Apatinis triasas — žemutinė triaso epocha (252–247 mln. metų)

Apatinis triasas yra pirmoji iš trijų triaso periodo epochų. Ji truko maždaug nuo prieš 252,2 mln. metų (m. e.) iki ~247,2 mln. m. e. Žemutinis triasas yra seniausia mezozojaus eros epocha. Šios uolienos susidarė iškart po didžiojo permo-triaso išmirimo įvykio, todėl apatinio triaso geologija ir biologija atspindi ilgą Žemės ekosistemų atkūrimo periodą.

Laikotarpis ir stratigrafija

Apatinis triasas tradiciškai skiriamas į dvi tarpsnių serijas — Induan ir Olenekian. Senesnėje literatūroje ši dalis buvo vadinama skitų (Scythian) stadija. Regioniniai atitikmenys yra įvairūs: Europoje didžiąją apatinio triaso dalį sudaro smiltainis, dažnai interpretuojamas kaip žemyninių raudonųjų klodų litostratigrafinis vienetas (pavyzdžiui, Buntsandstein). Tarptautinė stratigrafija grindžiama fosiliniais indeksais, ypač ammonoidais, kurie padeda tikslinti laikotarpius visame pasaulyje.

Aplinkos sąlygos ir geologija

Apatinio triaso klafiškas bruožas — plačiai paplitę smiltainiai ir raudonieji sluoksniai, susidarę sausumoje dykumos arba pusėdykumos sąlygomis. Pangejos superkontinentas tuo metu dominavo, todėl žemynuose vyraudavo karštas, dažnai labai sausas klimatas su dideliais temperatūrų svyravimais tarp paros ir sezonų. Jūrose pirmuosiose apatinio triaso stadijose dažni buvo anoksiniai arba mažai deguonies turintys įvykiai, tačiau vėliau vartojosi marininių sąlygų stabilizacija ir faunos diversifikacija.

Uolienos ir litologija

Pagrindines apatinio triaso uolienas sudaro:

• Smiltainiai (raudonieji smiltainiai) ir konglomeratai — žemynos depozitai, dažnai sausringi, eoliniai arba upių kilmės;
• Moliai ir priemonės — užterštos lagūnų ir uždarytų baseinų nuosėdos;
• Evaporitai — vietomis rodo intensyvias išgarinimo sąlygas;
• Marininės nuosėdos su ammonoidais ir kitais jūros organizmais — repräsentuoja atviras jūras ir pakrančių zonas.

Šiose uolienose dažnai trūksta tirštų anglies sluoksnių, kas atspindi sausesnes sąlygas ir sumažintą pelkinių ekosistemų plėtrą po masinio išmirimo.

Gyvenimas ir ekosistemų atsigavimas

Apatinis triasas žymi ilgą biologinės įvairovės atsigavimo periodą po permo-triaso katastrofos. Ekosistemos atkūrimas vyko palaipsniui per milijonus metų. Svarbūs bruožai:

• Jūrose: ammonoidai ir bivalviai greitai diversifikavosi, atsirado naujos faunos grupės; žuvys ir koralai pamažu atsigavo.
• Sausumoje: dominavo įvairūs archosauriforminiai ropliai (pvz., proterosuchidai) bei pirmieji archosaurai, taip pat išliko synapsidai (pvz., kai kurie terapsidai), roplių dominavimas priprato prie karštų ir sausų sąlygų.
• Augalija: paplito sausumų augalai pritaikyti prie sausesnio klimato — paparčiai, cikadiniai tipo augalai ir kiti gymnospermai pradėjo užimti įvairias nišas.

Biologinė įvairovė apatinio triaso pabaigoje ženkliai padidėjo, paruošdama kelią mezozojaus faunos ir floros didesnei radiacijai vidurinio ir viršutinio triaso laikotarpiais.

Istoriniai pavadinimai ir regioniniai ypatumai

Terminas skitų (Scythian) yra istorinis ir kartais sutinkamas senesnėje geologinėje literatūroje. Šiuolaikinėje stratigrafijoje naudojamos tarptautinės stadijos (Induan, Olenekian), o regioniniai pavadinimai, pavyzdžiui, Buntsandstein Europoje, nurodo konkrečius litostratigrafinius vienetus. Tiriant apatinį triasą, svarbu derinti globalią stratigrafiją su vietinėmis geologinėmis sąlygomis ir fosilijų komplektais.

Apatinis triasas yra svarbi epochа suprasti Žemės istorijos atsigavimo fazes po didžiausių masinių išmirimų, klimato kaitų ir kontinentinės reorganizacijos, kuri vėliau lėmė mezozojaus dominavimą roplių pasauliui.

Paieška pagal raidę