Branduolinis šnipinėjimas: kas tai, istorija ir žymiausi atvejai
Branduolinis šnipinėjimas – kas tai, istorija ir žymiausi atvejai: demaskuojame paslaptis, intrigas ir poveikį tarptautiniam saugumui.
Branduolinis šnipinėjimas – tai slaptų, jautrių ar saugomų žinių apie branduolinius ginklus, jų gamybos technologijas, medžiagas, laikymo vietas ar veikimo principus perdavimas trečiosioms šalims be atitinkamo leidimo arba tarptautinių susitarimų laikymosi. Nuo pirmųjų branduolinių įrenginių ir ginklų sukūrimo branduolinis šnipinėjimas tapo viena iš svarbiausių saugumo problemų: informacija apie detonavimo mechanizmus, urano ir plutonio apdorojimą, centrifugų projektus ar iniciatorių (pvz., polonio ar berilio komponentų) technologijas gali leisti valstybei greitai įgyti arba pagerinti branduolinį arsenalą. Kadangi tokie duomenys paprastai laikomi aukščiausios klasės valstybinėmis paslaptimis, branduolinius ginklus turinčios valstybės turi griežtas taisykles ir procedūras, draudžiančias dalytis šia informacija. Taip pat yra tarptautinės taisyklės ir susitarimai — pvz., šalys, pasirašiusios branduolinių ginklų neplatinimo susitarimus, įsipareigoja riboti technologijų perdavimą ir neplatinti medžiagos ar žinių, galinčių prisidėti prie branduolinių ginklų plėtros.
Trumpa istorija ir žymiausi atvejai
Branduolinis šnipinėjimas ypač išryškėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir Šaltojo karo laikotarpiu, kai informacija iš Manheteno projekto ir kitų mokslinių centrų leido spartinti priešininkų branduolinius programas. Keletas gerai žinomų istorinių atvejų:
- Klaus Fuchs (Vokietija/Britanija/ JAV projektai) – fizikui buvo perduota informacija iš Manheteno projekto, jis vėliau prisipažino perdavęs detales apie bombos dizainą sovietams ir buvo nuteistas.
- Julius ir Ethel Rosenberg (JAV) – JAV piliečiai, nuteisti dėl pagalbos Sovietų Sąjungai perduodant informaciją apie branduolinius ginklus; jų byla ir mirties bausmė sukėlė didelį rezonansą.
- Theodore (Ted) Hall ir David Greenglass – jaunas Manheteno projekto mokslininkas ir mechanikas, susiję su informacijos perdavimu sovietams (kai kurie aspektai buvo atskleisti vėliau).
- Alan Nunn May (Britanija) – perkelė techninę informaciją apie urano apdirbimą Sovietų Sąjungai XX a. 1940–1950 m.
- George Koval – vėliau atskleistas sovietų agentas, dirbęs JAV ir tariamai prisidėjęs prie tam tikros informacijos perdavimo apie iniciatorių ir kitas technologijas.
- A.Q. Khan tinklas – Pakistano mokslininkas Abdul Qadeer Khan sukūrė nelegalų tinklą, kuriuo buvo prekyta centrifugų technologijomis ir dizainais su įvairiomis šalimis (pvz., Libija, Iranas, Šiaurės Korėja), tai yra vienas iš moderniausių ir reikšmingiausių branduolinio proliferacijos pavyzdžių.
Motyvai ir metodai
Mokslininkus arba technikus gali skatinti įvairūs motyvai: ideologija (pvz., noras padėti sąjungininkui ar idėjinei šaliai), finansinė nauda (agentūrinis apmokėjimas), prievarta, grasinimai arba asmeninės priežastys (pvz., nusivylimas darbdaviu). Šiuolaikiniai metodai apima:
- Rekryravimą ir infiltruotų agentų įdarbinimą laboratorijose ar gamybos įmonėse;
- Fizinį dokumentų ar medžiagų vagystes;
- Slaptus susitikimus ir kodo susirašinėjimą;
- Elektroninį šnipinėjimą (kibernetinės atakos, duomenų nutekinimas iš tinklų, phishingas);
- Komercinius sandorius ar tarpininkavimą per trečiąsias šalis siekiant apeiti kontrolę.
