Polifemas (gr. Πολύφημος, lot. Polyphemus) – vienas žinomiausių graikų mitologijos ciklopų. Tradiciškai jis vadinamas Poseidono sūnumi; mituose nurodoma, kad jo motina buvo Thoosos. Polifemas vaizduojamas kaip milžiniškas vienakaitis, turintis stulbinančią jėgą, tačiau tuo pačiu dažnai ir kvailumo ar žiaurumo bruožų. Jo elgesys mituose – ypatingai pažeidžiantis svetingumo (xenia) normas – rodo svarbią graikų moralinę ašį.
Kilmė ir charakteristika
Polifemas priklauso kyklopų tipui – vienakių milžinų, kurie graikų tradicijoje kartais yra vaizduojami kaip laukiniai piemenys, kartais – kaip ugnies dievo Hefoisto pagalbininkai. Polifemo portretas sujungia dvi savybes: grubią fizišką jėgą ir emocingą primityvumą. Jis gyveno oloje saloje ir laikė avys, kartais aprašomas kaip vienas iš kelių to krašto kiklopų.
Pasakojimas Homero "Odisėjoje"
Svarbiausias Polifemo pasirodymas randamas Homero epe. Po Trojos karo keliaudamas namo į Itakę, Odisėjas su savo įgula patenka į salą, kurioje gyvena Polifemas. Jie randa jo olą ir tikisi gauti maisto bei prieglaudą, bet kiklopas, grįžęs iš ganyklos, įkalina svečius, pastatydamas prie įėjimo riedulį, ir suvalgo kelis Odisėjo vyresnius vyrus.
Odisėjas parengia gudrų pabėgimo planą. Jis prisistato Polifemui vardu „Niekas“ (graikų kalboje tai atitinka žodį Outis), duoda kiklopui išgerti vyno ir, kai šis užmiega, kartu su savo vyrais iš ugnies išgriebia rąstą, galą suformuoja į karštą smaigalį ir pramuša Polifemui vienintelę akį. Kankinamas skausmo Polifemas šaukiasi pagalbos pas kitus Kyklopus; paklaustas, kas jį užpuolė, jis atsako, kad „niekas“ (t. y. „Niekas“) jį suluošino, todėl kiti kiklopai pasitraukia, manydami, kad nieko blogo neįvyko.
Rytą Polifemas leidžia avis iš olos, bet paleidžia jas taip, kad ant gyvulių nugarų niekas negalėtų pasprukti. Odisėjas su vyrais prisikabina prie avių pilvų apačios ir taip išslysta nepastebėti. Kai laive išsigandęs Odisėjas neužtrunka tyloje ir išpuola, išdidžiai atskleisdamas savo tikrąjį vardą, Polifemas išsiveržia pykčiu ir meta akmenis į priplaukiantį laivą. Be to, kiklopas kreipiasi į savo tėvą Poseidoną prašydamas keršto – kad Odisėjas arba prarastų visus savo vyrus, arba ilgai ir sunkiai bukai grįžtų namo. Ši priesaika ir toliau nulemia daugelį Odisėjo kelionių netekčių ir pavojų.
Temos, prasmė ir interpretacijos
- Svetingumo pažeidimas (xenia): Polifemas kaip priešingybė graikiškai svetingumo moralei – vietoje priėmimo jis grasina ir kanibalizuoja svečius.
- Protas prieš jėgą: pasakojimas pabrėžia gudrumo pranašumą prieš gryną jėgą – Odisėjo išmonė nugalėjo milžiną.
- Vardo klastojimo motyvas: Odisėjo sugalvotas vardas „Niekas“ (Outis) yra lingvistinis triukas, leidęs jam apeiti tiesioginę kiklopo pagalbą; ši gudrybė tapo literatūriniu archetipu.
- Akies praradimas ir aklumas: simboliškai interpretuojamas kaip bausmė už hubris (išdidumą) ir primityvų požiūrį į žmonišką moralę.
Kiti pasakojimai ir kultūrinis palikimas
Polifemas pasirodo ne tik Homero epe. Vėlesniuose autoriaus darbuose, pvz., Ovidijaus pasakojimuose, jis taip pat susijęs su meilės priepuoliais: Polifemas myli jūrų nimfą Galateją, kuri dažnai vaizduojama kaip atsakanti į kiklopo jausmus, bet ją labiau traukia graikų piemenų Ausis (Acis) – šis motyvas tapo populiarus meno ir literatūros kūriniuose.
Mitologijos motyvai apie Polifemą ilgainiui įkvėpė dailę, muziką ir teatrą: XIX–XX a. menininkai dažnai vaizdavo Odisėjo susidūrimą su kiklopu, taip pat Polifemo šauksmus ir akies sužalojimą. Operos, paveikslai ir eilėraščiai naudojo šią sceną kaip simbolį konflikto tarp civilizacijos ir laukinių jėgų, arba tarp proto ir grynojo instinkto.
Ikonografija ir interpretuojamos versijos
Klasikiniuose antikos piešiniuose Polifemas vaizduojamas kaip milžiniška figūra šalia mažų žmonių, kartais su avių bandos fonu arba su akį žeidžiančiu iečiu. Viduramžių ir renesanso menininkai dažnai ryškino siaubingą kiklopo pobūdį, o modernioje literatūroje Polifemas kartais interpretuojamas psichologiniu lygmeniu – kaip instinktų ar primityviosios žmogaus prigimties personifikacija.
Polifemo istorija išlieka galingu pasakojimu apie teisingumo, gudrumo ir keršto temas; ši mitologinė figūra demonstruoja, kaip vienas epizodas gali nulemti daugelį ateities įvykių ir kaip senovės pasakojimai formavo vakariečių supratimą apie heroizmą, išdidumą ir atsakomybę.
