Vokietijos politinė sistema

Teisės ir konstitucija

Politinė sistema įtvirtinta 1949 m. konstitucijoje - Pagrindiniame įstatyme (Grundgesetz), kuris liko galioti ir po 1990 m. Vokietijos susivienijimo.

Konstitucijoje svarbiausia - laisvė ir žmogausteisės. Joje taip pat padalijamos valdžios galios tarp federalinio ir valstijų lygmenų, taip pat tarp įstatymų leidžiamosios (įstatymų leidybos), vykdomosios (vyriausybės) ir teisminės (teismų) valdžių. 1949 m. Grundgesetz buvo parašytas siekiant ištaisyti Veimaro Respublikos konstitucijos problemas. Veimaro Respublika žlugo 1933 m., ją pakeitė Trečiojo reicho diktatūra.

Vokietijos politinė sistema

Federaliniai teismai

Vokietijos teismai yra nepriklausomi nuo vyriausybės ir įstatymų leidėjų. Vyresniuosius teisėjus skiria Bundestagas terminuotai kadencijai.

Federalinė vykdomoji valdžia

Federalinis kancleris (Bundeskanzler) vadovauja Federaliniam ministrų kabinetui (Bundesregierung), taigi ir federalinės vyriausybės vykdomajai valdžiai. Jį renka ir jam turi atsiskaityti Bundestagas, Vokietijos parlamentas. Taigi galima teigti, kad Vokietijoje, kaip ir Jungtinėje Karalystėje, galioja parlamentinė sistema.

Konstrukciniai sprendimai Misstrauensvotum

Kancleris negali būti atšauktas iš pareigų 4 metų kadencijos metu, nebent Bundestagas susitaria dėl jo įpėdinio. Šis konstruktyvus balsavimas dėl nepasitikėjimo (vok. Konstruktives Misstrauensvotum) yra sustabdytas Veimaro Respublikoje. Ten vyriausybė neturėjo didelės paramos parlamente. Mažosios partijos dažnai susivienydavo ir balsuodavo prieš vyriausybę, tačiau niekada negalėjo likti kartu ir išrinkti naujos vyriausybės.

Išskyrus 1969-1972 m. ir 1976-1982 m. laikotarpius, kai kanclerio Brandto ir Schmidto socialdemokratų partija rinkimuose užėmė antrąją vietą, kancleris visada buvo didžiausios partijos kandidatas. Paprastai didžiausiai partijai gauti daugumą parlamente padeda viena ar kelios mažesnės partijos. 1969-1972 ir 1976-1982 m. mažesnės partijos nusprendė padėti ne didžiausiai, o antrajai pagal dydį partijai.

Kancleris skiria vicekanclerį (Vizekanzler), kuris yra jo kabineto narys, paprastai užsienio reikalų ministras. Kai sudaroma koalicinė vyriausybė (iki šiol taip buvo visada, išskyrus 1957-1961 m. laikotarpį), vicekancleris paprastai priklauso mažesnei koalicijos partijai.

Federalinis ministrų kabinetas

Kancleris yra atsakingas už politikos gaires. Tai reiškia, kad jis arba ji nustato bendrąsias idėjas, ką vyriausybė darys. Siekdamas padėti įgyvendinti šias idėjas, kancleris gali kada panorėjęs keisti federalinių ministerijų sudėtį. Pavyzdžiui, 2001 m. sausio viduryje Federalinė žemės ūkio ministerija buvo pervadinta į Vartotojų apsaugos, maisto ir žemės ūkio ministeriją. Taip buvo siekiama padėti kovoti su "pasiutusios karvės ligos" - GSE - problema. Tuo pat metu dalis Teisingumo, Ekonomikos ir Sveikatos apsaugos ministerijų darbo vietų (kompetencijos) buvo perkeltos į naująją Vartotojų apsaugos ministeriją.

