Lubinas (Lupinus): genties aprašymas, rūšys ir paplitimas
Lubinas (Lupinus): išsamus genties aprašymas — rūšių įvairovė, morfologija, buveinės ir paplitimas. Atraskite 150–200 rūšių ypatybes ir paskirstymą.
Lubinas (lot. Lupinus) yra bendras pavadinimas augalams, priklausantiems Fabaceae šeimai. Dažnai pavadinimas sutinkamas ir Šiaurės Amerikoje, kur kai kurios rūšys plačiai paplitusios ir turi savitus vietinius pavadinimus.
Gentį sudaro apie 150–200 rūšių, kurios tradiciškai skirstomos į dvi pagrindines pogentes: Viduržemio jūros regioneSubgen. Lupinus ir Amerikoje dominuojančią Subgen. Platycarpos (Wats.) Kurl. Šis skirstymas atspindi tiek skirtumus pagal morfologiją, tiek geografinį paplitimą.
Išvaizda ir morfologija
Dauguma lubinų yra žoliniai daugiamečiai augalai, siekiantys 0,3–1,5 m aukštį, tačiau gentėje yra ir vienmečių augalų, ir krūmų ar net medžių. Kai kurios rūšys gali užaugti iki 3 m aukščio (krūmai), o išskirtinis pavyzdys – Lupinus jaimehintoniana iš Meksikos Oachakos valstijos, kuri aprašyta kaip iki 8 m aukščio medis su apie 20 cm skersmens kamienu.
Typiški lubinų požymiai:
- Lapai: delniškai sudaryti, sudaryti iš 5–17 lapelių; kai kurių pietryčių JAV rūšių lapai būna sumažėję iki vieno lapelio. Lapų paviršius dažnai padengtas tankiais sidabriniais plaukeliais.
- Žiedai: išsidėsto tankiomis arba retesnėmis kekėmis ant stačių kotų; žiedas 1–2 cm ilgio, tipiškos žirnelio formos su viršutiniu „standartu“, dviem šoninėmis „sparnais“ ir dviem apatiniais žiedlapiais, susijusiais į „kilį“.
- Vaisius: ankštis su keliomis sėklomis, dažnai kietomis ir įvairių spalvų.
Gyvenamoji aplinka ir paplitimas
Lubinai paplitę Viduržemio jūros regione, didelėje Amerikos dalyje ir kitose pasaulio vietose. Daug rūšių prisitaikę prie neužmirkusių, gerai drenuotų dirvų; kai kurios – prie kalkingų ar prastos maistingumo dirvų, kur jas konkuruoti padeda gebėjimas fiksuoti azotą per šaknų gumbelius (simbiozė su Rhizobium/Bradyrhizobium bakterijomis). Žiedai traukia bites, ypač bumblines, todėl lubinai yra svarbūs bičių maistui ir vietinei žiedadulkių tiekimui.
Naudojimas
- Žemės ūkis: kai kurios rūšys, pvz., Lupinus albus, L. luteus, L. angustifolius ir L. mutabilis, auginamos kaip baltymų ir riebalų šaltinis (sėklos naudojamos kaip pašaras arba maistui po tinkamo paruošimo).
- Maistas: lupinų miltai ir sėklos naudojamos kaip aukštos baltymų vertės alternatyva glitimo neturinčiose dietose. Svarbu pažymėti, kad daugumai rūšių prieš vartojimą reikia pašalinti kartumasą (alkaloidus) per mirkymą ir keičiant vandenį.
- Ornamentika: stambižiedžiai rūšys, pavyzdžiui, Lupinus polyphyllus (sodo lubinas), yra populiarūs dekoratyviniai augalai dėl ryškių žiedų spalvų.
- Dirvų gerinimas: dėl gebėjimo fiksuoti azotą lubinus dažnai sėja kaip žaliąjį trąšą arba priešsėlis, gerinantis dirvos azoto atsargas.
Saugumo ir ekologiniai aspektai
Daugelis lubinų gamina chinolizidinių ir kitų alkaloidų, kurie gali būti kartūs ir toksiški žmonėms bei gyvūnams. Todėl sėklas, skirtas maistui ar pašarams, dažnai apdoroja (mirko, verda, keičia vandenį), kad sumažintų alkaloidų kiekį. Kai kurios invazinės rūšys (pvz., kai kurių sodo lubinų populiacijos) gali užgožti vietinę augmeniją ir keisti ekosistemas, todėl jų auginimas ir išmetimas į lauką turi būti atsargus.
Auginimas ir priežiūra
- Dažniausiai lubinus auginti saulėtoje vietoje su geru drenažu.
