Šliūpas — tai burlaivis, paprastai turintis vieną stiebą ir priekyje ir priekyje prikabinamas bures. Taip pat istorijoje šliūpas kartais apibūdinamas kaip dviejų ar daugiau stiebų burlaivis su kvadratiniu takelažu, ir tokie laivai neretai buvo naudojami kaip karo laivai. Prancūzai šiuos laivus vadino korvetėmis.

Apibrėžimas ir tipai

Šliūpas dažniausiai suprantamas kaip vienstiebis burlaivis su pagrindine galine burė (mainsail) ir priekyje pritvirtinta priekinė bure (jib arba genoa). Tačiau terminologija istoriškai buvo lanksti: 1750 m. išleistoje knygoje rašoma, kad šliuzai „plaukia ir turi tokį stiebą, koks patinka žmonėms, kartais su vienu stiebu, su dviem ir su trimis“. Todėl kai kuriuose kontekstuose „šliūpas“ reikšdavo ir mažesnį karo arba patrulių laivą.

Istorija

Šliūpai atsirado ir išsivystė kaip universalūs laivai — jie buvo naudingi tiek civiliniam jūrų transportui, tiek kariniams tikslams. Dėl paprastesnės takelažo sistemos ir mažesnio įgulos poreikio šliūpai tapo populiarūs kaip laisvalaikio ir prekybiniai laivai nuo XVIII a. iki XIX a. Laivyno klasifikacijose, ypač britų ir prancūzų, „šliūpo“ samprata keitėsi: kartais taip buvo apibūdinami ir nedideli kariniai laivai (sloop-of-war), kurie galėjo turėti ir papildomų stiebų.

Takelažas ir buriavimas

  • Bendra schema: vienstiebis laivas su galine pagrindine bure ir priekinėmis burėmis. Modernūs pramoginiai pramoginiai burlaiviai beveik visada yra vienstiebiai.
  • Rigų variantai: dažniausiai sutinkamas Bermudų (trikampis) takelažas, taip pat istoriškai paplitęs gaff (keturias kampuojama burė) arba mišrios schemos.
  • Skirtumai nuo kitų tipų: kartais šliūpas painiojamas su cutter (vienas stiebas, bet daugiau priekinės takelės burių) arba su mažesniais dviem stiebų laivais; svarbu atkreipti dėmesį į takelažo išdėstymą ir burę.

Ypatybės ir privalumai

  • Lengvai valdomas — paprastesnė takelažo sistema reikalauja mažesnės įgulos.
  • Gera manevringumo pusiausvyra ir patikimas kovos arba lenktyniavimo našumas priklausomai nuo konstrukcijos.
  • Dėl paprasto išplanavimo šliūpai populiarūs tarp buriuotojų mėgėjų.
  • Šiuolaikiniai pramoginiai šliūpai dažniausiai būna kompaktiški — ilgis dažnai neviršija maždaug 45 pėdų (14 m), nors kariški ir istorinių rekonstrukcijų laivai gali būti žymiai didesni.

Techniniai aspektai

Šliūpų konstrukcija gali skirtis: nuo lengvų lenktyninių korpusų iki tvirtesnių ofšorinių arba patrulinių korpusų. Keletas svarbių elementų:

  • Keelio tipas: fin keels arba full keels pagal paskirtį ir stabilumą.
  • Burių įranga: pagrindinė galinė burė, priekinė bure (jib/genoa), papildomos lenktynių bures (spinnaker) vėjui iš galo.
  • Įgulos dydis: paprastai mažesnis nei daugstiebių laivų, todėl ekonominės sąnaudos ir eksploatacija paprastesnė.

Naudojimas šiandien

Šliūpai ir toliau plačiai naudojami kaip laisvalaikio burlaiviai, mokomieji laivai ir lenktyninės klasės. Dėl savo paprastumo ir gerų buriavimo savybių jie yra puikus pasirinkimas pradedantiesiems ir mėgėjams. Istorinėse reenactment aikštelėse ir muziejuose taip pat sutinkami senoviniai arba rekonstruoti šliūpai bei jų variantai.

Apibendrinant — šliūpas yra universalus, dažniausiai vienstiebis burlaivis su priekyje ir gale pritvirtintomis burėmis; jo sąvoka istorijoje buvo lanksti, o šiandien daugiausia siejama su pramoginiu buriavimu ir nedideliais, lengvai valdomais laivais.