Saga – kas tai? Šiaurės ir vikingų pasakojimų literatūra

Saga – Šiaurės ir vikingų literatūra: herojų pasakojimai, mūšiai, kelionės ir senovės istorijos. Atrask Njál sagą, Beovulfą ir islandų sagų pasaulį.

Sagos – tai pasakojimai apie senovės šiaurės ir germanų gyvenimą. Jos aprašo tiek legendinius, tiek realistinius įvykius: kai kurios sagos yra visiškai išgalvotos, kitos remiasi autentiškais įvykiais ir atmintimi apie praeitį. Sagose dažnai perteikiami genealogijos, šeimų nesutarimai, teisminiai ginčai ir kelionių istorijos.

Kilmė ir rašytinė tradicija

Sagos kilo iš žodinės pasakojimo tradicijos, kuri buvo perduodama tarp skaldų ir paprastų žmonių. Dauguma sagų užrašytos 12–14 amžiuose, daugiausia Islandijoje, nors jose fiksuojami žymiai senesni pasakojimai. Svarbu, kad jos parašytos senąja norvegų kalba ir kitais artimaisiais dialektais, bet turi daug bendrų bruožų su kitomis senosiomis šiaurės ir anglosaksų literatūromis.

Turinys ir stilius

Juose pasakojama apie ankstyvąsias vikingų keliones, jų metu vykusius mūšius, migraciją į Islandiją ir nesantaiką tarp islandų šeimų. Sagos dažnai komponuojamos santūriais, lakoniškais sakiniais, daug dėmesio skiriant veikėjų charakteriams, garbei ir teisės procedūroms. Tekste dažnai įterpiamos strofos ar ištisi eilėraščiai pagal aliteracijos principą, kurie kartais yra skaldų arba dainuojamoji medžiaga.

Todėl sakoma, kad tai pasakojimai proza, kurie turi tam tikrų panašumų su epu: juose yra didvyriškų žygdarbių, konfliktų ir mitinių elementų, tačiau dažnai jie labiau sukoncentruoti į kasdienes žmogaus pasirinkimų pasekmes—„pasakojimai apie garbingus vyrus“, kurie dažnai buvo vikingai, kartais pagonys, kartais krikščionys. Kai kurios sagos yra romantizuotos arba turinčios fantastinių elementų, bet dauguma siekia perteikti suprantamus, žmogiškus motyvus ir santykius.

Sagų žanrai

• Islandų sagos (Íslendingasögur) – pasakojimai apie Islandijos įsikūrimą, šeimų santykius ir ilgas feudas.
• Karalių sagos (konungasögur) – apie Skandinavijos valdovus ir karališkąją politiką.
• Legendinės sagos (fornaldarsögur) – su praeities herojais ir mitologiniais elementais.
• Biografinės arba bažnytinės sagos – apie vyskupus ir bažnytinius veikėjus.

Kalba, poetika ir temos

Sagose naudojama senoji (įprastai Vakarų šiaurės) norvegų kalba su gausybe stilistinių figūrų: kenningų, aliteracijos, ir retoriškai sodrių vaizdinių. Temų centre dažnai būna garbė, kerštas, teisė (teisės susirinkimai—thing), šeimos ryšiai, pagoniškos ir krikščioniškos vertybės bei asmens atsakomybė už veiksmus. Teisiniai aspektai ir mediacija vaidino svarbų vaidmenį sagų siužetuose, todėl jos yra ir istorinio, ir teisės paveldo šaltinis.

Svarbiausios sagos ir įtaka

Geriausios sagos pripažįstamos kaip grožinė literatūra. Njál saga, arba "Sudeginto Njál saga", yra viena garsiausių ir dažnai laikoma pavyzdžiu dėl sudėtingų personažų ir moralinių dilemų. Kitos žymios sagos yra Egils saga, Saga apie Greipą ir kt. Sagos darytą įtaką vėlesnei Europai liudija ryšiai su kitais tekstais: pavyzdžiui, senąja anglų (anglosaksų) kalba Beovulfas yra Anglijoje parašyta saga, taip pat ir vėlesnė Gawain and the Green Riter, parašyta Vakarų Midlando dialektu. Abu šie kūriniai yra vaizduotės kūriniai, tačiau Layamono Brutas (apie 1200 m.) remiasi Anglijos istorija nuo anglosaksų kronikos laikų.

Kaip skaityti sagas šiandien

Šiuolaikiniai skaitytojai sagas gali vertinti tiek kaip literatūrą, tiek kaip istorinį liudijimą. Vertimai į daugelį kalbų leidžia pažinti jų siužetus ir stilistiką, o akademiniai tyrimai padeda atskirti žodinę tradiciją nuo vėlesnio redagavimo rankraščiuose. Dėl savo universalių temų—garbės, keršto, teisės ir šeimos—sagos vis dar aktualios ir skatina diskusijas apie etinį elgesį ir socialinius santykius.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokia kalba buvo rašomos sagos?

K: Kokie yra sagų ir epų panašumai?

K: Ar sagos visada romantiškos ir fantastinės?

K: Kokia yra viena iš garsiausių sagų?

K: Ar yra angliškų kūrinių, kuriuos būtų galima laikyti sagomis?

Paieška pagal raidę