Pandora: pirmoji mirtingoji moteris graikų mitologijoje
Pandora: mitas apie pirmąją mirtingą moterį, kuri atvėrė pithos ir išlaisvino pasaulio blogybes — Hesiodo pasakojimo analizė, reikšmės ir skirtingos interpretacijos.
Graikų mitologijoje Pandora buvo pirmoji mirtingoji moteris. Pasak Hesiodo, kiekvienas dievas padėjo ją sukurti, suteikdamas jai unikalių dovanų. Dzeusas liepė Hefaistui išlieti ją iš žemės. Tai buvo dalis bausmės žmonijai, nes Prometėjas pavogė ugnies paslaptį. Visi dievai padėjo jai suteikdami gundančių dovanų. Jai buvo rastas dar vienas vardas - Anesidora, ta, kuri siunčia dovanas. Šis vardas buvo rastas užrašytas priešais jos figūrą ant baltos spalvos kilikso Britų muziejuje.
Mito versija pagal Hesiodą ir pagrindiniai motyvai
Pagal Hesiodo pasakojimą (ypač darbuose „Darbai ir dienos“), Pandora buvo sukurta kaip Dzeuso atsakas už Prometėjo dovanas žmonėms. Ji atvyksta pas žmones kartu su indeliu/stiklainiu, kuriame, anot mito, saugomos visos nelaimės. Pandora atidaro tą indą (pithos) ir išleidžia visas žmonijai skirtas blogybes: darbą, skausmą, ligas, rūpesčius ir kt. Kai ji spėriai uždaro indą, viduje lieka tik Viltis (graik. Elpis). Hesiodas ne visada išsamiai vardina kiekvieną išleistą blogybę — jis perteikia bendrą mintį, kad nuo to laiko pasaulyje atsirado nelaimės ir vargai.
Svarbu paminėti, kad Pandora pagal Hesiodą buvo atiduota Epimetejui (Prometėjo broliui). Jos kilmė ir paskirtis mituose dažnai siejasi su moterų ir jų vaidmens socialinėmis sampratomis senovės graikų visuomenėje.
„Pithos“ ir „Pandoros skrynia“ — vertimo ir vaizdavimo problema
Originalus Hesiodo tekstas mini pithos — didelį molinį indą arba statinę, o ne mažą skrynelę. Istoriškai žodis pithos reiškė talpą (kartais labai didelę), skirtą maisto ar kitų daiktų saugojimui. Tačiau per šimtmečius vertimai ir interpretacijos privertė šį vaizdinį keistis: renesanso humanistai ir vėlesni vertėjai pithos kartais išvertė arba suprato kaip „skrynią“, kas ir lėmė populiarų posakį „Pandoros skrynia“ („Pandora's box“). Dėl šios vertimo klaidos nemaža dalis vėlesnės literatūros ir meno vaizduoja Pandorą mažoje dėžutėje, o ne didžiuliame moliniame inde.
Homeras, urnos ir senojo mito šaknys
Mitologijos motyvas, kad dievai turi indus su geromis ir blogomis dovanomis, yra senesnis nei Hesiodas. Tai matome jau Homero "Iliadoje", kur minima, jog Dzeusas prie savo rūmų laiko dvi urnas — vieną pripildytą blogų, kitą — gerų dovanų. Tos eilutės atspindi senąsias idėjas apie likimo ir dievų dovanas žmonėms:
Nemirtingieji nepažįsta rūpesčio, tačiau jų burtas žmogui yra kupinas liūdesio; ant Dzeuso rūmų grindų stovi dvi urnos, kurių viena pripildyta blogų dovanų, o kita - gerų. Tas, kuriam griaustinio valdovas Dzeusas sumaišo savo siunčiamas dovanas, sulauks tai geros, tai blogos laimės; o į tą, kuriam Dzeusas siunčia tik blogas dovanas, bus nukreiptas paniekos pirštas, bado ranka jį persekios iki pasaulio pakraščių, ir jis eis aukštyn žemyn žemės paviršiumi, negerbiamas nei dievų, nei žmonių.