- Sėjama tiesiai į dirvą pavasarį arba rudenį, priklausomai nuo rūšies ir klimato.
- Daugiamečiai lubinai reikalauja mažiau trąšų dėl azoto fiksacijos, tačiau kai kurios veislės geriau auga šiek tiek rūgščioje iki neutralių dirvoje.
- Norint sumažinti sėklų išbarstymo ir invazijos riziką, nužydėkite žiedynus prieš sėklų nokimą arba rinkite sėklas.
Pavyzdinės rūšys
- Lupinus polyphyllus – dažnas sodo lubinas, vertinamas dėl spalvingų žiedų.
- Lupinus albus – baltasis lubinas, svarbus maistui ir pašarams.
- Lupinus angustifolius – siauralapis lubinas, naudojamas žemės ūkyje.
- Lupinus arboreus – medingasis arba medinis lubinas, krūmas/mažas medis, dažnai naudojamas pakrančių apsodrinimui.
Apibendrinant, lubinas (Lupinus) yra įvairi ir ekologiškai reikšminga gentis: nuo smulkių daugiamečių pievų augalų iki krūmų ir retai medžių. Jų gebėjimas fiksuoti azotą, dekoratyvios savybės ir maistinė vertė daro juos svarbiais tiek natūraliose buveinėse, tiek ūkininkystėje, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tam tikrų rūšių toksiškumą ir invazyvumo riziką.
Lupinas palieka iš apačios
Lubinai kaip introdukuoti kenkėjai
Naujojoje Zelandijoje lubinai ištrūko į laukinę gamtą ir gausiai auga palei pagrindinius kelius ir upelius Pietų saloje. Sėklas išnešioja automobilių padangos ir vandens srautas, ir, deja, buvo pranešta, kad kai kurios turistinės parduotuvės pagrindinėse turistinėse vietovėse turistams pardavinėjo lubinų sėklų paketėlius, nurodydamos juos pasėti, palaistyti ir stebėti, kaip iš jų išauga milžiniškas pupelių stiebas. Jie dažniausiai būna mėlyni, rožiniai ir violetiniai, šiek tiek geltoni, ir yra labai patrauklūs, o kalnų ir ežerų fone atsiveria spalvingi vaizdai. Naujosios Zelandijos aplinkosaugos institucijos vykdo kampaniją, kuria siekiama sumažinti jų skaičių, nors tai atrodo beviltiška užduotis, ypač kai susiduriama su tokiu neišmanymu, kaip minėta pirmiau. Atrodo, kad laukuose jas išnaikina avys, todėl jos dažniausiai aptinkamos tik nešienautose pakelėse ir upelių pakrantėse.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra lubinai?
A: Lubinas, Šiaurės Amerikoje dar rašomas lupine, yra bendras Fabaceae šeimos Lupinus genties atstovų pavadinimas.
K: Kiek yra lubinų rūšių?
A: Lupinus genčiai priklauso 150-200 rūšių.
K: Kur pasaulyje paplitę lubinai?
A: Lubinai plačiai paplitę Viduržemio jūros regione - Subgen. Lupinus, ir Amerikoje - Subgen. Platycarpos (Wats.) Kurl.
K: Kokios yra lubinų rūšių savybės?
A: Daugiausia tai žoliniai daugiamečiai 0,3-1,5 m aukščio augalai, tačiau kai kurie yra vienmečiai augalai, o keli - iki 3 m aukščio krūmai. Jų lapai yra švelniai žali, pilkai žali arba sidabriški, o lapkočiai paprastai būna delniškai padalyti į 5-17 lapelių, o kai kurių pietrytinėse JAV valstijose augančių rūšių - sumažinti iki vieno lapelio. Daugelio rūšių lapai plaukuoti sidabriniais plaukeliais, dažnai tankiai.
K: Kaip atrodo lubinų žiedai?
A: Žiedai išsidėstę tankiomis arba atviromis kekėmis ant stačio koto, kiekvienas žiedas 1-2 cm ilgio, tipiškos žirnelio formos su viršutiniu "standartu", dviem šoniniais "sparnais" ir dviem apatiniais žiedlapiais, susiliejusiais į "kilį".
K: Koks yra lubinų vaisius?
A: Vaisius yra ankštis, kurioje yra kelios sėklos.
Klausimas: Ar yra lubinų rūšių, kurios gali išaugti į medį?
A: Taip, Lupinus jaimehintoniana yra Meksikos Oachakos valstijoje auganti lubinų rūšis, kuri gali išaugti į medį iki 8 m aukščio ir 20 cm skersmens kamieno.
Ieškoti