Populistinė (Liaudies) partija JAV: kilmė, programa ir įtaka
Atraskite Populistinę (Liaudies) partiją JAV: kilmė, programa (tiesioginiai senatoriai, viešosios paslaugos, sidabras) , rinkimų laimėjimai ir ilgalaikė politinė įtaka.
Liaudies partija (taip pat žinoma kaip Populistų partija) buvo kairioji politinė partija Jungtinėse Amerikos Valstijose, susiformavusi XIX a. pabaigoje kaip politinis atsakas į ekonomines ir socialines problemas, kylančias dėl monopolijų, žemės ūkio nuosmukio ir griežtos kredito sistemos.
Kilmė
Partija susikūrė 1890–1892 m., kai keli agrariniai judėjimai ir organizacijos, ypač Farmers' Alliance, susivienijo ieškodami politinių sprendimų ūkininkų ir darbo žmonių problemoms. 1891 m. įvyko kelios konferencijos, kuriose dalyvavo skirtingų regionų agrarinių organizacijų atstovai, o 1892 m. Populistų partija oficialiai priėmė savo programos pagrindus — žinomąją Omaha platformą, kurioje buvo išdėstyti centriniai reikalavimai ir reformos.
Programa
Populistų programoje akcentuotos priemonės, skirtos mažinti didžiųjų korporacijų ir finansinių interesų įtaką bei palengvinti ūkininkų ir darbo žmonių padėtį. Tarp svarbiausių reikalavimų buvo:
- tiesioginių senatorių rinkimų įvedimas;
- geležinkelių, telegrafo ir telefono sistemos priklausymas valstybei arba griežta valstybės kontrolė, kad būtų užkirstas kelias privačioms monopolijoms;
- kainų parama ūkininkams ir kitos priemonės, mažinančios kredito naštą, įskaitant siūlytą valstybės kreditavimo sistemą (subtreasury plan);
- diferencijuoto pajamų mokesčio įvedimas kaip būdas progresyviai apmokestinti didesnes pajamas;
- neriboto sidabro monetų (angl. free silver) leidimas, siekiant padidinti pinigų pasiūlą ir lengvinti skolų naštą;
- aštuonių valandų darbo dienos reikalavimas ir kitos darbo teises stiprinančios priemonės;
- referendumo, iniciatyvos ir atšaukimo mechanizmų plėtra, leidžianti piliečiams tiesiogiai dalyvauti sprendžiant politinius klausimus;
- kitos reguliavimo priemonės, nukreiptos prieš didžiąsias korporacijas, monopolius ir spekuliantus.
Rinkimai ir politinė veikla
Populistai ypač rėmėsi kaimiškais regionais ir buvo populiarūs tarp ūkininkų Vakarų ir Pietų srityse. Jie įgijo didelį politinį matomumą 1890–1896 m. etapuose.
1892 m. partija į prezidento rinkimus iškėlė Džeimsą B. Viverį, kuris gavo apie 8,5 % visų balsų ir laimėjo kelias valstijas (tarp jų — tokius Vakarų valstijų regionus). 1896 m. Populistai, siekdami bendro fronto prieš stiprėjančią pramoninę ir finansinę elitą, palaikė demokratų kandidatą Viljamą Dženingsą Brajaną (William Jennings Bryan), kuris sutapo su daugeliu populistų ekonominių idėjų, ypač dėl sidabro monetizavimo. Siekdami išlaikyti savo identitetą, populistai į viceprezidentus iškėlė Tomą E. Vatsoną (Thomas E. Watson), o ne demokratų pasirinktą Artūrą Sevalą (Arthur Sewall), todėl 1896 m. rinkimuose susidarė tam tikras fragmentavimas tarp partijų.
Nors 1896 m. Brajanas pralaimėjo respublikonui Viljamui Makinliui, Populistų partija padarė pastebimą poveikį politinei diskusijai ir spaudimui dėl ekonominių reformų. Vėlesniais rinkimais partija jau neteko dalies savo populiarumo: dalis jos narių pradėjo remti demokratų arba respublikonų kandidatus, o kai kurie perėjo prie augančios darbininkų judėjimo ir Socialistų partijos (Eugenijaus V. Debso ir kt.)
