Branduolinis šnipinėjimas

Manheteno projektas

Manheteno projekto metu, kai Antrojo pasaulinio karo metais JAV, Jungtinė Karalystė ir Kanada kartu kūrė pirmuosius branduolinius ginklus, buvo vykdomas branduolinis šnipinėjimas, kurio metu projekte dirbę mokslininkai ir technikai siuntė informaciją apie bombų kūrimą ir projektus Sovietų Sąjungai. Šie žmonės dažnai vadinami atominiais šnipais, o jų darbas tęsėsi ir Šaltojo karo pradžioje. Dėl tikslių šių atvejų detalių buvo daug nesutarimų, nors dalis jų buvo išspręsta, kai buvo paviešintos VENONA projekto stenogramos. Tai buvo aptiktos ir iššifruotos slaptos sovietų agentų ir sovietų vyriausybės žinutės. Vis dėlto kai kurie klausimai tebėra neišspręsti.

Kai kurie iš labiausiai žinomų iš jų buvo :

• Klausas Fuchsas - iš Vokietijos pabėgęs fizikas, dirbęs su britais Los Alamose Manheteno projekto metu. Galiausiai jis buvo surastas. Jis prisipažino ir buvo nuteistas kalėti Didžiojoje Britanijoje. Vėliau jis buvo paleistas ir persikėlė į Rytų Vokietiją. Dėl glaudaus ryšio su daugeliu projekto dalių ir gilių techninių žinių jis laikomas vertingiausiu iš "atominių šnipų", nes suteikė Sovietų Sąjungai vertingiausios informacijos apie Amerikos branduolių dalijimosi bombos programą. Jis taip pat suteikė ankstyvosios informacijos apie Amerikos vandenilinės bombos programą, bet kadangi jo nebuvo tuo metu, kai buvo atrastas sėkmingas Tellerio ir Ulamo projektas, manoma, kad jo informacija apie tai nebuvo labai vertinga.
• Teodoras Holas - jaunas amerikiečių fizikas Los Alamose, kurio šnipinėjimas buvo atskleistas tik XX a. pabaigoje. Jis niekada nebuvo suimtas dėl šnipinėjimo ir niekada jo visiškai nepripažino.
• Davidas Greenglassas - amerikiečių mašinų darbuotojas, dirbęs Los Alamoso nacionalinėje laboratorijoje Manheteno projekto metu. Greenglassas prisipažino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungai perdavė laboratorinių eksperimentų juodraštines schemas. Dabar manoma, kad kai kurios jo parodymų prieš seserį ir svainį (Rosenbergus, žr. toliau) dalys buvo išgalvotos, siekiant apsaugoti savo žmoną nuo nemalonumų. Greenglassas prisipažino šnipinėjęs ir buvo nuteistas ilgam laikui kalėjimo.
• Džordžas Kovalas - Amerikoje gimęs sūnus iš Baltarusijos kilusioje šeimoje. Jis persikėlė į Sovietų Sąjungą, kur įstojo į Raudonąją armiją ir žvalgybos tarnybą GRU. Jis pateko į JAV kariuomenę ir tapo radiacinės sveikatos pareigūnu. Jis gavo informacijos apie "Urchin" detonatorių, naudotą plutonio bomboje, kuri buvo numesta ant Nagasakio (Japonija). Apie jo darbą JAV nežinojo iki 2007 m., kai po mirties Vladimiras Putinas pripažino jį Rusijos Federacijos didvyriu.
• Etelė ir Julius Rosenbergai - amerikiečiai, kurie, kaip įtariama, dalyvavo koordinuojant ir verbuojant episonažo tinklą, kuriam priklausė ir Davidas Greenglassas. Dauguma mokslininkų mano, kad Julius greičiausiai buvo įsitraukęs į tam tikrą tinklą, o dėl to, ar Etelė buvo įsitraukusi į šią veiklą ir ar apie ją žinojo, vis dar ginčijamasi. Julius ir Etelė atsisakė prisipažinti dėl bet kokių kaltinimų, buvo nuteisti ir jiems Sing-Singo kalėjime įvykdyta mirties bausmė.
• Harry Goldas - amerikietis, prisipažino dirbęs bendrovėse "Greenglass and Fuchs".

1949 m. Sovietų Sąjunga išbandė savo pirmąją atominę bombą. Nesutariama, ar šis šnipinėjimas padėjo Sovietų Sąjungai greičiau sukurti atominę bombą. Nors kai kuri suteikta informacija, pavyzdžiui, Klauso Fukso suteikta informacija, tikriausiai galėjo būti labai naudinga, tačiau tai, kaip už sovietų bombos projektą atsakingi žmonės iš tikrųjų panaudojo šią informaciją, paskatino vėlesnius tyrinėtojus manyti, kad iš tikrųjų ji nelabai paspartino Sovietų Sąjungos bombų gamybos procesą. Remiantis šiuo pasakojimu, informacija dažniausiai buvo naudojama kaip "patikrinimas" prieš pačios Sovietų Sąjungos mokslininkų darbą, o sovietų mokslininkai iš tikrųjų mažai ja dalijosi, nes nei savo mokslininkais, nei šnipais nelabai pasitikėjo. Vėlesni moksliniai tyrimai taip pat parodė, kad didžiausia sovietų ankstyvojo kūrimo problema buvo ne ginklų projektavimo, o medžiagų gavimo problemos.