Padariniai ir pasekmės
Branduolinis šnipinėjimas turi didelio masto politines ir saugumo pasekmes:
- Sparčiai paspartinamas taikinio valstybės branduolinis programos vystymasis arba suteikiama galimybė greitai sukurti ginklą;
- Destabilizuoja regioninį saugumą ir skatina ginklavimosi varžybas;
- Priveda prie teisinių veiksmų, apkaltinimų, teismų ir kartais mirties bausmių (pvz., Rosenbergų byla JAV);
- Tarptautinės sankcijos, įtampa diplomatiniuose santykiuose ir pasitikėjimo praradimas tarp valstybių.
Teisinė ir tarptautinė kontrolė
Tarptautinis reguliavimas ir kontrolės mechanizmai stengiasi užkirsti kelią branduoliniam proliferavimui ir su juo susijusiam šnipinėjimui. Svarbiausi elementai:
- Neplatinimo sutartys – ypač Branduolinių ginklų neplatinimo sutartis (NPT), kuri riboja branduolinių ginklų plitimą ir skatina nebranduolinį naudojimą ir tikrinimus;
- Tarptautinė atominės energetikos agentūra (IAEA) – inspekcijos, patikros ir saugumo reikalavimai; monitoringas ir patikros priemonės;
- Eksporto kontrolės grupės (pvz., Nuclear Suppliers Group) ir nacionalinės taisyklės, reglamentuojančios technologijų, įrangos ir medžiagų eksportą;
- Nacionalinės saugumo klasifikacijos, prieigos kontrolės, griežtos patikros procedūros mokslininkams ir rangovams.
Aptikimas ir prevencija
Siekiant sumažinti branduolinio šnipinėjimo riziką, taikomos įvairios priemonės:
- Kompetencijų ir istorijos patikra prieš suteikiant prieigą prie slaptos informacijos; background check ir periodiniai patikrinimai;
- Informacijos suskirstymas pagal prieigos lygius (need-to-know sistema) ir darbo skaidymas tarp komandų;
- Fizinė apsauga – kontroliuojamos zonos, prieigos kortelės, stebėjimo sistemos;
- Kibernetinė sauga – tinklų segmentavimas, atsarginės kopijos, debesų prieigos kontrolė, šifravimas ir nuolatinis stebėjimas;
- Insider threat programos ir pranešimų sistemos siekiant laiku pastebėti rizikingus elgesio modelius;
- Tarptautinis bendradarbiavimas dalijantis žvalgybine informacija apie proliferacijos tinklus.
Erdvė etikai ir mokslo laisvei
Branduolinis šnipinėjimas taip pat iškelia klausimus apie mokslininkų atsakomybę ir žinių skaidrumą. Nors atviros mokslo žinios skatina pažangą, kai kurios technologijos turi didelį karinio pritaikymo potencialą, todėl daugelyje šalių egzistuoja ribojimai, kas gali būti viešinama. Mokslininkų bendruomenėje diskutuojama apie tai, kaip suderinti atvirumą su saugumu ir kaip užkirsti kelią žinių neteisėtam panaudojimui.
Išvados
Branduolinis šnipinėjimas išlieka vienu pavojingiausių saugumo iššūkių dėl savo potencialo pakeisti regioninę ir pasaulinę pusiausvyrą. Istoriniai atvejai (tiek Šaltojo karo laikotarpiu, tiek po jo), tokie kaip Klaus Fuchs ar A.Q. Khan tinklas, parodo, kaip vienas informacijos nutekėjimas gali turėti tolimesnių pasekmių. Todėl nuolatinis dėmesys saugumo praktikoms, tarptautiniam bendradarbiavimui ir teisės aktų taikymui yra būtinas siekiant sumažinti branduolinių technologijų plitimą ir apsaugoti tarptautinį saugumą.
Manheteno projektas
Manheteno projekto metu, kai Antrojo pasaulinio karo metais JAV, Jungtinė Karalystė ir Kanada kartu kūrė pirmuosius branduolinius ginklus, buvo vykdomas branduolinis šnipinėjimas, kurio metu projekte dirbę mokslininkai ir technikai siuntė informaciją apie bombų kūrimą ir projektus Sovietų Sąjungai. Šie žmonės dažnai vadinami atominiais šnipais, o jų darbas tęsėsi ir Šaltojo karo pradžioje. Dėl tikslių šių atvejų detalių buvo daug nesutarimų, nors dalis jų buvo išspręsta, kai buvo paviešintos VENONA projekto stenogramos. Tai buvo aptiktos ir iššifruotos slaptos sovietų agentų ir sovietų vyriausybės žinutės. Vis dėlto kai kurie klausimai tebėra neišspręsti.
