Suda arba Souda (graikiškai Σοῦδα) - didžiulė X a. Bizantijos enciklopedija apie senovės Viduržemio jūros pasaulį. Tai graikų kalba parašytas enciklopedinis žodynas, turintis 30 000 įrašų. Žodis tikriausiai kilęs iš bizantiškojo graikų kalbos žodžio souda, reiškiančio "tvirtovė" arba "tvirtovė".
Suda yra kažkas tarpinio tarp gramatikos žodyno ir enciklopedijos šiuolaikine prasme. Jame aiškinamas žodžių kilmė, daryba ir reikšmė pagal to laikotarpio filologiją. Šiame veikalo aspekte nėra nieko ypač svarbaus. Vertingi yra literatūros istorijos straipsniai. Šiuose straipsniuose pateikiama detalių ir citatų iš autorių, kurių kūriniai kitu atveju yra prarasti.
Šis leksikonas yra patogus žinynas asmenims, kurie iki X a. dalyvavo politinėje, bažnytinėje ir literatūrinėje Rytų istorijoje. Pagrindinis šaltinis yra Konstantino VII Porfirogenito (912-959 m.) enciklopedija, o Romos istorijai - Jono Antiochiečio (VII a.) ištraukos.
Kūrinyje nagrinėjami bibliniai ir pagoniški dalykai, iš to galima spręsti, kad rašytojas buvo krikščionis. Įžanginėje pastaboje pateikiamas žodynų, iš kurių sudaryta leksinė dalis, sąrašas ir jų autorių pavardės. Darbas nekritiškas, tikriausiai daug papildytas, o straipsnių vertė labai nevienoda. Nepaisant to, jame yra daug informacijos apie senovės istoriją ir gyvenimą.
Soudos knyga beveik tuo pačiu metu buvo parašyta islamo analogija - Ibn al-Nadimo Kitab al-Fehrest.
Kilme, autoriai ir sudarymo laikas
Sudą sudaryta X a. Bizantijoje, greičiausiai Konstantinopolyje (Konstantinopolyje). Tikslaus vieno autorių vardo nėra: pavadinimas „Suda“ dažnai interpretuojamas kaip enciklopedijos pavadinimas, o ne autoriaus slapyvardis. Manoma, kad darbą parengė vienas ar keli mokytojai‑rašytojai, remdamiesi daugeliu ankstesnių leksikonų, žodynų, kronikų, biografijų ir prieštarių raštų.
Šaltiniai ir struktūra
Suda jungia filologinį žodyną su enciklopediniais straipsniais: ji aiškina žodžių reikšmes, pateikia kilmę (dažnai liaudiškas arba ne visada tikslus etimologijas), gramatines pastabas, o taip pat ilgesnes biografijas, literatūros apžvalgas, citatas iš autorių ir ištraukas iš dabar prarastų tekstų.
Enciklopedija remiasi labai įvairiais šaltiniais – senaisiais leksikonais ir gramatikais (pvz., ankstesniais žodynais ir komentarais prie klasikinių autorių), istorinėmis kronikomis ir bažnytine literatūra. Dėl to Suda išsaugo daug fragmentų iš autorių, kurių originalūs kūriniai nepasiekė mūsų laikų, todėl yra ypač vertinga klasikinės ir helenistinės literatūros bei senosios istorijos tyrimams.
Turinys ir reikšmė
Sudarinėdama apie 30 000 įrašų, Suda apima plačią tematiką: mitologiją, geografiją, istoriją, literatūrą, asmenybių biografijas, bibliografines nuorodas, retus terminus ir citatas. Daugelyje įrašų pateikiamos tiesioginės arba netiesioginės citatos iš poetų, dramaturgų, istorikų ir teologų – kartais tai vienintelės žinomos tų autorių ištraukos.
Nors enciklopedijos metodas yra kartais nekritiškas ir vietomis neteisingas, jos informacijos gausa ir fragmentų kaupimas padarė Sūdą nepakeičiamu šaltiniu tiek klasikinės filologijos, tiek Bizantijos ir viduramžių tyrimų srityse.
Rankraščiai, leidimai ir modernūs tyrimai
Suda išliko per kelis vėlesnius rankraščių rinkinius; rankraštinė tradicija skiriasi, todėl kritiniai leidimai remiasi daug rankraščių lyginimu. Išsamiausias kritinis leidimas yra Ada Adler parengtas Suidae Lexicon (Suidae Lexikon) – daugiatomis publikacijomis, kurios XX a. pradžioje suteikė mokslinę teksto redakciją ir komentarus. Nuo to laiko Suda yra nuolat naudojama ir nagrinėjama filologų.
Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado ir skaitmenizavimo iniciatyvų: dalis Sudos tekstų yra prieinami internete, taip pat veikia ir bendradarbiavimo projektai, leidžiantys versti ir komentaruoti tekstus. Tai padeda prieigą prie šio lobyno plėsti ne tik klasikų specialistams, bet ir platesnei auditorijai.
Panašumai su kitais darbais
Taip kaip minėta, Suda beveik tuo pačiu metu Bizantijoje užima vietą, kurią islamiškajame pasaulyje užėmė Ibn al‑Nadimo Kitab al‑Fihrist: abu darbai kaupia ir sistemina informaciją apie rašytinius šaltinius, autorius ir knygas. Nors jų metodai ir tikslai skyrėsi, abiejų reikšmė istorijos ir literatūros šaltinių išsaugojimui yra didelė.
Vertinimas ir naudojimas šiandien
Šiandien Suda yra neatsiejama klasikų filologų, istorikų ir Bizantijos tyrėjų darbo dalis. Joje aptinkami fragmentai ir citatos leidžia rekonstruoti prarastus tekstus, patikslinti autorių biografijas ir kultūrines sąsajas tarp senovės Viduržemio regionų. Be to, Suda padeda suvokti, kaip X a. mokslininkai ir mokytojai suprato savo literatūros bei istorijos paveldą.
Jeigu domina gilintis toliau, verta naudotis kritiniais leidimais (pvz., Ada Adler) ir patikrintomis skaitmeninėmis versijomis bei komentaruose nurodytais šaltiniais – taip galima atskirti originalias citatas nuo vėlesnių klaidų ar interpretacijų.
