Radikalieji respublikonai: JAV frakcija rekonstrukcijos laikotarpiu (1854–1877)

Radikalieji respublikonai: JAV frakcija 1854–1877 — jų ideologija, konfliktas su Linkolno nuosaikiais ir reikšmė rekonstrukcijos laikotarpiu bei šalies politinei raidai.

Radikalieji respublikonai buvo JAV politikų frakcija Respublikonų partijoje. Jie veikė nuo 1854 m. iki rekonstrukcijos pabaigos 1877 m. Jie save vadino "radikalais". Karo metu jiems priešinosi nuosaikūs respublikonai (vadovavo Abraomas Linkolnas). Viena iš radikalų baimių buvo ta, kad jei Šiaurės ir Pietų demokratai vėl susivienys kaip prieš pilietinį karą, Respublikonų partija nebebus dominuojanti politinė partija.

Radikalieji respublikonai susiformavo kaip stipri antivergovinė ir politinė jėga, reikalavusi visiškos juodaodžių emancipacijos bei lygių pilietinių teisių. Jų pagrindiniai tikslai buvo vergijos panaikinimas ir laisvės garantavimas buvusiems vergams: pilietybės suteikimas, rinkimų teisė vyrams juodaodžiams ir federalinės garantijos šiems teisiams. Jie rėmė stiprią federalinę valdžią, galinčią užtikrinti naujų įstatymų vykdymą Pietuose ir apsaugoti išlaisvintųjų saugumą nuo vietinių baltųjų keršto bei smurto.

Pagrindinės radikalų priemonės ir pasiekimai:

• Parama teisėms, pasireiškusi per svarbiausius teisės aktus: 13-oji pataisa (vergijos panaikinimas, 1865 m.), 14-oji pataisa (pilietybės ir lygių apsaugos garantijos, 1868 m.) ir 15-oji pataisa (rinkimų teisė neatsižvelgiant į rasę, 1870 m.).
• Iniciatyvos kaip Civilinių teisių aktas (1866) ir Kūriami rekonstrukcijos aktai, kurie padalijo Pietus į karinę kontrolę ir nustatė sąlygas dalyvauti kongreso atstovams.
• Paramą suteikė institucijoms, pavyzdžiui, Freedmen's Bureau, kurio tikslas buvo padėti išlaisvintiesiems įsidarbinti, gauti mokslą ir teisinę pagalbą.
• Radikalai inicijavo ir rėmė konferencijas bei įstatymus, skirtus baudžiamajai atsakomybei konfederatų lyderiams bei agrarinių reformų idėjoms, pvz., žemės paskirstymui buvusiems vergams (ši idėja nebuvo visiškai įgyvendinta).

Vadovai ir garsiausios asmenybės:

• Thaddeus Stevens (Pensilvanija) – ryškus Atstovų rūmų radikalus lyderis, propaguojantis griežtą politiką prieš Pietus.
• Charles Sumner (Massachusetts) – Senato radikalas, kovojęs už pilietines teises ir tarptautinę moralinę politiką.
• Benjamin Wade – vienas iš grupės lyderių, prisidėjęs prie Wade–Davis Bill ir kitų griežtų priemonių.

Radikalų ir prezidento Abraomo Linkolno požiūriai neretai skirtis: Linkolnas kartais rinkosi nuosaikesnį, greitesnį susitaikymo kelią arba pragmatiškesnę taktiką karo metu bei iš karto po jo, tuo tarpu radikalai reikalavo griežtesnių veiksmų ir visapusiškesnės apsaugos išlaisvintiesiems. Po Linkolno nužudymo radikalai konfliktavo su prezidentu Andrew Johnsonu, kurio amnestijos politika ir atšaukimo nuostatos smarkiai prieštaravo radikalų programai. Šis konfliktas lėmė Johnsono apkaltos procesą 1868 m., kuriame radikalai bandė nušalinti prezidentą nuo pareigų.

Radikalų įtaka pradėjo silpti vėlesniais dešimtmečiais dėl keleto priežasčių: Šiaurės politinis susidomėjimas Pietų problemomis mažėjo, ekonominės krizės (pvz., 1873 m. panika) nukreipė dėmesį nuo rekonstrukcijos, o smurtas ir teroras, kurį rengė grupuotės kaip Ku Klux Klanas, bei sisteminis rasizmas Pietuose sunkino radikalų siekius užtikrinti ilgalaikę apsaugą buvusiems vergams. Galiausiai radikalų įtaką sužlugdė 1877 m. pasiektas politinis kompromisas (Compromise of 1877), po kurio federacinės pajėgos buvo išvestos iš Pietų — tai ženklino rekonstrukcijos pabaigą.

Paveldas ir vertinimas:

Radikalieji respublikonai padarė ilgalaikę įtaką JAV institucinei sistemai: jų pastangos išplėtojo konstitucinį pagrindą lygybės ir pilietybės apsaugai, kurio prasmė tebėra svarbi šiuolaikinėse civilinių teisių kovose. Tačiau jų nesugebėjimas užtikrinti ilgalaikės federalinės apsaugos Pietuose leido susiformuoti Jim Crow praktikoms ir dešimtmečiams užkirsti kelią pilnai lygiai politinei daliai daugeliui juodaodžių amerikiečių. Istorikai vertina radikalus ir kaip reikšmingus reformatorius, ir kaip grupę, kurios ambicijos ir metodai sukėlė politinį priešinimą bei praktiškų įgyvendinimo problemų.

Paieška pagal raidę