Kai kurie iš labiausiai žinomų iš jų buvo :
- Klausas Fuchsas - iš Vokietijos pabėgęs fizikas, dirbęs su britais Los Alamose Manheteno projekto metu. Galiausiai jis buvo surastas. Jis prisipažino ir buvo nuteistas kalėti Didžiojoje Britanijoje. Vėliau jis buvo paleistas ir persikėlė į Rytų Vokietiją. Dėl glaudaus ryšio su daugeliu projekto dalių ir gilių techninių žinių jis laikomas vertingiausiu iš "atominių šnipų", nes suteikė Sovietų Sąjungai vertingiausios informacijos apie Amerikos branduolių dalijimosi bombos programą. Jis taip pat suteikė ankstyvosios informacijos apie Amerikos vandenilinės bombos programą, bet kadangi jo nebuvo tuo metu, kai buvo atrastas sėkmingas Tellerio ir Ulamo projektas, manoma, kad jo informacija apie tai nebuvo labai vertinga.
- Teodoras Holas - jaunas amerikiečių fizikas Los Alamose, kurio šnipinėjimas buvo atskleistas tik XX a. pabaigoje. Jis niekada nebuvo suimtas dėl šnipinėjimo ir niekada jo visiškai nepripažino.
- Davidas Greenglassas - amerikiečių mašinų darbuotojas, dirbęs Los Alamoso nacionalinėje laboratorijoje Manheteno projekto metu. Greenglassas prisipažino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungai perdavė laboratorinių eksperimentų juodraštines schemas. Dabar manoma, kad kai kurios jo parodymų prieš seserį ir svainį (Rosenbergus, žr. toliau) dalys buvo išgalvotos, siekiant apsaugoti savo žmoną nuo nemalonumų. Greenglassas prisipažino šnipinėjęs ir buvo nuteistas ilgam laikui kalėjimo.
- Džordžas Kovalas - Amerikoje gimęs sūnus iš Baltarusijos kilusioje šeimoje. Jis persikėlė į Sovietų Sąjungą, kur įstojo į Raudonąją armiją ir žvalgybos tarnybą GRU. Jis pateko į JAV kariuomenę ir tapo radiacinės sveikatos pareigūnu. Jis gavo informacijos apie "Urchin" detonatorių, naudotą plutonio bomboje, kuri buvo numesta ant Nagasakio (Japonija). Apie jo darbą JAV nežinojo iki 2007 m., kai po mirties Vladimiras Putinas pripažino jį Rusijos Federacijos didvyriu.
- Etelė ir Julius Rosenbergai - amerikiečiai, kurie, kaip įtariama, dalyvavo koordinuojant ir verbuojant episonažo tinklą, kuriam priklausė ir Davidas Greenglassas. Dauguma mokslininkų mano, kad Julius greičiausiai buvo įsitraukęs į tam tikrą tinklą, o dėl to, ar Etelė buvo įsitraukusi į šią veiklą ir ar apie ją žinojo, vis dar ginčijamasi. Julius ir Etelė atsisakė prisipažinti dėl bet kokių kaltinimų, buvo nuteisti ir jiems Sing-Singo kalėjime įvykdyta mirties bausmė.
- Harry Goldas - amerikietis, prisipažino dirbęs bendrovėse "Greenglass and Fuchs".
1949 m. Sovietų Sąjunga išbandė savo pirmąją atominę bombą. Nesutariama, ar šis šnipinėjimas padėjo Sovietų Sąjungai greičiau sukurti atominę bombą. Nors kai kuri suteikta informacija, pavyzdžiui, Klauso Fukso suteikta informacija, tikriausiai galėjo būti labai naudinga, tačiau tai, kaip už sovietų bombos projektą atsakingi žmonės iš tikrųjų panaudojo šią informaciją, paskatino vėlesnius tyrinėtojus manyti, kad iš tikrųjų ji nelabai paspartino Sovietų Sąjungos bombų gamybos procesą. Remiantis šiuo pasakojimu, informacija dažniausiai buvo naudojama kaip "patikrinimas" prieš pačios Sovietų Sąjungos mokslininkų darbą, o sovietų mokslininkai iš tikrųjų mažai ja dalijosi, nes nei savo mokslininkais, nei šnipais nelabai pasitikėjo. Vėlesni moksliniai tyrimai taip pat parodė, kad didžiausia sovietų ankstyvojo kūrimo problema buvo ne ginklų projektavimo, o medžiagų gavimo problemos.
Klausas Fuksas laikomas vertingiausiu iš Manheteno projekto metu dirbusių atominių šnipų.