Klausas Fuksas laikomas vertingiausiu iš Manheteno projekto metu dirbusių atominių šnipų.


Davido Greenglaso branduolinio ginklo projekto brėžinys, rodantis, ką jis neva perdavė Rozenbergams, kad šie perduotų Sovietų Sąjungai.

Izraelis

1986 m. Izraelio branduolinėje gamykloje dirbęs Mordechajus Vanunu Didžiosios Britanijos spaudai pateikė informacijos apie Izraelio branduolinių ginklų programą. Žmonės ir anksčiau manė, kad Izraelis turi pažangią ir slaptą branduolinių ginklų programą ir kolekciją, tačiau dabar jie tai žinojo tikrai. Izraelis niekada nesakė, kad turi ar neturi branduolinių ginklų programą, o Vanunu buvo pagrobtas ir slapta išgabentas į Izraelį, kur buvo nuteistas už išdavystę ir šnipinėjimą.

Diskutuojama, ar Vanunu buvo techniškai susijęs su šnipinėjimu: Vanunu ir jo šalininkai teigia, kad jį reikėtų vadinti informatoriumi (žmogumi, kuris atskleidė kažką slapto ir neteisėto), o jo oponentai mano, kad jis yra išdavikas ir kad tai, ką jis padarė, padėjo Izraelio priešams. Išvykęs iš Izraelio Vanunu ne iš karto perdavė savo informaciją. Prieš tai jis keliavo maždaug metus.

Kinijos Liaudies Respublika

1999 m. Jungtinių Valstijų Atstovų rūmų Atskirojo komiteto dėl JAV nacionalinio saugumo ir karinių ir komercinių problemų su Kinijos Liaudies Respublika, kuriam pirmininkavo respublikonas Christopheris Coxas, ataskaitoje (vadinamojoje Coxo ataskaitoje) atskleista, kad JAV saugumo agentūros manė, jog Kinijos Liaudies Respublika (KLR) vykdo branduolinį šnipinėjimą Amerikos branduolinių ginklų projektavimo laboratorijose. Ataskaitoje teigiama, kad Kinija "pavogė slaptą informaciją apie visas pažangiausias Jungtinių Valstijų termobranduolines kovines galvutes" nuo XX a. septintojo dešimtmečio, įskaitant pažangių kovinių galvučių, neutroninės bombos ir "ginklų kodų", leidžiančių kompiuteriu imituoti branduolinius bandymus (ir leidžiančių Kinijai paspartinti ginklų kūrimą neatliekant savų bandymų), projektus. Jungtinės Valstijos apie tai, matyt, nežinojo iki 1995 m.

Ataskaitoje aprašyti tyrimai galiausiai leido suimti Los Alamose dirbusį mokslininką Wen Ho Lee, kuris iš pradžių buvo apkaltintas informacijos apie ginklus perdavimu Kinijai. Tačiau galiausiai byla prieš Lee žlugo ir jis buvo apkaltintas tik netinkamu duomenų tvarkymu. Kiti areštuoti ar nubausti asmenys ir grupės: mokslininkas Peteris Lee (nesusijęs su Wen Ho Lee), kuris buvo suimtas už tariamą povandeninių laivų radarų paslapčių perdavimą Kinijai, ir bendrovės "Loral Space & Communications" bei "Hughes Electronics", perdavusios Kinijai raketų paslaptis. Kitų suėmimų dėl branduolinių projektų vagystės nebuvo atlikta.

Pakistanas

2004 m. sausį Pakistano branduolinių technologijų mokslininkas Dr. Abdul Qadeer Khan prisipažino pardavęs riboto naudojimo branduolinių ginklų technologijas Libijai, Iranui ir Šiaurės Korėjai. Remiantis jo parodymais ir žvalgybos agentūrų pranešimais, Khanas šioms trims šalims pardavė centrifugų, naudojamų uranui sodrinti, projektus ir kiniškus branduolinės galvutės projektus, taip pat pardavė pačias centrifugas. Anksčiau buvo teigiama, kad Khanas iš urano sodrinimo bendrovės Nyderlanduose (URENCO) paėmė dujų centrifugų projektus, kuriuos panaudojo padėdamas pradėti Pakistano branduolinių ginklų programą. 2004 m. vasario 5 d. Pakistano prezidentas generolas Pervezas Mušarafas (Pervez Musharraf) pareiškė, kad suteikė malonę Khan. Pakistano vyriausybė teigia, kad ji nedalyvavo šnipinėjime, tačiau atsisako perduoti Chaną apklausti Tarptautinei atominės energijos agentūrai.