1971 m. Indijos ir Pakistano karas buvo karinis konfliktas tarp Indijos ir Pakistano. Jis truko vos 13 dienų ir laikomas vienu trumpiausių karų istorijoje.

Karo metu Indijos ir Pakistano pajėgos kovojo rytiniame ir vakariniame frontuose. Karas faktiškai baigėsi, kai 1971 m. gruodžio 16 d. Pakistano ginkluotųjų pajėgų Rytų vadovybė pasirašė pasidavimo dokumentą (1971 m.). Po kapituliacijos Rytų Pakistanas atsiskyrė kaip nepriklausoma Bangladešo valstybė. Indija paėmė į nelaisvę apie 97 368 vakarų pakistaniečius, buvusius Rytų Pakistane jo nepriklausomybės metu, įskaitant apie 79 700 Pakistano armijos kareivių ir sukarintų pajėgų karių bei 12 500 civilių.

Priežastys ir fonas

Prieš 1971 m. konfliktą Rytų ir Vakarų Pakistanas buvo viena valstybė, tačiau geografinis atskyrimas, politiniai skirtumai ir ekonominė nelygybė stipriai įtampino santykius. 1970 m. rinkimus laimėjo Rytų Pakistano politinė jėga — Liaudies Lygos (Awami League) — tačiau Vakarų Pakistano valdžia atsisakė pripažinti rezultatą. Atsirėmus politinei krizei ir represijoms, Pakistano kariuomenė pradėjo griežtas operacijas Rytų Pakistane (tarp jų ir operaciją „Searchlight“), kurios sukėlė plataus masto smurtą prieš civilius ir didžiulį pabėgėlių srautą į Indiją.

Karo eiga trumpai

Įtempta humanitarinė padėtis Rytų Pakistane ir milijonai pabėgėlių Indijoje sukėlė Indijos įsikišimą. Priešingai nei ilgalaikiai konfliktai, ši karinė kampanija buvo labai spartaus tempo:

  • 3–6 gruodžio 1971 m.: per keletą dienų pakistaniečių oro išpuoliai ir atsakymai lėmė Indijos oficialų įsikišimą.
  • Žemės, oro ir jūrų operacijos vyko abiejuose frontuose, tačiau lemtingiausias buvo Rytų frontas — Indijos pajėgos kartu su vietinėmis partizaninėmis jėgomis (Mukti Bahini) greitai užėmė strateginius punktus.
  • Karinė operacija buvo koordinuota ir spartinta, todėl Pakistano pajėgos Rytų Pakistane greitai prarado galimybes tęsti efektyvų pasipriešinimą.

Kapituliacija ir administracinė kaita

1971 m. gruodžio 16 d. Rytų Pakistano vadai pasirašė kapituliacijos aktą (žr. pasidavimo dokumentą (1971 m.)), ir iš to gimė nauja valstybė — Bangladešas. Kapituliacijos akte dalyvavo Pakistano generolas A. A. K. Niazi (pasižymėjęs kaip Rytų vadovas) ir Indijos bei Mukti Bahini pajėgų vadas generolas Jagjit Singh Aurora.

Pasekmės ir žala

  • Humanitarinė krizė: šimtai tūkstančių civilių žuvo arba buvo sužeisti; istoriniai skaičiavimai apie žuvusiųjų skaičių labai skiriasi — nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų, todėl tikslus skaičius iki šiol yra diskutuotinas.
  • Pabėgėlių srautas: maždaug 8–10 milijonų žmonių pabėgo iš Rytų Pakistano į Indiją, sukeldami didelį socialinį ir ekonominį spaudimą.
  • Karinės ir politinės pasekmės: Pakistano karinė įtaka Rytuose žlugo, o Bangladešo nepriklausomybė pakeitė Pietų Azijos geopolitinį žemėlapį.
  • Nelaisvė ir PO variantai: Indija sulaikė apie 97 368 vakarinės Pakistano pajėgų narius (žr. aukščiau nurodytą skaičių), kurie vėliau buvo grąžinti pagal tarptautinius susitarimus.

Tarptautinė reakcija ir reikšmė

Tarptautiniu mastu konfliktas sulaukė įvairių reakcijų: kai kurios valstybės kritikavo Indijos įsikišimą, kitos — rėmė jos veiksmus dėl humanitarinių priežasčių ar geopolitinių interesų. Jungtinės Tautos ir tarptautinės organizacijos vėliau dalyvavo pabėgėlių ir karo padarinių sprendime. Karo rezultatas turėjo ilgalaikį poveikį regioninei pusiausvyrai, prisidėjo prie Pakistano politinės reorganizacijos ir įtvirtino Bangladešo valstybingumą.

Istorinė atmintis

1971 m. karas yra reikšmingas dėl greitos karinės kampanijos, didžiulių humanitarinių pasekmių ir naujos valstybės — Bangladešo — atsiradimo. Konflikto atmintis tebėra jautri tiek regione, tiek tarptautiniu mastu, o tyrimai ir diskusijos apie įvykių mastą ir priežastis tęsiasi iki šiol.