Džallianvalos Bagho žudynės,

Pagrindinė informacija

Indija Pirmojo pasaulinio karo metais

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo su didele Indijos vadovų parama ir draugiškumu Jungtinei Karalystei. Britai to nesitikėjo, nes manė, kad gali kilti sukilimas. Indija labai padėjo britų karo veiksmams, teikdama žmones ir išteklius. Europoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose tarnavo apie 1,3 mln. indų kareivių ir darbininkų, o Indijos vyriausybė ir princai siuntė dideles maisto, pinigų ir amunicijos atsargas.

Tačiau Bengalijoje ir Pandžabe žmonės vis dar nemėgo britų. Teroristiniai išpuoliai Bengalijoje buvo susiję su neramumais Pandžabe. Be to, nuo pat karo pradžios užjūrio Indijos gyventojai (daugiausia iš Kanados, Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų) bandė Indijoje sukelti sukilimą, panašų į 1857 m. sukilimą. Padedant Airijos respublikonams, vokiečiams ir turkams, buvo surengtas didelis sąmokslas, pavadintas induistų ir vokiečių sąmokslu. Šis sąmokslas taip pat siekė, kad Afganistanas nepalaikytų Britų Indijos.

Po karo

Po Pirmojo pasaulinio karo didelis žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius, infliacija, dideli mokesčiai ir kitos problemos labai paveikė Indijos gyventojus. Indijos kareiviai, norėdami atsikratyti britų valdžios, kontrabanda gabeno ginklus į Indiją. Įvairios grupės susivienijo ir reikalavo nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. 1916 m. Indijos nacionalinis kongresas ir Musulmonų lyga pasirašė Lakno paktą, kuriuo susitarė pastatyti sieną, skiriančią Pandžabą (Indiją) ir Pakistaną.

Rowlatt aktas

Vis didėjantys pilietiniai neramumai visoje Indijoje, ypač tarp Bombėjaus malūnų darbininkų, 1919 m. paskatino Rowlatto komitetą. Rowlatto komitetas buvo pavadintas anglų teisėjo Sydney Rowlatto vardu. Komiteto užduotis buvo išsiaiškinti vokiečių ir bolševikų ryšius su kovotojų judėjimu Indijoje, ypač Pandžabe ir Bengalijoje.

Komitetas paprašė pratęsti 1915 m. Indijos gynybos akto galiojimą. 1915 m. aktas suteikė vicekaraliaus vyriausybei didelius įgaliojimus, įskaitant spaudos nutildymą, politinių aktyvistų sulaikymą be teismo, išdavyste įtariamo asmens suėmimą be orderio. Šis aktas sukėlė didžiulį pyktį Indijoje.

Prieš žudynes

Po 1919 m. Rowlatto akto sekusiems įvykiams taip pat turėjo įtakos įvykiai, susiję su Gadaro sąmokslu. Tuo metu iš Europos ir Mesopotamijos mūšių laukų grįžę britų Indijos armijos kariai Indijoje išgyveno ekonominę depresiją. 1915 m. buvo daug bandymų maištauti, o Lahoro sąmokslo procesai tebebuvo visuomenės dėmesio centre. Indiją taip pat pradėjo pasiekti žinios apie jaunus mohadžirus, kovojusius Turkijos kalifato pusėje, o vėliau - Raudonosios armijos pusėje per Rusijos pilietinį karą. Rusijos revoliucija taip pat pradėjo daryti įtaką Indijai. Būtent tuo metu Mahatma Gandis, iki tol Indijos politinėje arenoje palyginti nežinomas, pradėjo reikštis kaip masių lyderis.

Gandžio raginimas protestuoti prieš Rowlatto aktą sulaukė laukiamo atsako - įnirtingų neramumų ir protestų. Padėtis, ypač Pandžabe, labai greitai pablogėjo. Sutriko geležinkelio, telegrafo ir ryšių sistemos. Didžiulė 20 000 žmonių minia žygiavo per Lahore.

Amritsare prie Jallianwala Bagh susirinko daugiau kaip 5 000 žmonių. Teigiama, kad Michaelas O'Dwyeris manė, jog tai buvo bandymas sukilti prieš britus. Sakoma, kad James Houssemayne Du Boulay priskyrė tiesioginį ryšį tarp ghadaritų sukilimo baimės vis labiau įtemptos padėties Pandžabe ir britų atsako, kuris baigėsi žudynėmis.

1919 m. balandžio 10 d. Amritsaro, miesto Pandžabo, didelės provincijos, esančios šiaurės vakarinėje tuometinės nedalomos Indijos dalyje, dalyje, komisaro pavaduotojo rezidencijoje įvyko protesto akcija. Demonstracija surengta reikalaujant paleisti du populiarius Indijos nepriklausomybės judėjimo lyderius Satją Palą ir Saifuddiną Kitchlevą, kurie anksčiau buvo suimti dėl savo protestų. Į minią šaudė britų kariai, o šaudymas sukėlė dar daugiau smurto. Vėliau dieną buvo užpulti ir padegti keli bankai ir kiti valdžios pastatai, įskaitant rotušę ir geležinkelio stotį. Smurtas toliau didėjo, jo metu žuvo mažiausiai 5 europiečiai, įskaitant vyriausybės darbuotojus ir civilius gyventojus.

Kitas dvi dienas Amritsaro mieste buvo ramu, tačiau smurtas tęsėsi kitose Pandžabo dalyse. Buvo nutrauktos geležinkelio linijos, sunaikinti telegrafo stulpai, sudeginti vyriausybiniai pastatai, nužudyti trys europiečiai. Balandžio 13 d. britų vyriausybė nusprendė didžiojoje Pandžabo dalyje įvesti karo padėtį. Teisės aktais buvo apribotos kelios pilietinės laisvės, įskaitant susirinkimų laisvę, uždraudžiant susirinkti daugiau kaip keturiems žmonėms.

Žudynės

1919 m. balandžio 13 d. tūkstančiai žmonių susirinko Jallianwala Bagh (sode) prie Auksinės šventyklos Amritsare. Tą dieną buvo švenčiama Baisakhi šventė, kuri taip pat buvo sikhų naujieji metai. Daugiau kaip du šimtus metų ši šventė sutraukdavo tūkstančius žmonių iš visos Indijos. Žmonės keliavo ištisas dienas, kad atvyktų į Amritsarą.

Jallianwala Bagh iš visų pusių buvo apsuptas namų ir pastatų, turėjo kelis siaurus įėjimus, kurių dauguma buvo užrakinti. Negalėdami pabėgti, žmonės bandė lipti parko sienomis. Daugelis šoko į komplekso viduje esantį šulinį, kad išsigelbėtų nuo kulkų. Paminklo lentoje rašoma, kad iš šulinio buvo ištraukta 120 kūnų.

Per šaudymą žuvo šimtai žmonių ir tūkstančiai buvo sužeisti. Dyeriui atsiųstoje telegramoje britų Pandžabo gubernatorius leitenantas seras Michaelas O'Dwyeris rašė: "Jūsų veiksmai teisingi. Gubernatorius leitenantas pritaria".

O'Dwyeris prašė Amritsaro ir kitose vietovėse įvesti karo padėtį; po žudynių vicekaralius lordas Chelmsfordas leido tai padaryti.

Jallianwalla Bagh 1919 m., praėjus keliems mėnesiams po žudynių.


"Kankinio" šulinys prie Džallianvalos Bagho.

Dyer atleistas

Iš pradžių kai kas Dyeriui pritarė, tačiau 1920 m. liepą Bendruomenių Rūmai jį pasmerkė ir privertė pasitraukti.