Ministrų kabinetui pavaldi Vokietijos valstybės tarnyba.

Federalinis prezidentas

Federalinio prezidento (Bundespräsident) pareigos yra daugiausia reprezentacinės ir ceremonialinės; vykdomąją valdžią vykdo kancleris.

Prezidentą kas penkerius metus gegužės 23 d. renka Federalinis susirinkimas (Bundesversammlung). Bundesversammlung susirenka tik tam, kad išrinktų prezidentą. Jo nariais yra visas Bundestagas ir vienodas skaičius specialiai šiam tikslui atrinktų žemių delegatų, parinktų proporcingai rinkimų į žemių parlamentus rezultatams. 2017 m. vasario mėn. buvo išrinktas Frankas Valteris Šteinmejeris (Frank-Walter Steinmeier) iš SPD. Priežastis, kodėl prezidentas nėra tiesiogiai renkamas žmonių, yra ta, kad jis negalėtų pretenduoti į didesnę galią nei vyriausybė ir konstitucija, kaip atsitiko Veimaro respublikoje.

Pagrindinių pareigų turėtojai
Biuras	Pavadinimas	Šalis	Kadangi
Pirmininkas	Frank-Walter Steinmeier	--- 1)	2017 m. kovo 19 d.
Kancleris	Angela Merkel	CDU	2005 m. lapkričio 22 d.
Kitos vyriausybinės partijos		SPD, CSU

¹⁾ Nors F. Steinmeieris buvo SPD narys, Vokietijos pagrindinio įstatymo 55 straipsnyje reikalaujama, kad federalinis prezidentas neužimtų kitų pareigų, nevykdytų profesinės veiklos ir nepriklausytų jokiai korporacijai. Federalinis Prezidentas leido savo narystei partijoje nurimti ir kadencijos metu nepriklauso jokiai politinei partijai.

Federalinis parlamentas

Vokietijoje veikia dviejų rūmų įstatymų leidžiamoji valdžia, t. y. parlamentą sudaro dveji rūmai. Bundestagą (Federalinį Seimą) sudaro mažiausiai 598 nariai, renkami ketverių metų kadencijai. Pusė narių (299) renkami vienmandatėse rinkimų apygardose pagal pirmumo rinkimų principą. Kiti 299 nariai renkami iš visos valstybės mastu veikiančių partijų sąrašų.

Bendras partijos rinkimų apygardų ir regioninių sąrašų narių procentas turėtų būti lygus partijos gautų balsų procentui. Tai vadinama proporciniu atstovavimu.

Kadangi rinkėjai vieną kartą balsuoja už rinkimų apygardos atstovą, o antrą kartą - už partiją, Vokietijoje taikomas mišrus proporcinis atstovavimas.

Kartais partija jau turi daugiau rinkimų apygardų vietų šalyje (valstijoje), nei turėtų turėti, kad balsų ir vietų procentas būtų vienodas. Partija nepraranda vietų. Vietoj to ji negauna nė vienos vietos žemėje. Tai reiškia, kad Bundestage kartais būna daugiau nei 598 nariai. Dabartiniame parlamente yra 16 viršplaninių vietų, taigi iš viso 614 vietų.

Kad būtų atstovaujama Bundestage, partija turi surinkti 5 proc. balsų arba laimėti bent tris vietas rinkimų apygardose. Ši taisyklė, dažnai vadinama "penkių procentų kliūtimi", buvo nustatyta siekiant, kad į Bundestagą nepatektų daug mažų partijų. Mažos partijos buvo kaltinamos dėl Veimaro Respublikos Reichstago problemų.

1949 m. rugpjūčio 14 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje (Vakarų Vokietijoje) įvyko pirmieji Bundestago rinkimai. Po Vokietijos susivienijimo 1990 m. gruodžio 2 d. įvyko pirmieji visos Vokietijos Bundestago rinkimai. Paskutiniai rinkimai vyko 2013 m. rugsėjo 22 d., 18-asis Bundestagas susirinko 2013 m. spalio 22 d.

