Liuciferis yra vienas iš Šėtono vardų tradicinėje krikščioniškoje interpretacijoje. Toks supratimas susiformavo dėl tam tikrų Biblijos teksto vertimų ir jų interpretacijų, ypač Izaijo knygos vietos. Pats žodis Luciferis yra lotyniškas — sudarytas iš lux/lucis (šviesa) ir ferre (nešti, atnešti) — pažodžiui reiškia „šviesos nešėjas“ arba „ryto šviesulys“.

Kilmė ir etimologija

Lotyniškai Lucifer tradiciškai reiškė ryto žvaigždę, t. y. Veneros pasirodymą auštant. Romėnų literatūroje ir mitologijoje „Lucifer“ dažnai vartotas kaip neutrinis epiteta arba asmenybės vardas, reiškiantis ryto žvaigždės personifikaciją — ne būtinai negatyvų veikėją, o tiesiog aušros ženklą.

Biblijos kontekstas ir vertimai

Lotynų Vulgatoje žodis Luciferis pasirodo keliose vietose. Tradiciškai minimos dvi svarbios nuorodos: vienas atvejis yra 2 Pt 1, 19, kur vertėjai lotyniškai naudojo žodį, verčiant graikišką terminą Φωσφόρος (Phosphoros) — „šviesos nešėjas“, o kitas — Izaijo 14:12, kur hebrajiškas žodis „הילל“ (Hêlēl arba Helel, dažnai išverčiamas kaip „ryto žvaigždė“ arba „spindintis“) lotyniškai išverstas kaip Lucifer. Izaijo 14:12 hebrajiškame kontekste skamba kaip „Helel ben Shachar“ — „Ryto žvaigždė, aušros sūnus“.

Istorinis ir hermeneutinė interpretacija

  • Originalus Izaijo kontekstas: dauguma biblinių mokslininkų laiko Izaijo 14 skyrių lyrišku pašiepiamu tekstu, nukreiptu į Babilono karalių (ar kitą žemės valdovą) — pajuokinant jo didžiavimąsi ir numatant nuopuolį. Jame vartojama vaizdinė kalba („Ryto žvaigždė“) nėra pradiniame tekste skirta tiesioginiam sėkmingam angelo kritimui apibūdinti.
  • Krikščioniškos tradicijos poveikis: Vėlesni krikščionių komentatoriai ir Bažnyčios tėvai (ypač viduramžių interpretacijoje) susiejo Izaijo vaizdinius su nuopuoliu iš dangaus ir taip Helel/Lucifer pavadinimas tapo susietas su Šėtonu kaip nukritusiu angelu. Jerome'o vertimas į lotynų kalbą (Vulgata) prisidėjo prie šio supratimo sklaidos.
  • Naujesni vertimai: daug šiuolaikinių Biblijos vertimų Izaijo 14:12 verčia kaip „ryto žvaigždė“ arba „spindintis“ vietoje leisti tai kaip asmeninį vardą „Liuciferis“, atsižvelgdami į teksto istorinio-kultūrinio konteksto reikšmę.

Simbolika ir priešprieša

Svarbu pažymėti paradoksą: „ryto žvaigždė“ (angl. morning star) biblinėje ir literatūrinėje tradicijoje gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą prieigos reikšmę. Pvz., Naujojo Testamento pabaigoje Kristus savimi vadina „ryto žvaigžde“ (Reišk. 22:16 vertimuose dažnai vartojamas terminas „morning star“), kas atspindi šviesos, vilties ir atskleidimo simboliką. Taigi pats terminas nėra savaime blogas — negatyvi sąsaja su Šėtonu yra istorinio interpretavimo pasekmė.

Kiti kultūriniai sluoksniai ir šiuolaikinė reikšmė

Per šimtmečius „Liuciferis“ tapo populiariosios kultūros, literatūros, menų ir okultizmo dalimi. Jis dažnai vaizduojamas kaip pasipūtęs, išsiskiriantis ar maištingas personažas, o kartais — kaip simbolis žinių, šviesos ar individulio savarankiškumo. Dėl istorinių ir literatūrinių asociacijų vardas dažnai vartojamas kaip sinonimas „velniui“ ar „Šėtonui“, tačiau lingvistiniu ir tekstologiniu požiūriu šios sąsajos nėra tiesioginės iš originalaus Izaijo teksto.

Santrauka

Trumpai tariant, žodis Liuciferis kilęs iš lotyniškos etimologijos („šviesos nešėjas“) ir istorijoje buvo vartojamas apie ryto žvaigždę (Venerą). Laiškai Biblijoje (pvz., Izaijo 14:12 ir vienos vertimo tradicijos 2 Pt 1:19) prisidėjo prie to, kad „Lucifer“ tradiciškai tapatintas su nukritusiu angelu — Šėtonu. Tačiau originali Izaijo vieta iš esmės yra poetiškas pašiepiamas posmas prieš žemės valdovą, o ryto žvaigždės metafora vėliau buvo perinterpretuota krikščioniškoje tradicijoje. Dėl to daug šiuolaikinių vertimų vengia „Liuciferio“ kaip asmeninio vardo ir verčia neutralesniais terminais, pvz., „ryto žvaigždė“ arba „spindintysis“.