Interpretacijos ir filosofinės reikšmės
Mitas apie Pandorą buvo ir tebėra interpretacijų objektas. Keletas svarbiausių perskaitymų:
- Teodicėjinė perspektyva: Hesiodo pasakojimas veikia kaip bandymas paaiškinti, kodėl pasaulyje yra blogis — kaip dievų bausmė žmonijai po Prometėjo akto.
- Ambivalentiška Viltis: Vilties (Elpis) buvimas inde interpretuojamas skirtingai: vieni mano, kad tai gėris, kuris liko žmonijoms kaip paguoda, kiti teigia, jog Elpis gali būti apgaulinga vilionė (t. y. dar vienas „blogis“), ir todėl jo buvimas inde nėra vienašališkai teigiamas.
- Lyčių ir socialinė kritika: Pandora dažnai interpretuojama kaip moterų simbolis, kaltinamas atnešus nuodėmę ar nelaimes. Tokios interpretacijos atspindi patriarchalines senovės graikų nuostatas ir vėlesnes misoginiškas tradicijas, kurias filologai ir feministinės kritikos tyrinėtojai vėliau analizavo ir kritikavo.
Ikonografija ir archeologija
Mito motyvai buvo vaizduojami ant vazų, freskų ir kitų meno kūrinių senovės Graikijoje. Vaizduose matome scenas, kuriose Pandora pristatoma arba atidaro indą/stiklainį, taip pat atributus, susijusius su jos kūrimu (pvz., dievų dovanos). Kaip minėta, ant balto kilikso Britų muziejuje užrašytas vardas Anesidora, kas patvirtina, jog toks epitetas buvo vartotas ir meninėje tradicijoje.
Vėlesnis poveikis kultūrai
Per amžius Pandoros mitas skverbėsi į literatūrą, filosofiją, dailę ir populiariąją kultūrą. Anglakalbiame pasaulyje ypač paplitęs posakis „Pandora's box“ – jis reiškia veiksmą, dėl kurio išlaisvinami nepataisomi arba nepageidaujami padariniai. Kaip minėta, ši frazė dalinai atsirado dėl vertimo ir interpretacijos pokyčių, kai pithos buvo suvoktas kaip „skrynia“.
Santrauka
Pandora yra svarbi figūra graikų mitologijoje, kuri apibendrina senovės bandymus paaiškinti kenksmingų dalykų kilmę pasaulyje ir žmogaus būklę dievų perspektyvoje. Jos istorija — daugiasluoksnė: ji apima mitologinę etiologiją (kodėl pasaulyje yra blogis), vertimo ir interpretacijos pokyčius (pithos vs. „skrynia“) bei ilgametę kultūrinę įtaką meno, literatūros ir kasdienės kalbos lygmenyse.
Pjero Loisono (1816-1886) Pandora (1861 m.)
Hesiodo versijos
Teogonija
Pandoros mitas pirmą kartą pasirodo Hesiodo poemos "Teogonija" 560-612 eilutėse. Šioje versijoje moteriai nesuteikiamas vardas. Prometėjas pavogė ugnies dovaną ir atidavė ją žmonėms. Dzeusas dėl to supyksta ir nusprendžia nubausti žmones kaip kompensaciją už dovaną. Jis įsako Hefaistui iš žemės pagaminti pirmąją moterį. Ši moteris apibūdinama kaip "graži blogybė", kurios palikuonys kankins žmonių rasę. Kai Hefaistas tai padaro, Atėnė aprengia ją sidabrine suknele, siuvinėtu šydu, girliandomis ir auksine karūna. Teogonijoje ši moteris neįvardijama, bet tikriausiai tai Pandora. Hesiodas jos mitą perrašė "Darbuose ir dienose". Kai ji pirmą kartą pasirodo dievams ir mirtingiesiems, "nuostaba juos apėmė", kai jie žiūrėjo į ją. Tačiau ji buvo "paprasčiausia klastūnė, kurios žmonės negalėjo pakęsti". Hesiodas tai patikslina (590-93):
Iš jos kilusi moterų ir moteriškos giminės rasė:
iš jos kilusi mirtina moterų rasė ir gentis, kurios gyvena
tarp mirtingųjų vyrų, kad jiems būtų didelė bėda,
nes neturi draugių neapkenčiamame skurde, o tik turtuose.