Parlamentinė įtaka
Populistai taip pat turėjo laikiną sėkmę Kongrese. Atstovų Rūmuose jų atstovų skaičius įvairavo: 1890 m. — 8 vietos, 1892 m. — 11 vietų, 1894 m. — 9 vietos, 1896 m. — 22 vietos, 1898 m. — 6 vietos, o 1900 m. — 5 vietos. Šie rezultatai parodo, kad partija sugebėjo mobilizuoti plačias grupes tam tikrais laikotarpiais, tačiau stabilios ilgam laikui politinės bazės išlaikyti nepavyko.
Sunykimas ir paveldas
Po 1896–1900 m. laikotarpio Populistų partija palaipsniui silpo. Dalis jos politikos idėjų buvo įsisavintos vėlesnės reforminės judėjimų — ypač progresistų — programose. Kelių populistų reikalavimų įgyvendinimas tapo realybe: pvz., tiesioginių senatorijų rinkimai įtvirtinti 17-osios pataisos priėmimu (1913 m.), o progresyvus pajamų mokestis pasitvirtino 16-osios pataisos forma (1913 m.) — tai rodo, kad dalis populistų idėjų ilgainiui tapo nacionalinės politikos dalimi.
Tuo pačiu Populistų judėjimas atskleidė sudėtingus rasinius ir regioninius iššūkius: siekimas sujungti pietų juostos baltaodžius ir juodaodžius ūkininkus kartais žlugo dėl rasinės demagogijos ir valdančiųjų partijų represijų; tai ribojo partijos galimybes kurti tvarią, tarprasinę koaliciją.
Populistų partija daugiausia neteko reikšmės XX a. pradžioje; laikotarpis apie 1908 m. žymi jos faktišką iširimą, o paskutinės oficialios partijos veiklos apraiškos užfiksuotos apie 1913 m. Tačiau jos idėjų ir reikalavimų palikimas – stiprus reguliavimo, demokratizacijos ir socialinės politikos akcentas – turėjo aiškų poveikį tolimesnei JAV politinei raidai.
Santrauka: Populistų (Liaudies) partija buvo reikšmingas laikinas politinis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo apsaugoti ūkininkus ir darbo žmones nuo monopolijų ir spekuliacijos bei išplėsti demokratinį dalyvavimą. Nors pati partija neišliko ilgam, daug jos siūlytų reformų vėliau perėmė kiti politiniai judėjimai ir institucijos.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Liaudies partija?
A: Liaudies partija, dar žinoma kaip Populistų partija, buvo kairioji politinė partija Jungtinėse Amerikos Valstijose.
K: Kokios politikos siekė Populistų partija?
A: Liaudies partija norėjo tiesioginių senatorių rinkimų, geležinkelių, telegrafo ir telefono sistemų priklausomybės valstybei, kainų paramos ūkininkams, diferencijuoto pajamų mokesčio, neriboto sidabro monetų skaičiaus, 8 valandų darbo dienos ir daugiau pasiūlymų bei referendumų.
K: Kada buvo įkurta partija?
A: Populistų partija buvo įkurta 1891 m. po kelių konferencijų, kuriose dalyvavo įvairių agrarinių organizacijų lyderiai.
K: Ką jie iškėlė į prezidentus 1892 m.?
A.: 1892 m. jie iškėlė Jamesą B. Weaverį kandidatu į prezidentus. Tuose rinkimuose jis gavo 8,5 % populiarumo balsų ir laimėjo 5 valstijas.
K: Kaip jie atsiskyrė nuo demokratų per 1896 m. rinkimus?
A: Per šiuos rinkimus jie iškėlė demokratų kandidatą Viljamą Dženingsą Brajaną (William Jennings Bryan) į prezidentus, tačiau, norėdami atsiskirti nuo demokratų, savo kandidatu į viceprezidentus pasirinko Tomą E. Vatsoną (Thomas E. Watson), o ne demokratų išrinktą Artūrą Sevalą (Arthur Sewall).
K: Kas laimėjo 1896 m. prezidento rinkimus?
A: 1896 m. prezidento rinkimus laimėjo respublikonas Viljamas Makinlis (William McKinley), įveikęs Viljamą Dženingsą Brajaną (William Jennings Bryan), kurį iškėlė ir demokratai, ir populistai.
K: Kada oficiali populistų partijos veikla nutrūko?
A: Paskutinė žinoma oficialios populistų partijos veikla buvo 1913 m., o 1908 m. ji iširo.
Ieškoti