Davido Greenglaso branduolinio ginklo projekto brėžinys, rodantis, ką jis neva perdavė Rozenbergams, kad šie perduotų Sovietų Sąjungai.
Izraelis
1986 m. Izraelio branduolinėje gamykloje dirbęs Mordechajus Vanunu Didžiosios Britanijos spaudai pateikė informacijos apie Izraelio branduolinių ginklų programą. Žmonės ir anksčiau manė, kad Izraelis turi pažangią ir slaptą branduolinių ginklų programą ir kolekciją, tačiau dabar jie tai žinojo tikrai. Izraelis niekada nesakė, kad turi ar neturi branduolinių ginklų programą, o Vanunu buvo pagrobtas ir slapta išgabentas į Izraelį, kur buvo nuteistas už išdavystę ir šnipinėjimą.
Diskutuojama, ar Vanunu buvo techniškai susijęs su šnipinėjimu: Vanunu ir jo šalininkai teigia, kad jį reikėtų vadinti informatoriumi (žmogumi, kuris atskleidė kažką slapto ir neteisėto), o jo oponentai mano, kad jis yra išdavikas ir kad tai, ką jis padarė, padėjo Izraelio priešams. Išvykęs iš Izraelio Vanunu ne iš karto perdavė savo informaciją. Prieš tai jis keliavo maždaug metus.
Kinijos Liaudies Respublika
1999 m. Jungtinių Valstijų Atstovų rūmų Atskirojo komiteto dėl JAV nacionalinio saugumo ir karinių ir komercinių problemų su Kinijos Liaudies Respublika, kuriam pirmininkavo respublikonas Christopheris Coxas, ataskaitoje (vadinamojoje Coxo ataskaitoje) atskleista, kad JAV saugumo agentūros manė, jog Kinijos Liaudies Respublika (KLR) vykdo branduolinį šnipinėjimą Amerikos branduolinių ginklų projektavimo laboratorijose. Ataskaitoje teigiama, kad Kinija "pavogė slaptą informaciją apie visas pažangiausias Jungtinių Valstijų termobranduolines kovines galvutes" nuo XX a. septintojo dešimtmečio, įskaitant pažangių kovinių galvučių, neutroninės bombos ir "ginklų kodų", leidžiančių kompiuteriu imituoti branduolinius bandymus (ir leidžiančių Kinijai paspartinti ginklų kūrimą neatliekant savų bandymų), projektus. Jungtinės Valstijos apie tai, matyt, nežinojo iki 1995 m.
Ataskaitoje aprašyti tyrimai galiausiai leido suimti Los Alamose dirbusį mokslininką Wen Ho Lee, kuris iš pradžių buvo apkaltintas informacijos apie ginklus perdavimu Kinijai. Tačiau galiausiai byla prieš Lee žlugo ir jis buvo apkaltintas tik netinkamu duomenų tvarkymu. Kiti areštuoti ar nubausti asmenys ir grupės: mokslininkas Peteris Lee (nesusijęs su Wen Ho Lee), kuris buvo suimtas už tariamą povandeninių laivų radarų paslapčių perdavimą Kinijai, ir bendrovės "Loral Space & Communications" bei "Hughes Electronics", perdavusios Kinijai raketų paslaptis. Kitų suėmimų dėl branduolinių projektų vagystės nebuvo atlikta.
Pakistanas
2004 m. sausį Pakistano branduolinių technologijų mokslininkas Dr. Abdul Qadeer Khan prisipažino pardavęs riboto naudojimo branduolinių ginklų technologijas Libijai, Iranui ir Šiaurės Korėjai. Remiantis jo parodymais ir žvalgybos agentūrų pranešimais, Khanas šioms trims šalims pardavė centrifugų, naudojamų uranui sodrinti, projektus ir kiniškus branduolinės galvutės projektus, taip pat pardavė pačias centrifugas. Anksčiau buvo teigiama, kad Khanas iš urano sodrinimo bendrovės Nyderlanduose (URENCO) paėmė dujų centrifugų projektus, kuriuos panaudojo padėdamas pradėti Pakistano branduolinių ginklų programą. 2004 m. vasario 5 d. Pakistano prezidentas generolas Pervezas Mušarafas (Pervez Musharraf) pareiškė, kad suteikė malonę Khan. Pakistano vyriausybė teigia, kad ji nedalyvavo šnipinėjime, tačiau atsisako perduoti Chaną apklausti Tarptautinei atominės energijos agentūrai.
Ieškoti