Vėliau Hesiodas sako, kad vyrams, kurie bando išvengti moterų blogio vengdami santuokos, seksis ne geriau (604-7):
Jis sulaukia žūtbūtinės senatvės ir niekas nesirūpina jo metais,
ir nors jam bent jau netrūksta pragyvenimo šaltinio, kol jis gyvas,
tačiau, kai jis miršta, jo giminaičiai dalijasi jo turtą tarpusavyje.
Pabaigoje Hesiodas sako, kad kartais vyras randa gerą žmoną, bet vis tiek (609) "blogis kovoja su gėriu".
Darbai ir dienos
Garsesnė mito versija yra iš kito Hesiodo kūrinio "Darbai ir dienos". Ten mitas pateikiamas 60-105 eilutėse. Hesiodas pasakoja apie Pandoros kilmę. Jis taip pat didina jos žmonijai sukeliamų kančių mastą. Kaip ir anksčiau, ją sukuria Hefaistas, tačiau dabar ją užbaigti padeda daugiau dievų (63-82 eilutės): Atėnė išmokė ją rankdarbių ir audimo (63-4); Afroditė "išliejo ant jos galvos malonę ir žiaurų ilgesį bei rūpesčius, kurie nuvargina galūnes" (65-6); Hermis suteikė jai "gėdingą protą ir apgaulingą prigimtį" (67-8); Hermis taip pat suteikė jai kalbos galią, įdėdamas į ją "melo ir klastingų žodžių" (77-80) ; tada Atėnė ją aprengė (72); paskui ji, Persvazija ir Charitės papuošė ją karoliais ir kitais apdarais (72-4); Horae papuošė ją girliandų vainiku (75). Galiausiai Hermis suteikia šiai moteriai vardą: Pandora - "Visagalė" - "nes visi olimpiečiai jai dovanojo" (81). Istorija parašyta taip, kad Pandoros moteriškumas ir klastingumas yra nedidelė žmonijos problema, nes ji atneša pitą. Šis žodis paprastai verčiamas kaip indas, kartais kaip dėžutė. Dėžėje yra "apsunkinantis triūsas ir ligos, nešančios žmonėms mirtį" (91-2), ligos (102) ir "begalė kitų skausmų" (100).
Prometėjas įspėjo savo brolį Epimetėją nepriimti jokių Dzeuso dovanų. Tačiau Epimetėjas nepaklausė ir priėmė Pandorą, kuri tuoj pat išbarstė savo stiklainio turinį. Dėl to, pasak Hesiodo, "žemė ir jūra pilnos blogio" (101). Tačiau vienas daiktas iš stiklainio neišsigelbėjo (96-9) - viltis:
Tik Viltis liko savo nesudužusiame namelyje,
ji liko po stiklainio briauna ir neišskrido
. Prieš tai Pandora pakeitė
stiklainio dangtelį.
Tokia buvo egidę nešančiojoZeuso
Debesuotojo
valia.
Jis nesako skaitytojui, kodėl viltis liko stiklainyje.
Hesiodas užbaigia šį moralo žodį (105): "Taip neįmanoma išvengti Dzeuso proto.
Jules Joseph Lefebvre: Pandora, 1882 m.
Vėlesni pakeitimai
Archajinėje ir klasikinėje graikų literatūroje Pandora nebeminima. Sofoklis parašė satyrų pjesę "Pandora, arba kalviai", tačiau apie šią pjesę žinoma labai nedaug. Išlikusiame fragmente Sapfo galėjo užsiminti apie Pandorą.
