Sutartis dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu (vok. Vertrag über die abschließende Regelung in bezug auf Deutschland pranc: Traité portant règlement définitif concernant l'Allemagne rusų k: (angl. Договор об окончательном урегулировании в отношении Германии) — kartais vadinama Sutartimi 2 + 4.

Derybų kontekstas ir pasirašymas

Sutartį 1990 m. rugsėjo 12 d. pasirašė abi Vokietijos pusės — Vakarų ir Rytų — bei keturios Antrojo pasaulinio karo sąjungininkės: Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė ir Sovietų Sąjunga (SSRS). Pasirašymo ceremonija vyko Maskvoje. Sutartis buvo rezultatas ilgų derybų, vykusių Europos politinių pokyčių bei Berlyno sienos griūties fone, ir siekė aiškiai nustatyti Vokietijos suvereniteto formą susivienijimo sąlygomis.

Kas numatyta sutartyje

Sutartimi buvo reglamentuotos pagrindinės sąlygos, leidusios susijungti Rytų ir Vakarų Vokietijai susijungti į vieną valstybę. Pagrindinės nuostatos:

  • Sovietų pajėgų pasitraukimas: nustatytas terminas, iki kurio SSRS turėjo išvesti savo kariuomenę iš Rytų Vokietijos ir Rytų Berlyno (terminas — iki 1994 m.).
  • Vokietijos suverenitetas: įsigaliojus sutarčiai, Vokietija tapo visiškai suvereni — galėjo kontroliuoti savo teritoriją, įskaitant Berlyną.
  • Karinių pajėgų ir ginklų apribojimai: Vokietija pažadėjo riboti savo karines pajėgas ir uždrausti branduolinių ginklų gamybą ir laikymą. Sutartyje taip pat numatytos gairės dėl užsienio karių dislokacijos Vokietijos teritorijoje — Vokietija įsipareigojo neleisti NATO kariuomenei perkelti vienetų į buvusios Rytų Vokietijos teritoriją bei neleisti tam tikrų kategorijų ginklų įvežimo į rytines teritorijas.
  • Berlyno ir ribų klausimai: sutartimi nustatytos Vokietijos sienos ir patvirtinta, kad 1970 m. sudaryta sutartis su Lenkija dėl sienos tarp šalių (Vadovaujantis Oderio–Neisse linija) lieka galioti.
  • Taikos įsipareigojimas: Vokietija oficialiai įsipareigojo taikai ir nenukreiptam puolančiam veiksmui — užtikrintas įsipareigojimas nevykdyti agresyvios politikos.

Pasirašymas, ratifikavimas ir įsigaliojimas

Sutartį pasirašė šešios šalys, tačiau ratifikavo penkios. Taip nutiko todėl, kad 1990 m. spalio 3 d., praėjus trims savaitėms po sutarties pasirašymo, Vokietija susivienijo į vieną vyriausybę — susijungusios valstybės statusas pakeitė ratifikacijos procedūras. Galutinė sutarčių pasirašymo ir ratifikavimo eiga leido sutartiems terminams ir nuostatoms įsigalioti 1991 m. kovo 15 d., kai sutartis oficialiai įsigaliojo.

Signatarai ir politikos veiksniai

Sutarties derybose ir pasirašyme dalyvavo tiek Vokietijos valstybės bei vyriausybiniai atstovai, tiek aukščiausi keturių sąjungininkių lyderiai. Derybos vyko sudėtingame geopolitiniame kontekste, įtakotame Sovietų Sąjungos vidaus pokyčių, Europos saugumo persvarstymo ir Vokietijos siekio suvienytis bei atgauti pilną suverenitetą.

Sutarties reikšmė

Sutartis 2 + 4 padėjo teisiniu pagrindu užbaigti Antrojo pasaulinio karo pasekmes Vokietijos atžvilgiu: buvo nutrauktos didžiąsias okupacines teises bei įgaliojimai, kuriais tuo metu dar dalinosi sąjungininkės. Ji sudarė sąlygas taikiam Vokietijos susijungimui, užtikrino teritorinį ir politinį stabilumą centrinėje Europoje, ir tapo vienu svarbiausių 1990 m. Europos geopolitinių pokyčių dokumentų.

1990–1994 m. laikotarpis tapo pereinamuoju etapu: vykstant sovietų karių išvedimui ir tarptautinių santykių pertvarkymui, Vokietija įgavo visišką teisinę bei faktinę kontrolę savo užsienio ir vidaus politikos srityse.