Muzikoje "Tierce de Picardie" (Pikardijos tercija) istoriškai reiškia, kad kūrinys, parašytas moll (mažorinės) tonacijoje, pabaigoje pateikiamas dur (mažorinis) akordas. Tiksliau: tai yra dur (mažorinis) tonikos akordas, kuriuo pakeičiamas laukiamas moll (mažorinis) tonikos akordas paskutinėje frazėje arba finaliniame akorde, taip suteikiant palengvėjimo ir užbaigimo pojūtį.

Kas tai praktikoje reiškia

Griežtai paaiškinant, Tierce de Picardie dažniausiai pasireiškia kaip paprastas pakeitimas: paskutinės akordo natų vienintelė modifikacija — trečioji (terca) pakeliama per puse tono. Pavyzdžiui, a-moll (A–C–E) baigiamajame akorde tampa A–C♯–E (A-dur). Tokiu būdu kūrinys, iki paskutinio momento skambėjęs moll režimu, užbaigiamas šviesesniu dur akordu.

Harmoningas paaiškinimas

Šis triukas veikia todėl, kad moll skalės trečioji nata yra mažesnė (suplokštinta), o pakėlus ją į didžiąją (dur), tonikos akordas virsta dur. Muzikine prasme tai sumažina anksčiau sukauptą „melancholiją“ ar įtampą. Reikia atskirti Tierce de Picardie nuo platesnio modulavimo ar tono keitimo: Tierce de Picardie reiškia tik paskutinio akordo trečiosios pakėlimą — ne visos paskutinės dalies ar judesio perėjimą į dur tonaciją.

Istorija ir pavadinimas

XVI–XVII a. Tierce de Picardie buvo ypač dažnas užbaigimo būdas, ypač bažnytinėje ir polifonijoje grįstoje muzikos tradicijoje. Terminas buvo įvestas 1767 m. Rousseau jo "Muzikos žodyne" ("Dictionnaire de musique"). Tierce reiškia „trečią“, tačiau kodėl pridėta „Picardie“ (Pikardija) — nėra visiškai aišku; galimos kilmės hipotezės sieja tai su regioninėmis praktikomis ar terminologine tarmėmis, tačiau tvirtų įrodymų nėra.

Pavyzdžiai ir praktinis vartojimas

Bachas Tierce de Picardie naudojo gana dažnai. Geras pavyzdys – Koncerto dviem smuikams ir orkestrui pirmoji dalis, taip pat Bacho "Fantazijoje ir fugoje g-moll BWV542" fuga baigiasi Tierce de Picardie. Kai kuriuose leidimuose ir pati Fantazija baigiasi didžiosios trečios pakėlimu — galimai todėl, kad atskirai atliekant Fantaziją jos užbaiga skambėtų kitaip nei kartu su fuga.

Dar vienas įspūdingas pavyzdys yra kantatos Nr. 82 "Ich Habe Genug" pabaiga, o populiariosios melodijos pavyzdys — "Greensleeves" (kuri tradiciškai užbaigta dur akordu).

Priešingas pavyzdys: L. van Beethoveno Penktoji simfonija prasideda c-moll ir pasibaigia c-dur, tačiau tai nėra Tierce de Picardie, nes paskutinių dalių ir charakterio pokytis yra platesnis — ne vien paskutinio akordo trečiosios pakėlimas.

Variantai, pastabos ir šiuolaikinė praktika

  • Dažniausiai tik trečioji pakeliama; kiti akordo laipsniai paliekami nepakitę.
  • Tierce de Picardie dažnai sutinkama bažnytinėje muzikos tradicijoje ir renesanso bei baroko repertuare; romantizmo ir vėlesnė muzika mažiau priklausė nuo tokio dekoro, tačiau kompozitoriai jį vis tiek kartais naudojo stilistiniam efektui.
  • Kartais redakcijos sprendimu autentiški leidimai gali Turėti arba neturėti pakeltos trečiosios — ypač beribėse ar fragmentiškose transkripcijose.
  • Tierce de Picardie skiriasi nuo modulacijos ar reguliaraus perėjimo į dur tonalitetą: pastarosios reikalauja daugiau harmoninių permainų, o Tierce de Picardie — dažniausiai koncentruojasi į vieną galutinį akordą.

Apibendrinant: Tierce de Picardie yra paprastas, bet reikšmingas harmoninis įrankis — paskutinės trečiosios pakėlimas, suteikiantis moll kūriniui užbaigimo ir šviesumo pojūtį. Jo vartojimas — itin paplitęs Renesanso ir baroko muzikoje, bet pasitaiko ir vėlesniuose epochose, kai kompozitorius nori subtiliai pakeisti nuotaiką paskutinėje akordo sekundėje.