Vėliau žmonės papildė Hesiodo istoriją smulkiomis detalėmis arba pridėjo papildomų įrašų. To pavyzdžiai - Apolodoras ir Higinas: Kiekvienas iš jų į istoriją įtraukė dalį, kuri jau galėjo būti Hesiodo versijoje, nors ir nebuvo užrašyta: Epimetėjas vedė Pandorą. Abu jie pridūrė, kad jie turėjo dukterį Pyrrą, kuri ištekėjo už Deukaliono ir kartu su juo išgyveno potvynį. Šios versijos problema ta, kad Hesiodo "Moterų kataloge", fragmente Nr. 2, "Pandora" buvo viena iš Deukaliono dukterų ir Dzeuso motina Graikui.
XV amžiuje vienuolis, vardu Annio da Viterbo, pasakė radęs istoriko, vardu Berosas, rankraštį. Berosas gyveno III a. pr. m. e. Pagal rankraštį "Pandora" taip pat buvo įvardyta kaip Nojaus dukterėčia. Tačiau šis bandymas sujungti pagoniškus ir krikščioniškus tekstus vėliau buvo pripažintas klastote.
Poetas Teognis iš Megaros, gyvenęs 6 m. pr. m. e., turėjo kitokį požiūrį:
Viltis yra vienintelis geras dievas, likęs tarp žmonių;
kiti išvyko į Olimpą.
Pasitikėjimas, galingasis dievas, dingo, santūrumas išnyko iš žmonių,
o malonės, mano drauge, apleido žemę.
Žmonių teisminėmis priesaikomis nebegalima pasitikėti, niekas nebepasitiki
nemirtingais dievais; pamaldžių žmonių rasė išnyko, ir žmonės
nebepripažįsta elgesio taisyklių ar pamaldumo veiksmų.
Atrodo, kad Teogonis turi omenyje kitą mito versiją: toje versijoje stiklainyje buvo ne blogybės, o palaiminimai. Atrodo, kad ši versija atitinka iki Hesiodo gyvavusią tradiciją, kurią išsaugojo II a. rašytojas Babrijus. Pasak Babrijaus, dievai žmonėms siuntė stiklainį su palaiminimais. "Kvailas žmogus" (ne Pandora) atidarė stiklainį, ir dauguma palaiminimų dingo visiems laikams. Liko tik viltis, "pažadėjusi kiekvienam iš mūsų pabėgusias gėrybes".
Attikai raudonfigūriai tapytojai, atrodo, turėjo nuo literatūrinių šaltinių nepriklausomą tradiciją: Kartais jie papildydavo literatūrinę versiją, kartais jos visiškai nepaisydavo.
Johnas Williamas Waterhouse'as: J. Whousehouse'as: Pandora, 1896 m.
Aiškinimo sunkumai
Pandoros figūrą galima interpretuoti įvairiai. Erwinas Panofskis parašė monografiją šia tema. Pasak M. L. Westo, istorija apie Pandorą ir stiklainį yra senesnė nei Hesiodo versijos. Tai taip pat paaiškina Hesiodo versijos painiavą ir problemas bei tai, kad ji yra neįtikinama. Pasak M. L. Westo, šiose versijose Pandora buvo ištekėjusi už Prometėjo. Westas cituoja Hesiodo "Moterų katalogą", kuriame išliko senesnė versija. Vienoje iš istorijos versijų stiklainyje galėjo būti tik geri dalykai žmonijai. Vestas taip pat rašo, kad galėjo būti, jog Epimetėjas ir Pandora bei jų vaidmenys buvo perkelti į iki Heziodo mitus. Tai vadinama "mitine inversija". Jis pastebi, kad yra įdomi koreliacija tarp to, kad Pandora Hesiodo pasakojime sukurta iš žemės, ir to, kas Apolodoro pasakojime, kad Prometėjas sukūrė žmogų iš vandens ir žemės. Taigi Hesiodo mitas apie Pandoros indą gali būti daugelio skirtingų ankstyvųjų mitų santrauka.