Bundesratas (Federalinė taryba) yra federalinio lygmens žemių vyriausybių atstovybė. Bundesratą sudaro 69 nariai, kurie yra 16 federalinių žemių delegatai. Paprastai nariais būna 16 ministrų pirmininkai, tačiau jie neprivalo jais būti. Priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, kiekviena federalinė žemė Bundesrate turi nuo trijų iki šešių balsų. Bundesrato nariai turi balsuoti taip, kaip jiems nurodo jų žemių vyriausybės.

Įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimai

Įstatymų leidžiamoji valdžia turi išimtinę jurisdikciją (gali pati leisti įstatymus) ir lygiagrečią jurisdikciją su žemėmis (žemės taip pat gali leisti įstatymus). Kokie įstatymai ir kokios jų rūšys yra nustatyti Pagrindiniame įstatyme.

Bundestagas priima didžiąją dalį įstatymų.

Bundesratas turi pritarti įstatymams dėl pinigų, kuriais dalijasi federalinė ir žemių vyriausybės, ir įstatymams, dėl kurių žemėms tenka daugiau darbo. Dažnai tai reiškia, kad Bundesratas turi pritarti įstatymui, nes federalinius įstatymus dažnai vykdo valstijų ar vietos agentūros.

Kadangi Bundesrato politinė sudėtis dažnai skiriasi nuo Bundestago politinės sudėties, Bundesratas dažnai yra vieta, kur opozicinės partijos gali išsakyti savo požiūrį, o ne rūpintis žemių interesais, kaip numatyta Konstitucijoje.

Siekdami apriboti, Bundestago ir Bundesrato nariai sudaro Vermittlungsauschuss - bendrą komitetą, kuris bando pasiekti susitarimą, kai abeji rūmai negali susitarti dėl tam tikro teisės akto.

Reichstago pastatas, parlamento būstinė, Berlynas.

Politinės partijos ir rinkimai

Kitas politines partijas žr. Vokietijos politinių partijų sąrašas.

Bundestagas

Nuo 2013 m. federalinių rinkimų Vokietijos Bundestage atstovaujama šioms partijoms:

• CDU: 255
• SPD: 193
• Linke: 64
• Žalieji: 63
• CSU: 56

Iš viso 631 vieta.

FDP prarado visas savo vietas.

Alternatyva Vokietijai (AfD), Vokietijos piratų partija ir Vokietijos nacionaldemokratų partija (NPD) negavo nė vienos vietos.

Bundesratas

Federalinę tarybą sudaro valstybių vyriausybių atstovai.

Vokietijos Bundesrato politinis profilis 2017 m. liepos mėn. duomenimis:

Valstijų vyriausybių politinis profilis	Sėdynės
CDU-FDP	6
CDU-FDP-Žaliųjų partija	4
CDU-Žaliųjų partija	11
CDU-Žaliųjų partija-SPD	4
CDU-SPD	10
CSU	6
FDP-Žaliųjų partija-SPD	4
Žalieji, Linke ir SPD	8
Žalieji-SPD	12
Linke-SPD	4
Iš viso	69

-> Taip pat žr: Bundesrat - Valstybės.

Teisminė valdžia

Vokietijoje teismų sistema, kurios nekontroliavo vyriausybė, veikė ilgiau nei demokratija.

Tai reiškia, kad teismai tradiciškai yra stiprūs ir beveik visi valstybės veiksmai gali būti teisminės kontrolės objektas (juos nagrinėja teismas).

Organizacija

Yra įprasta teismų sistema, kuri nagrinėja civilines ir baudžiamąsias bylas.

