Muzikinės variacijos: kas tai, temos, formos ir pavyzdžiai

Atraskite muzikinės variacijos esmę: temos, formos ir ryškūs pavyzdžiai — kaip kompozitoriai keičia melodiją, harmoniją ir ritmą.

Muzikoje žodis „variacija“ reiškia pagrindinės temos arba melodijos pakeitimą taip, kad ji vis dar būtų atpažįstama, bet skambėtų kitaip. Variacija gali išlaikyti temą beveik nepakitusią arba stipriai ją transformuoti — keisti tempą, ritmą, harmoniją, tekstūrą ar instrumentaciją, pridėti ornamentiką arba perstatyti melodijos dalis. Svarbiausia, kad ryšys su pradine tema išliktų, todėl klausytojas gali atsekti, iš ko kilo kiekviena variacija.

Kada ir kodėl kuriamos variacijos

Daugelis kompozitorių parašė kūrinių, kurie yra temos ir variacijos pavyzdžiai. Kartais jie sugalvojo savo temą, kartais paėmė jau egzistuojančią temą (savo ar kito kompozitoriaus) ir sukūrė variacijas. Variacijos kuriamos įvairiais tikslais:

• Pagarbos gestas — perdirbti ar pagerbti kito autoriaus temą;
• Pedagoginiai tikslai — lavinti atlikėjo techniką ir stiliaus suvokimą;
• Virtuozinis efektas — pademonstruoti atlikėjo meistriškumą;
• Formos tyrinėjimas — improvizuoti su medžiaga ir išplėtoti muzikines idėjas;
• Emocinė ar naratyvinė raiška — variacijos leidžia plėtoti temą per skirtingas nuotaikas ir sonoras.

Kaip keičiamas tema: pagrindinės technikos

Yra daugybė būdų, kaip pakeisti melodiją, ir kiekvienas variantas ja pakeis skirtingai. Tarp dažniausiai naudojamų technikų:

• Ornamentika — pridedamos trilleriai, triritės, appoggiatūros ir kitos smulkios natos; tekste tai paaiškinta kaip papildomos aukštų ir žemos ar ornamentinės natos.
• Tempas ir artikuliacija — variacija gali groti melodiją daug greičiau arba lėčiau; taip pat keičiama atakos kokybė (staccato, legato).
• Oktavos ir registrų permainos — melodija gali būti perduota aukščiau arba žemiau, pavyzdžiui, grodama oktavomis.
• Harmonizacija — pakeičiama arba praturtinama harmonija, įveda kitas akordines spalvas ar modulacijas.
• Ritmas — perskirstomas ritmas, keičiamas metras, įvedamos sinkopės ar kontrastiniai ritminiai figūros (ritmas).
• Instrumentacija ir timbras — ta pati melodija skamba visiškai kitaip pakeitus instrumentų derinį arba orkestraciją.
• Kontrapunktas ir tekstūra — melodija gali būti derinama skirtingomis dalimis arba tapti dalimi polifonijos (paminėta kaip kontrapunktas); gali būti naudojamas imitacinis ar kanoniniai metodai.
• Matematinės transformacijos — augmentacija (ilginti natos), diminucija (trumpinti natos), inversija (atversti intervalus aukštyn/žemyn), retrogradas (groti atbulai).
• Fragmentacija ir permontavimas — tema suskaidoma į mažesnes dalis, kurios vėliau išryškinamos arba jungimos naujai.

Formos ir artimos variacijų rūšys

Variacijos gali būti laisvos arba griežtos. Kai kurios specifinės formos, susijusios su variacijomis:

• Temos ir variacijų forma — aiškus temos pareiškimas, po kurio eina kelios variacijos; dažnai kiekviena variacija turi savo tempą ar charakterį.
• Passacaglia ir chaconne — variacijos, grindžiamos pasikartojančiu žemagrindu (ground bass) arba pagrindine harmonine eilute.
• Variacijos su fuga — kai į variacijas įvedama fugato ar pilna fuga (pvz., Bach stiliuje).
• Koncertinės ir solo variacijos — variacijos gali būti skirtos vienam instrumentui (fortepijonui, violončelei) arba visam orkestrui, kartais kaip koncertinis numeris.

Žymūs pavyzdžiai

Keletas gerai žinomų variacijų kūrinių:

• J. S. Bach — Goldberg Variations (30 variacijų) ir Passacaglia and Fugue in C minor (passacaglia forma).
• L. v. Beethoven — Diabelli Variations, didžiulis variacijų ciklas fortepijonui.
• J. Brahms — Variations on a Theme by Haydn, Op. 56a.
• W. A. Mozart — Variacijos ant „Ah, vous dirai-je, Maman“ (K.265).
• F. Schubert — „Death and the Maiden“ (temos ir variacijų sąranga kvartetui, remiasi jo paties daina „Der Tod und das Mädchen“).
• S. Rachmaninoff — Rhapsody on a Theme of Paganini (variacijos orkestrui ir solo fortepijonui).
• E. Elgar — Enigma Variations (serija dedikacijų draugams, kiekviena variacija vaizduoja tam tikrą asmenybę).
• Britten — Variations on a Theme of Frank Bridge (orchestral variations as tribute).

Kur variacijos pasitaiko šiandien

Variacijų idėja gyva ir šiuolaikinėje muzikoje. Klasikinėje tradicijoje kompozitoriai ir toliau rašo variacijas, orkestriniai ciklai bei transkripcijos plačiai naudojamos. Taip pat variacijos matomos džeze (solinė improvizacija ant armoninės temos), populiarioje muzikoje (remiksai, coveriai, teminių motyvų permąstymas) ir net elektroninėje muzikoje (temos transformavimas per filtrus, sintezatorius ir fragmentaciją).

Kaip klausyti variacijų

Klausantis variacijų verta atkreipti dėmesį:

• kokia dalis temos išlaikoma kiekvienoje variacijoje;
• kokios technikos panaudotos (ritmas, harmonija, instrumentacija);
• ar variacijos vystosi lineariniu būdu, ar jos labiau kontrastiškos;
• ar kompozitorius grąžina pradinę temą gale (recapitulacija) arba palieka kūrinį transformuotą.

Variacijos leidžia pamatyti, kaip viena muzikinė idėja gali įgauti daugybę skirtingų atspalvių — nuo kuklios ornamentikos iki sudėtingos polifonijos ar dramatiškų harmoninių permainų. Ši forma yra tiek techninis iššūkis atlikėjui, tiek kūrybinė erdvė kompozitoriui.

Paieška pagal raidę