Reikia aptarti įvairius klausimus. Graikiškame originalo tekste kalbama apie elpis. Paprastai šis žodis į lietuvių kalbą verčiamas kaip viltis, tačiau jis gali būti verčiamas ir kitaip. Kitas galimas vertimas - Expectation, kuris yra neutralesnis. Galima tikėtis tiek gerų, tiek blogų dalykų. Viltis turi teigiamą atspalvį.
Elpis yra viskas, kas lieka stiklainyje, kai Pandora vėl jį uždaro, taigi ar stiklainis duoda žmonijai elpį, ar neleidžia jai jo gauti? -Kitas klausimas - ar stiklainyje likęs elpis yra geras, ar blogas dalykas žmonijai?
Pirmasis klausimas gali suklaidinti ne specialistą. Tačiau, kaip ir dauguma senovės graikų kalbos žodžių, elpis gali būti verčiamas įvairiai. Nemažai mokslininkų pirmenybę teikia neutraliam vertimui "lūkestis". Tačiau ko tikėtis? Klasikiniai autoriai žodį elpis vartoja ir kaip "blogo laukimas", ir kaip "gero laukimas". Statistinė analizė rodo, kad pastaroji reikšmė visoje senovės graikų literatūroje pasitaiko penkis kartus dažniau nei pirmoji. Kiti laikosi mažumos nuomonės, kad elpis turėtų būti verčiamas "blogio laukimas" (vel sim).
Atsakymas į pirmąjį klausimą labai priklauso nuo atsakymo į antrąjį klausimą: ar turėtume aiškinti, kad stiklainis veikia kaip kalėjimas, ar kaip sandėliukas? Stiklainis neabejotinai tarnauja kaip kalėjimas Pandoros išleistoms blogybėms - jos paveikia žmoniją tik tada, kai atsiduria už stiklainio ribų. Kai kas teigia, kad logika diktuoja, jog stiklainis taip pat veikia kaip Elpės kalėjimas, sulaikydamas ją nuo žmonių. Jei Elpis reiškia vilties lūkestį, tuomet mito tonas yra pesimistinis: Iš Pandoros stiklainio išsibarstė visos pasaulio blogybės, o vienintelė galinti sušvelninti jėga - Viltis - lieka saugiai uždaryta viduje.
Toks aiškinimas kelia dar vieną klausimą, kuris apsunkina diskusiją: ar turime suprasti viltį absoliučia prasme, ar siaurąja prasme, kai Viltis reiškia tik viltį, susijusią su blogiu, išlaisvintu iš stiklainio? Jei Viltis įkalinta stiklainyje, ar tai reiškia, kad žmogaus egzistencija yra visiškai beviltiška? Tai pats pesimistiškiausias įmanomas mito aiškinimas. Mažiau pesimistinis aiškinimas (bet vis tiek pesimistinis) reiškia, kad mite sakoma: iš Pandoros stiklainio ištrūko nesuskaičiuojamos blogybės, kurios vargina žmogaus egzistenciją; viltis, kad galėtume suvaldyti šias blogybes, lieka įkalinta stiklainyje. Gyvenimas nėra beviltiškas, tačiau kiekvienas iš mūsų yra beviltiškai žmogiškas.
Taip pat teigiama, kad viltis buvo tiesiog viena iš blogybių stiklainyje, klaidinga vilties rūšis, ir nebuvo naudinga žmonijai, nes vėliau poemoje Hesiodas rašo, kad viltis yra tuščia (498) ir negera (500), ji daro žmogų tinginį, nes atima iš jo darbštumą ir daro jį linkusį į blogį.
Filosofas Friedrichas Nietzsche knygoje "Žmogus, pernelyg žmogiškas" teigė, kad "Dzeusas nenorėjo, kad žmogus mestų savo gyvenimą, kad ir kaip jį kankintų kitos blogybės, bet norėjo, kad jis ir toliau leistų save kankinti iš naujo. Tuo tikslu jis suteikia žmogui viltį. Tiesą sakant, ji yra pati blogiausia iš visų blogybių, nes pratęsia žmogaus kančias".