Tai yra keturių lygių

1. Amtsgericht - vietos teismai
2. Landesgericht - žemės teismai
3. Oberlandesgericht - žemių apeliaciniai teismai
4. Bundesgerichtshof - federalinis aukščiausiasis baudžiamųjų ir civilinių bylų teismas

Taip pat yra specializuotų teismų, kurie sprendžia tam tikras teisės sritis, sistema. Prieš kreipiantis į federalinį aukščiausiąjį teismą, paprastai veikia valstijos teismas ir valstijos apeliacinis teismas. Kiti federaliniai aukščiausieji teismai yra šie

• Bundesfinanzhof - mokesčių reikalai
• Bundesarbeitsgericht - Darbo teisė
• Bundessozialgericht - Socialinės apsaugos teisė
• Bundesverwaltungsgericht - Administracinė teisė. Tai apima vyriausybinius teisės aktus, kurių nereglamentuoja vienas iš kitų trijų specializuotų teismų.

Kitaip nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, visi teismai yra valstijų teismai, išskyrus aukščiausiojo lygio aukščiausius teismus.

Bundesverfassungsgericht

Vokietijoje taip pat yra dar vienas aukščiausiasis teismas - Federalinis konstitucinis teismas (Bundesverfassungsgericht). Grundgesetz sakoma, kad kiekvienas asmuo gali skųstis Federaliniam konstituciniam teismui, kai jo konstitucines teises, ypač žmogaus teises, pažeidžia vyriausybė ar viena iš jos įstaigų, ir po to, kai jis kreipėsi į įprastą teismų sistemą.

Bundesverfassungsgericht nagrinėja skundus dėl įstatymų leidžiamosios valdžios priimtų įstatymų, teismų sprendimų ar administracijos aktų.

Paprastai tik nedidelė dalis šių konstitucinių skundų, vadinamų (Verfassungsbeschwerden), yra patenkinami. Nepaisant to, Teismas dažnai supykdo ir vyriausybę, ir įstatymų leidėjus. Teisėjai netgi sako, kad jiems nerūpi vyriausybės, Bundestago ar viešosios nuomonės reakcija ar vieno iš teismo sprendimų kaina. Viskas, kas svarbu, yra Konstitucija.

Bundesverfassungsgericht yra labai populiarus tarp paprastų žmonių, nes gina juos nuo valdžios neteisėtų veiksmų.

Tik Konstitucinis Teismas gali nagrinėti kai kurių rūšių bylas, įskaitant ginčus tarp valdžios institucijų dėl jų konstitucinių įgaliojimų.

Tik Konstitucinis Teismas turi teisę uždrausti politines partijas, nes jos prieštarauja Konstitucijai. Tačiau iki šiol Konstitucinis Teismas šia teise pasinaudojo tik du kartus - uždraudė KPD (Vokietijos komunistų partiją) ir SRP (Socialistinę reicho partiją, NSDAP įpėdinę), nes abiejų partijų idėjos prieštaravo Konstitucijai.

Naujausi politiniai klausimai

"Raudonųjų-žaliųjų" ir konservatorių vadovaujamos koalicijos

1998 m. rinkimuose SPD teigė, kad nori sumažinti aukštą nedarbo lygį, ir teigė, kad po 16 metų trukusio Helmuto Kohlio valdymo vyriausybėje reikia naujų žmonių.

Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schröder) sakė, kad jis yra centristinis "trečiojo kelio" kandidatas, kaip britas Tonis Bleras (Tony Blair) ir amerikietis Bilas Klintonas (Bill Clinton).

CDU/CSU teigė, kad žmonės turėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip jiems sekasi dėl Kohlio vyriausybės, ir kad CDU/CSU turi patirties užsienio politikos srityje.

Tačiau Kohlio vyriausybei rinkimuose pakenkė lėtesnis ekonomikos augimas rytuose per pastaruosius dvejus metus, todėl atotrūkis tarp rytų ir vakarų padidėjo, nes vakarai turtėjo, o rytai - ne.

