Pederpes - išnykusi ankstyvojo karbono keturkojų gentis, kilusi iš apatinio Misisipės periodo, prieš 359-345 milijonus metų. Pederpes yra viena rūšis - P. finneyae, kurios ilgis - 1 m. Vienintelė fosilija rasta East Kirtono karjere, Vakarų Lotiane, Škotijoje, ankstyvojo karbono uolienose. Tai pirmas (ir vienintelis) žinomas beveik pilnas keturkojo skeletas iš ankstyvojo karbono. Jam trūksta tik uodegos ir kai kurių skaitmenų.

Pederpes turėjo didelę, šiek tiek trikampio formos galvą, panašią į vėlesnių amerikietiškųjų Whatcheeria. Šis egzempliorius yra ankstyviausias pėdos, pritaikytos vaikščioti sausuma, pavyzdys. Pėdos panašios į vėlesnių, labiau prie sausumos prisitaikiusių karboninių formų pėdas. Taigi Pederpes yra ankstyviausias žinomas sausuma vaikščiojęs keturkojis.

Jis atsiduria viduryje iškastinių fosilijų tarpo, kuris skiria vandens devono keturkojus nuo sausumos keturkojų, gyvenusių karbono viduryje.

Atradimas ir amžius

Holotipo egzempliorius buvo rastas East Kirton karjere Vakarų Lotiane — vietovėje, kurioje išlikę ankstyvojo karbono sedimentai. Fosilija priskiriama apatiniam (Misisipės) karbonui, maždaug prieš 359–345 milijonus metų (Tournaisian–Viséan ribos laikotarpis). Pederpes aprašyta XX a. pabaigoje / XXI a. pradžioje ir tapo svarbiu radiniu užpildant žinių spragą apie tetrapodų evoliuciją po Devoniano pabaigos (kartais vadinamą „Romerio spraga“).

Morfologija ir anatomija

Pederpes buvo maždaug 1 metro ilgio gyvūnas su retos išsaugojimo laipsniu beveik pilnu skeletu (išskyrus uodegą ir keletą pirštų segmentų). Jo kaukolė buvo santykinai didelė ir šiek tiek trikampė, primenanti kai kurių vėlesnių tetrapodų — pvz., Whatcheeria — kaukoles. Kaulai rodo stiprias, gerai išvystytas galūnes ir peties-juosmens diržus, kas rodo gebėjimą pakelti kūno svorį ant žemės.

Ypatingas dėmesys sutelktas į pėdas: jos buvo orientuotos į priekį ir turi bruožų, leidžiančių manyti, jog Pederpes galėjo efektyviau vaikščioti sausumoje nei ankstyvieji devoniniai keturkojai, kurių pėdos dažnai buvo labiau primenančios plaukimui pritaikytas galūnes. Tačiau kai kurie anatomijos požymiai (pvz., tam tikri kaukolės ir kvėpavimo organų elementai) rodo, kad gyvūnas vis dar galėjo būti privalomai arba dalinai prisitaikęs prie vandens.

Judėjimas ir ekologija

Įrodymų rinkinys leidžia manyti, kad Pederpes buvo pirmųjų tetrapodų, kurie išeidavo į sausumą reguliariai arba bent jau galėjo ten išlikti trumpesnį laiką. Jo galūnės ir pėdos suteikė stabilią atramą ant kietesnės dangos, tad gyvūnas galėjo vaikščioti per upių krantus, deltų lygumas ar drėgnas floodplain zonas. Vis dėlto, dėl ankstyvųjų tetrapodų ekologijos įvairovės, galima manyti, kad Pederpes praleisdavo laiko ir vandenyje — pavyzdžiui, maistui ieškoti ar poruotis.

Filogenetinė reikšmė

Pederpes užima tarpinę vietą tarp senesnių devoninių tetrapodų (labiau prisitaikiusių prie vandeninio gyvenimo) ir vėlesnių, visiškai sausumai pritaikytų karboninių formų. Dėl šios priežasties jis yra svarbus ruošiantis suprasti, kaip vyko perėjimas nuo vandeninio prie visiškai sausumos gyvenimo — tiek anatomiškai (pėdų ir galūnių modifikacijos), tiek ekologiniu požiūriu. Radinys padeda užpildyti laiko intervalą, kuriame iki tol buvo rasta palyginti mažai tetrapodų fosilijų.

Geologinis kontekstas ir reikšmė

Fosilija rasta uolienose, kurios susidarė palankioje aplinkoje — upių, lagūnų ir lėto srauto kanalų sedimentuose, kur nuolaužos, smėlis ir dumblinas galėjo greitai užkasti ir apsaugoti skeletą. Tokie sluoksniai dažnai leidžia išsaugoti smulkesnes struktūras, todėl retas beveik pilnas egzempliorius suteikia daug informacijos apie ankstyvųjų tetrapodų anatomiją ir ekologiją.

Išvados

Pederpes finneyae yra reikšmingas paleontologinis radinys: tai vienas ankstyviausių žinomų keturkojų, turinčių aiškių pritaikymų vaikščioti sausumoje. Nors jis nebuvo visiškai nepriklausomas nuo vandens, jo anatomija rodo svarbų žingsnį perėjime link visiško gyvenimo ant sausumos — procesą, kuris galiausiai leido tetrapodams užimti įvairias sausumos ekologines nišas.