Prieštaravimas aiškinimui, kad viltis yra gėris ir stiklainis yra kalėjimas, skamba taip: jei stiklainis pilnas blogybių, tai ką tarp jų veikia laukiama viltis - palaiminimas? Dėl šio prieštaravimo kai kas elpis aiškina kaip blogio laukimą, o tai mito toną paverstų šiek tiek optimistiniu: nors žmoniją vargina visos pasaulio blogybės, mes bent jau išvengiame nuolatinio blogio laukimo, kuris gyvenimą padarytų nepakeliamą.
Optimistinį mito aiškinimą išreiškė M. L. Westas. Elpis įgyja labiau paplitusią laukiamos vilties reikšmę. Ir nors stiklainis tarnavo kaip kalėjimas ištrūkusioms blogybėms, vėliau jis tampa Vilties buveine. M. M. Westas aiškina: "Būtų absurdiška vaizduoti blogybių buvimą, kai jos įkalintos stiklainyje, arba vilties buvimą, kai ji pabėga iš stiklainio." Taigi Viltis išsaugoma kaip nauda žmonėms.
Viską dovanojanti Pandora: mitinė inversija
Knygoje "Darbai ir dienos" buvo pateikta neteisinga Pandoros vardo etimologija - "visagalis". Pandora reiškia "visa duodanti", bet ne "visa dovanojanti". Kai kurie piešiniai vazose, nutapyti penktajame amžiuje prieš Kristų, rodo, kad tikėjimai apie deivę Pandorą gyvavo ir po Hesiodo laikų. Kitas Pandoros vardas rastas kilike (apie 460 m. pr. m. e.) - Anesidora, kuris reiškia "ta, kuri siunčia dovanas". Šiame vazos paveiksle vaizduojamas Hefaistas ir Atėnė, baigiantys kurti pirmąją moterį, kaip ir Teogonijoje. Epitetas anesidora taip pat vartojamas Gajai arba Demetrai pavadinti.
Pandora/Anezidora galbūt būtų įgijusi Gėjos ir Demetros bruožų. Pandora būtų įkūnijusi Žemės derlingumą ir jos gebėjimą duoti grūdus ir vaisius žmonių labui. Laikui bėgant ši "viską duodanti" deivė kažkaip virto "viską dovanojančia" mirtingąja moterimi. T. A. Sinkleris, komentuodamas "Darbus ir dienas", teigia, kad Hesiodas neparodo, jog žino tokios dieviškosios "davėjos" mitologiją. Tačiau A. H. Smitas (A. H. Smith) pažymi, kad Hesiodo pasakojime Atėnė ir Metų laikai atnešė Pandorai žolės ir pavasario gėlių vainikų, o tai rodo, kad Hesiodas suvokė pirminę Pandoros "viską dovanojančią" funkciją. Jane Ellen Harrison Hesiodo pasakojime įžvelgia "įrodymą, kad graikų kultūroje buvo pereita nuo matriarchato prie patriarchato. Kai gyvybę teikianti deivė Pandora užtemdoma, atsiranda mirtį nešanti žmogiškoji Pandora". Taigi Harrisonas daro išvadą, kad "patriarchalinėje Hesiodo mitologijoje jos didžioji figūra keistai pasikeičia ir sumažėja. Ji nebėra gimusi Žemėje, bet yra kūrinys, olimpiečio Dzeuso rankų darbas". (Harrison 1922: 284) Robertas Gravesas, cituodamas Harrisoną, apie Hesiodo epizodą teigia, kad "Pandora yra ne tikras mitas, o antifeministinė pasaka, tikriausiai jo paties sugalvota". H. J. Rose'as rašė, kad Pandoros mitas yra neabejotinai labiau neliberalus nei epinis, nes Pandora tampa visų žmogaus nelaimių priežastimi, o ji - blogos žmonos pavyzdžiu.