Galutinis mandatų skaičius buvo pakankamas, kad SPD sudarytų "raudonai-žaliąją" koaliciją su Aljansu 90/Žaliųjų partija (Bündnis 90/Die Grünen) ir taip žalieji pirmą kartą patektų į nacionalinę vyriausybę.

Pirmaisiais naujosios vyriausybės veiklos mėnesiais vyko politiniai ginčai tarp nuosaikiųjų ir tradicinių kairiųjų SPD sparnų, ir kai kuriems rinkėjams tai atsibodo. Pirmieji žemių rinkimai po federalinių rinkimų įvyko Heseno žemėje 1999 m. vasario mėn. CDU savo balsų skaičių padidino 3,5 %. CDU tapo didžiausia partija, o SPD ir žaliųjų koaliciją pakeitė CDU ir FDP koalicija. Rezultatai iš dalies buvo vertinami kaip referendumas dėl federalinės vyriausybės sumanymų priimti naują pilietybės įstatymą, kuris būtų palengvinęs ilgą laiką užsienyje gyvenantiems asmenims tapti Vokietijos piliečiais ir taip pat išsaugoti savo pirminę pilietybę.

1999 m. kovo mėn. SPD pirmininkas ir finansų ministras Oskaras Lafontaine'as, kuris atstovavo labiau tradicinei socialdemokratinei pozicijai, atsistatydino iš visų pareigų po to, kai pralaimėjo partijos vidaus kovą dėl valdžios prieš G. Schröderį.

2000 ir 2001 m. vykusiuose žemių rinkimuose į valdžią buvo perrinktos atitinkamos SPD arba CDU vadovaujamos koalicinės vyriausybės.

Kiti rinkimai į Bundestagą vyko 2002 m. rugsėjo 22 d. Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schröder) vedė SPD ir Žaliųjų koaliciją ir laimėjo 11 vietų prieš Edmundo Stoiberio (CSU) vadovaujamą CDU/CSU. Paprastai nurodomi du veiksniai, kurie leido G. Šrioderiui laimėti rinkimus, nors prieš kelis mėnesius jo reitingai buvo prasti: geras 2002 m. Europos potvynių valdymas ir tvirtas nepritarimas 2003 m. JAV invazijai į Iraką.

2002 m. spalio 16 d. buvo pasirašyta antrosios raudonųjų ir žaliųjų koalicijos koalicijos sutartis. Joje buvo daug naujų ministrų.

Konservatorių sugrįžimas

2003 m. vasario mėn. rinkimus Heseno ir Žemutinės Saksonijos žemėse laimėjo konservatoriai. Heseno žemėje CDU ministras pirmininkas Rolandas Kochas buvo perrinktas, o jo partija CDU gavo pakankamai vietų, kad galėtų valdyti be buvusios koalicijos partnerės FDP.

Žemutinėje Saksonijoje rinkimus pralaimėjo buvęs SPD ministras pirmininkas Sigmaras Gabrielis, todėl buvo sudaryta CDU/FDP vyriausybė, kuriai vadovauja naujasis ministras pirmininkas Christianas Wulffas (CDU). Protestas prieš karą Irake šiek tiek pakeitė šią situaciją, palankią SPD ir žaliesiems.

Paskutiniuose rinkimuose Bavarijos žemėje triuškinančią pergalę iškovojo konservatoriai, gavę ne tik daugumą (kaip įprasta), bet ir du trečdalius vietų parlamente.

2003 m. balandžio mėn. kancleris G. Schröderis paskelbė apie plataus masto darbo rinkos reformas, pavadintas Darbotvarke 2010. Jos apėmė Vokietijos darbo biržų (Arbeitsamt) sistemos pertvarkymą, bedarbio pašalpų mažinimą ir subsidijas bedarbiams, pradėjusiems savo verslą. Šie pokyčiai paprastai žinomi pagal juos sumaniusios komisijos pirmininko pavardę - Hartz I - Hartz IV. Nors šios reformos sukėlė masinius protestus, dabar joms priskiriama dalis atsakomybės už 2006-2007 m. ekonominį pakilimą ir nedarbo rodiklių sumažėjimą Vokietijoje.

