios saugojimo pastangos būtinos, kad būtų išsaugotas genetinis įvairovės rezervuaras ir sudėtingos ekosistemos.

Santrauka

Hominidai — tai dideli, intelektualūs primatai, apimantys ir žmones, ir kitas didžiąsias beždžiones. Jie turi bendrų morfologinių ir elgesio bruožų, tačiau skiriasi pagal gyvenimo būdą, ekologiją ir kultūrinius gebėjimus. Fossilijų tyrimai, palyginamoji anatomija ir genetika padeda rekonstruoti jų evoliuciją nuo mioceno laikų iki šių dienų, o tuo pačiu pabrėžia būtinybę saugoti likusias rūšis ir jų buveines.