Vis dėlto Hesiodo mitas visiškai neužgožė visažinės deivės Pandoros atminimo. Aristofano "Paukščių" 971 eilutės scholijoje minimas kultas "Pandorai, žemei, nes ji dovanoja viską, ko reikia gyvenimui".
V a. Atėnuose Pandora pasirodė iš pirmo žvilgsnio netikėtame kontekste - marmuriniame reljefe ar bronzinėje aplikacijoje, kaip frize palei Atėnės Partenos, kulminacinės Akropolio patirties viršūnės, pagrindą; čia Jeffrey M. Hurwit ją interpretavo kaip "anti-Atheną", stiprinančią pilietinę patriarchato ideologiją ir "itin lyčių požiūriu susietą socialinę ir politinę V a. Atėnų tikrovę". Interpretuoti niekada nebuvo lengva: Pausanijas (i.24.7) tik pažymėjo temą ir nuėjo toliau. Džefris Hervitas (Jeffrey Hurwit) teigė, kad Pandora simbolizuoja "anti-Atėnę", panašiai kaip ir motinos neturintis vaikas, įkūnijanti patriarchalinės valdžios, kurią gynė nekalta Atėnė, iškilusi virš savo lyties, poreikį.
Nicolas Régnier: Pandora, apie 1626 m. Régnier pavaizdavo Pandorą su stiklainiu, o ne su dėžute.
Pithos į "langelį"
XVI a. humanistas Erazmas Roterdamietis išvertė Hesiodą iš graikų kalbos į lotynų kalbą. Graikiškas žodis pithos reiškia didelį stiklainį, skirtą, pavyzdžiui, vynui laikyti. Jis taip pat gali reikšti laidojimo indą. Kita vertus, pyxis yra dėžė. Paprastai sakoma, kad Erazmas, verčiant sukeitė žodžius vietomis, todėl Pandoros stiklainis tapo Pandoros dėžute. Frazė "Pandoros skrynia" išliko iki šiol.
· 
Pitas iš Kretos, apie 675 m. pr. m. e.; Luvras
· 
Attikai, 440-430 m. pr. m. e.; Britų muziejus
Klausimai ir atsakymai
K: Kas graikų mitologijoje buvo Pandora?
A.: Graikų mitologijoje Pandora buvo pirmoji mirtingoji moteris.
K: Kaip dievai padėjo ją sukurti?
A: Dievai padėjo ją sukurti, suteikdami jai unikalių dovanų. Dzeusas liepė Hefaistui išlieti ją iš žemės, o visi kiti dievai davė jai gundančių dovanų.
K: Koks kitas Pandoros vardas?
A: Kitas Pandoros vardas buvo Anesidora, kuris reiškia "ta, kuri siunčia dovanas". Šis vardas buvo rastas užrašytas prie jos figūros ant baltos spalvos kilikso Britų muziejuje.
K: Kas atsitiko, kai Pandora atidarė indą (pithos)?
A: Kai Pandora atidarė stiklainį (pithos), ji išlaisvino visas žmonijos blogybes, išskyrus epidemijas ir ligas. Kai ji vėl jį uždarė, viduje liko tik Viltis.
K: Iš kur kilęs šis mitas?
A: Mitas apie Pandorą yra senovinis ir turi keletą skirtingų graikiškų versijų. Jis kilo iš Hesiodo "Teogonijos" ir "Darbų ir dienų", parašytų VII a. pr. m. e. Taip pat yra senesnė istorija, pasakojanti, kad urnose ir stiklainiuose gali būti palaiminimų ir blogio, kuri aprašyta Homero "Iliadoje".
Klausimas: Apie ką kalbama šiame mite?
A: Šis mitas atsako į klausimą, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis; jis tarnauja kaip savotiška teodicėja arba paaiškinimas, kodėl žmonėms nutinka blogi dalykai, nors jie to nenusipelnė.
Ieškoti