Benjamino Britteno opera "The Turn of the Screw" yra kamerinė tragedija, parašyta nedideliam solistų skaičiui ir mažam orkestrui. Libretą pagal to paties pavadinimo Henrio Džeimso apsakymą sukūrė Myfanwy Piper; operos siužetas daugeliu atžvilgių seka originaliu tekstu, tačiau Piper ir Brittenas jį adaptavo sceniškumui ir muzikinėms reikmėms. Operą Britteną paprašė parašyti Venecijos bienalė; ji pirmą kartą buvo atlikta 1954 m. rugsėjo 14 d. Venecijos teatre "La Fenice", o Didžiojoje Britanijoje pasirodė po mėnesio — 1954 m. spalio 6 d. Sadler's Wells operoje Londone.

Siužetas ir struktūra

Opera susideda iš dviejų veiksmų, kuriuose yra prologas ir šešiolika scenų. Veiksmas vyksta Anglijos provincijoje viloje, kur jauną auklę (Governess) įdarbina vienas našlaitis tėvas prižiūrėti dviejų vaikų — sūnaus Mailso (Miles) ir dukros Floros (Flora). Netrukus paaiškėja, kad viloje klaidžioja dvasios (Peter Quint ir Miss Jessel), o auklė bando apsaugoti vaikus, sukelti dramatiškus ir tragiškus įvykius. Dėl atviros simbolikos ir prieštaringų apmąstymų apie tai, kas yra tikra ir kas — vaizduotės vaisius, tiek knyga, tiek opera išlieka intriguojančios ir atviros interpretacijoms.

Muzikinės ypatybės

Operoje Brittenas naudoja griežtą formos kontrolę ir muzikinę simboliką. Prieš kiekvieną sceną skamba variacija, sukurta iš vadinamosios "Sraigto" (angl. "Screw") temos — svarbios muzikinės idėjos, kuri tiek jungia scenas, tiek vystoma per visą kūrinį. Ši tema pagrįsta dvylika natų (dvylikos tonų eilute), t. y. įtraukiamos visos dvylika oktavos natų; tačiau Britteno požiūris nėra griežtai serijinis — jis integruoja eilutę į tonalų kontekstą, todėl muzika dažnai skamba tradicinėse tonacijose ir naudoja melodines bei harmonines centrinės stygos priemones. Tokiu būdu Brittenas pasiekia tiek modernumo, tiek prieinamumo pusiausvyrą.

Orkestre groja tik 13 atlikėjų, todėl skambesys yra kompaktiškas, intymus ir labai išraiškingas: mažas ansamblis pabrėžia auklės vidinį pasaulį ir griežtą, įtemptą atmosferą, leidžia solistams iškilti ir suteikia skaidrumo detalėms bei temų sąveikai.

Personažai ir vaidmenys

Pagrindiniai veikėjai — auklė, Milesas, Flora, ponia Grose (Mrs. Grose), dvasios Peter Quint ir Miss Jessel — pateikiami per koncentruotą solistų ansamblį. Brittenas sukuria skirtingas muzikinės kalbos sritis kiekvienam personažui: dvasios turi specifines, pasikartojančias motyvas, auklės partija dažnai emocionali ir reflektuojanti, o vaikų muzika — žaisminga ir tuo pačiu trikdanti. Toks temų ir motyvų tarpusavio ryšys padeda kurti napinimą ir neaiškumą, kas yra realu, o kas — iliuzija.

Istorija, premjera ir priėmimas

Po premjeros Venecijoje opera sulaukė įvairių reakcijų: kritikų ir klausytojų nuomonės skyrėsi — vieni gyrė Britteno dramaturginę ir muzikinę preciziškumą, kiti jautėsi sutrikdyti stiprios, siaubo atmosferos ir ambivalentiškos simbolikos. Pasirodymas Londone sustiprino kūrinio reputaciją, ir per kelis dešimtmečius "The Turn of the Screw" tapo viena iš labiausiai statomų Britteno operų, dažnai aptarinėjama teatro ir muzikos mokslininkų dėl savo interpretacinių galimybių.

Reikšmė ir interpretacijos

Ši opera vertinama už kelias savybes: išskirtinę instrumentaciją ir ansamblio valdymą, subtilią dvylikos natų eilučių ir tonalumo integraciją, bei gebėjimą sprogdinti psichologinę įtampą mažų formų rėmuose. Dėl atviros simbolikos ir dramaturginių sprendimų ji nuolat keliama diskusijų objektu — tiek apie Britteno požiūrį į originalų tekstą, tiek apie opera sceniškumo galimybes interpretuoti siaubo, moralės ir nevilties temas.

Per dekadas opera buvo įrašyta ir sceniškai pastatyta daugelyje šalių; daugelis režisierių ir dirigentų ieško naujų perskaitymų, akcentuojančių arba psichologinį aspektą, arba gotišką siaubo estetiką. Britteno kūrybinis sprendimas — mažas, kontrastuojantis orkestrinis aparatas ir aiški muzikinė simbolika — leidžia kiekvienai naujai statymui atrasti savitą emocinį atspalvį.

  • Literatūrinis šaltinis: operos siužetas yra tiesioginė nuoroda į Henrio Džeimso apsakymą.
  • Kompozitoriaus pasirinkimai: dvylikos tonų idėja integruota į tonalią struktūrą; prologe ir prieš scenas skambančios variacijos sukuria vientisą formą.
  • Praktinė pusė: kūrinys skirtas mažam ansambliui (13 atlikėjų), todėl dažnai statomas teatro salėse, kurios pabrėžia intymumą ir psichologinę galią.

"The Turn of the Screw" išlieka vienu iš pastebimiausių XX a. kamerinės operos pavyzdžių: tai kūrinys, kuriame literatūra, muzika ir teatras sujungiami į įtemptą, daugiasluoksnį pasakojimą, kviečiantį žiūrovą ir klausytoją prieigti prie daugialypių interpretacijų.