Dryžuotoji hiena (Hyaena hyaena) — aprašymas, paplitimas ir apsauga

Dryžuotoji hiena — išsamus aprašymas, paplitimo žemėlapis ir apsaugos priemonės. Sužinokite apie elgseną, grėsmes ir kaip išsaugoti beveik nykstančią rūšį.

Dryžuotoji hiena (Hyaena hyaena) yra vidutinio dydžio plėšrūnas, plačiai paplitęs Pietų Europos pakraščiuose, Šiaurės ir Rytų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir Indijos subkontinente. IUCN rūšį vertina kaip beveik nykstančią (Near Threatened); pasaulinė subrendusių individų populiacija gali būti mažesnė nei 10 000 ir dėl medžioklės bei buveinių praradimo vietomis mažėja. Dryžuotoji hiena yra mažiausia savo genties rūšis ir išlaikiusi daugelį primityvių viverridų bruožų (pvz., santūresnė kaukolė), todėl iš esmės skiriasi nuo didesnių hienų.

Išvaizda ir dydis

Dryžuotoji hiena turi stambią kūno sandarą, ilgą galvą ir santykinai trumpas kojas. Kūno ilgis paprastai būna apie 90–130 cm, peties aukštis 60–80 cm, o svoris svyruoja nuo maždaug 20 iki 50 kg, priklausomai nuo lyties ir regiono. Kailis rusvai pilkas su vertikaliomis tamsiomis juostomis (iš čia kilęs pavadinimas), ilgėjančia kaklo uodega, o ant nugaros ir kaklo dažnai matomas iškilęs, šiurkštus plaukas, sudarantis „kuodą“. Kaukolė yra mažesnė ir mažiau specializuota nei pvz., kitos hienų rūšys, todėl jos žandikaulio jėga yra silpnesnė nei dėmėtosios hienos, tačiau vis tiek pakankama kaulams laužyti.

Elgsena ir mityba

Dažniausiai ji yra naktinis gyvūnas: dryžuotoji hiena išeina medžioti ir skrosti tik sutemus, o prie slėptuvių grįžta prieš aušrą. Mityboje dominuoja šiukšlės ir gaišenos, tačiau ji aktyviai įsisavina ir mažesnį gyvūnų grobį — laukinius žinduolius, paukščius, roplius, vabzdžius, taip pat vaisius ir augalinę medžiagą. Stambesni individai gali medžioti ir didesnį grobį, o konfliktuose dėl maisto ji neretai gina laimikį net nuo didesnių plėšrūnų, pavyzdžiui, leopardų. Kai kuriuose regionuose ji taip pat pasitaiko puolanti avių ar veršelių, o tai lemia konflikto su žmonėmis atvejus.

Dryžuotoji hiena pasižymi įvairesne mityba nei griežtai medžiojantys plėšrūnai — jos platus racionas leidžia išgyventi sausesnėse bei negausiose buveinėse. Esant grėsmei ji gali apsimesti mirusia (thanatozė) arba gintis garsais ir kandimu.

Socialinė struktūra ir veisimas

Ši rūšis dažniausiai gyvena poromis arba nedidelėmis šeimos grupėmis. Dryžuotosios hienos dažnai yra monogamiškos — patinas ir patelė sudaro porą ir kartu prižiūri jauniklius bei gina teritoriją. Lizdai bei guoliai įrengiami urvuose, akmenų tarpuose arba žmogaus pastatų rūsio tipo slėptuvėse. Patinai ir patelės dalijasi jauniklių auginimu: abu maitina, saugo ir moko jauniklius.

Patelės neša apie 90–100 dienų (skaičiai gali šiek tiek skirtis tarp populiacijų), atsiveda 2–4 jauniklius (kartais daugiau), kurie pirmus kelis mėnesius praleidžia guolyje. Jaunikliai pasiekia nepriklausomybę per kelis mėnesius, o lytinį brandumą — per 1–2 metus.

Buveinė ir paplitimas

Dryžuotoji hiena gyvena įvairiomis buveinėmis: nuo dykumų ir pusdykumų iki miškingesnių ar kalnuotų vietovių. Dažnai renkasi atviras ir akmenuotas vietoves, kur lengviau rasti slėptuves. Jos natūralus arealas apima Šiaurės ir Rytų Afriką, Artimuosius Rytus, Kaukazą, Vidurinę Aziją ir Indijos subkontinentą, tačiau populiacijos tankis ir buvimo stabilumas labai skiriasi priklausomai nuo regiono.

Grėsmės ir apsauga

Pagrindinės grėsmės: tiesioginis persekiojimas (nuo gyventojų reaguojant į gyvulių praradimus), masinis nuodijimas (kai užnuodijami gaišenos ir nukentėję taip pat patiria kitos rūšys), buveinių praradimas ir sumažėjęs natūralaus grobio kiekis. Taip pat šios hienos medžiojamos dėl tikėjimų ir tradicinės medicinos kai kuriose teritorijose.

Apsaugos priemonės apima teisines priemones (daugelyje šalių rūšis yra saugoma), konfliktų su žmonėmis mažinimą (geresnė avis ganymo praktika, tvora ir apsauga naktimis, kompensacijų schemos), švietimą ir anti-nuodijimo kampanijas. Kur įmanoma, būtina išsaugoti natūralius migracijos koridorius ir tinkamas guoliavietes, taip pat vykdyti stebėseną, kad būtų tiksliau įvertintas populiacijos dydis ir pokyčiai.

Kultūrinė reikšmė

Dryžuotoji hiena užima svarbią vietą Artimųjų Rytų ir Azijos folklore. Ji minima Hebrajų Biblijoje, kur vadinama tzebua arba zevoa, nors kai kuriuose vertimuose į anglų kalbą ši rūšis gali būti interpretuojama kitaip. Vietinėse tradicijose hienos dažnai siejamos su prietarais, nakties pasauliu ir tam tikromis maginėmis praktikomis; tai kartais lemia jos persekiojimą, bet taip pat ir tam tikrą pagarbinimą.

Santrauka

Dryžuotoji hiena yra prisitaikiusi, naktinis, daugiausia skrodis maitinantis plėšrūnas, svarbus ekosistemų sanitaras. Nors ji nėra tokia sociali ar garsinga kaip dėmėtoji hiena, jos gebėjimas išgyventi įvairiomis sąlygomis ir plačios mitybos galimybės leidžia gyvybingai egzistuoti daugelyje regionų. Visgi žmogaus sukeltos grėsmės kelia rimtą pavojų populiacijoms, todėl reikalingi kryptingi apsaugos ir bendruomenių įtraukimo veiksmai.

Klausimai ir atsakymai

K: Koks yra mokslinis dryžuotosios hienos pavadinimas?

K: Ar ji įtraukta į nykstančių rūšių sąrašą?

K: Ar medžioja savo grobį?

K: Ar dažnai užpuola žmones?

K: Ar tai vienišas gyvūnas, ar gyvena grupėmis?

K: Ar dryžuotoji hiena aktyvi dieną, ar naktį?

Paieška pagal raidę