2004 m. birželio 13 d. Europos Parlamento rinkimuose socialdemokratai patyrė triuškinantį pralaimėjimą - jie surinko tik šiek tiek daugiau nei 21 proc. balsų, o tai yra žemiausias SPD rezultatas rinkimuose visoje šalyje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Europos Parlamento rinkimus Vokietijoje laimėjo liberalai, žalieji, konservatoriai ir kraštutiniai kairieji, nes rinkėjai buvo nusivylę dideliu nedarbu ir socialinės apsaugos mažinimu, o valdančioji SPD partija, regis, užsiima savo narių tarpusavio ginčais ir nenurodė aiškios krypties. Daugelis apžvalgininkų mano, kad šie rinkimai žymėjo Šrioderio vyriausybės pabaigos pradžią.

Dešiniųjų iškilimas

2004 m. rugsėjo mėn. rinkimai vyko Sare, Brandenburge ir Saksonijoje. Saro žemėje valdančioji CDU išliko valdžioje ir gavo vieną papildomą vietą parlamente, SPD neteko septynių vietų, o liberalai ir žalieji vėl pateko į žemės parlamentą. Kraštutinių dešiniųjų Nacionaldemokratų partija, kuri niekada negaudavo daugiau kaip 1-2 % balsų, gavo apie 4 % balsų, tačiau jai nepavyko iškovoti vietos žemės parlamente (partija turi surinkti bent 5 % balsų, kad patektų į žemės parlamentą).

Po dviejų savaičių rinkimai vyko rytinėse Brandenburgo ir Saksonijos žemėse: valdančiosios partijos vėl prarado balsų ir, nors liko valdžioje, dešiniosios ir kraštutinių dešiniųjų partijos padarė didelį šuolį. Brandenburge Vokietijos liaudies sąjunga (Deutsche Volksunion, DVU), surinkusi 6,1 % balsų, vėl pateko į žemės parlamentą. Saksonijoje NPD sudarė nekonkuravimo susitarimą su DVU ir gavo 9,2 % balsų, taip laimėdama vietų žemės parlamente. Dėl pralaimėjimų rinkimuose Saksonijos valdančioji CDU buvo priversta sudaryti koaliciją su SPD. Valdančiosioms politinėms partijoms nerimą kelia kraštutinių dešiniųjų stiprėjimas.

2005 m. Vokietijos federaliniai rinkimai

2005 m. gegužės 22 d., kaip ir buvo prognozuota, SPD pralaimėjo savo buvusioje širdyje - Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. Praėjus pusvalandžiui po rinkimų rezultatų, SPD pirmininkas Franzas Münteferingas paskelbė, kad kancleris tyčia pralaimėjęs balsavimą dėl pasitikėjimo atvers kelią pirmalaikiams federaliniams rinkimams.

Tai visus nustebino, ypač dėl to, kad tuo metu SPD apklausose nesiekė 25 proc. Kitą pirmadienį CDU paskelbė Angelą Merkel konservatorių kandidate į kanclerius.

Nors 2005 m. gegužės ir birželio mėn. konservatorių pergalė atrodė labai tikėtina, o kai kurios apklausos jiems teikė absoliučią daugumą, prieš pat rinkimus 2005 m. rugsėjo 18 d. padėtis pasikeitė, ypač po to, kai konservatoriai pristatė Paulį Kirchhofą kaip galimą iždo ministrą ir po A. Merkel ir A. Šrioderio televizijos dvikovos, kurioje, daugelio nuomone, geriau pasirodė A. Šrioderis.

2005 m. rinkimų naujovė - naujai susikūrusios Darbo ir socialinio teisingumo rinkimų alternatyvos (WASG) ir PDS susivienijimas, planuojant susijungti į bendrą partiją (žr. Kairiųjų partija.PDS). Su buvusiu SPD pirmininku Oskaru Lafontaine'u, atstovaujančiu WASG, ir Gregoru Gysi, atstovaujančiu PDS, kaip ryškiais veikėjais, šis aljansas greitai sulaukė žiniasklaidos ir gyventojų susidomėjimo. Liepos mėn. apklausos rodė, kad jie sudaro net 12 %.

Po sėkmės Saksonijos žemės rinkimuose dar viena žiniasklaidos tema buvo kraštutinių dešiniųjų partijų Nacionalinės demokratų partijos ir Vokietijos liaudies sąjungos (Deutsche Volksunion, DVU) aljansas, kuris planavo peršokti "penkių procentų barjerą" su bendru partijos bilietu.

2005 m. rugsėjo 18 d. rinkimų rezultatai buvo netikėti. Jie labai skyrėsi nuo ankstesnių savaičių apklausų rezultatų. Palyginti su 2002 m., konservatoriai prarado tik 35 % balsų ir nesugebėjo surinkti daugumos "juodai geltonai" CDU/CSU ir liberaliosios FDP vyriausybei. FDP surinko 10 % balsų, o tai yra vienas iš geriausių jų rezultatų per visą istoriją. Tačiau raudonai žaliajai koalicijai taip pat nepavyko gauti daugumos: SPD prarado balsų, bet surinko 34 %, o žalieji liko prie 8 %. Kairiųjų partijų aljansas pasiekė 8,7 % ir pateko į Vokietijos parlamentą, o NPD gavo tik 1,6 %.

Labiausiai tikėtinas derybų dėl koalicijos rezultatas - vadinamoji didžioji koalicija tarp konservatorių (CDU/CSU) ir socialdemokratų (SPD), o trys mažesnės partijos (liberalai, žalieji ir kairieji) būtų opozicijoje. Kitos galimos koalicijos: "šviesoforo koalicija" tarp SPD, FDP ir žaliųjų ir "Jamaikos koalicija" tarp CDU/CSU, FDP ir žaliųjų. Koalicijas, kuriose dalyvautų kairiųjų partija, atmetė visos partijos (įskaitant ir pačią kairiųjų partiją), nors vienos iš didžiųjų partijų ir bet kurių dviejų mažųjų partijų junginys matematiškai sudarytų daugumą. Iš šių kombinacijų tik raudonųjų, raudonųjų ir žaliųjų koalicija yra politiškai net įsivaizduojama. Tiek Gerhardas Šrioderis, tiek Angela Merkel paskelbė, kad jie laimėjo rinkimus ir turėtų tapti būsimais kancleriais.

Spalio 10 d. įvyko SPD pirmininko Franzo Münteferingo, Gerhardo Schröderio, Angelos Merkel ir CSU pirmininko Edmundo Stoiberio derybos. Po pietų buvo paskelbta, kad CDU/CSU ir SPD pradės oficialias derybas dėl koalicijos, siekdamos sudaryti didžiąją koaliciją, kurioje Angela Merkel taptų būsimąja Vokietijos kanclere.

Angela Merkel yra pirmoji moteris, pirmoji Rytų Vokietijos kanclerė, pirmoji mokslininkė ir jauniausia visų laikų Vokietijos kanclerė. 2005 m. lapkričio 22 d. Angela Merkel buvo prisaikdinta prezidento Horsto Kėlerio (Horst Köhler) ir pradėjo eiti Vokietijos kanclerės pareigas.

Susiję puslapiai

• Vokietijos politinė kultūra
• Vokietijos įstatymų leidybos institucija, priimanti teisės aktus nepaprastosios padėties atveju
• Vokietijos federaliniai rinkimai, 2017 m.
• Vokietijos politinių partijų sąrašas