Balsių ilgis (vokalų ilgis): kas tai yra, reikšmė ir pavyzdžiai
Balsių ilgis (vokalų ilgis): sužinokite, kas tai yra, kodėl svarbu kalbose, istorija ir aiškūs pavyzdžiai (jap., lot., angl.) – skirtumai ir reikšmė.
Balsių ilgis (vokalų ilgis) — tai fonetinė ir kartais foneminė kalbos savybė, kai skirtumas tarp to paties balsio trumpesnės ir ilgesnės tarimo trukmės leidžia atskirti žodžius arba turi leksinę reikšmę. Kitaip tariant, pagal tai, kiek ilgai tariamas balsis, gali keistis žodžio prasmė arba skambesys. Ši savybė būdinga daugeliui pasaulio kalbų, pavyzdžiui, japonų, arabų, havajiečių, klasikinei lotynų ir tajų kalboms, taip pat finų, vengrų, estų ir kt., tačiau daugelyje kalbų balsių ilgis nėra foneminis.
Kas yra foneminis ir fonetinis ilgis?
Reikėtų pažymėti skirtumą tarp fonetinio (tiesiog ilgesnis artikuliavimas) ir foneminio (kuriuo ilgis keičia žodžio reikšmę) balsių ilgio. Kai ilgis yra foneminė savybė, trumpasis ir ilgoji forma sudaro minimalinę porą (minimal pair), t. y. du žodžius, kurie skiriasi tik balsio trukme ir turi skirtingas reikšmes. Kai ilgis yra tik fonetinis, jis gali būti lemiamas akcento, tempo ar fonetinių sąlygų, bet neskiria žodžių reikšmės.
Kaip žymima balsių ilgis
- Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje (IPA) ilgis dažnai žymimas dvitaškiu (:) po balsiu, pavyzdžiui, /a/ (trumpas) vs /a:/ (ilgas).
- Istoriškai ir ortografijoje ilgis žymimas įvairiai: makronu (ā), dvigubais balsiais (pvz., aa), dviguba raide ar nosine, o anglų kalboje ilgis dažnai rekonstruojamas pagal rašybą arba istorinius ženklus.
- Klasikinėje lotynų kalboje ilgasis balsis dažnai buvo pažymimas makronu (horizontali linija virš balsio).
Pavyzdžiai iš skirtingų kalbų
Japonų kalba yra klasikinis pavyzdys, kur balsių ilgis yra foneminis. Pavyzdžiui, chizu (trumpas balsis) ir chīzu (ilgas balsis) skiriasi tik balsio trukme: chizu reiškia "žemėlapis" (/t͡ɕizɯ/), o chīzu — "sūris" (/t͡ɕi:zɯ/). IPA žymėjime ilgasis balsis pažymimas dvitaškiu, kaip parodyta aukščiau.
Klasikinė lotynų kalba: tiek balsiai, tiek sąskambiai galėjo būti ilginami; pavyzdžiui, ānus (/ˈaː.nus/), annus (/ˈan.nus/) ir anus (/ˈa.nus/) buvo trys skirtingi žodžiai: ānus — "sėdmenys", annus — "metai", anus — "sena moteris". Dėl laikui bėgant vykusių fonetinių permainų dauguma šių ilginių skirtumų romanų kalbose nebeišliko.
Senoji ir vidurinė anglų: senosios anglų kalbos laikotarpiu balsių ilgis buvo svarbi fonologinė savybė. Pavyzdžiui, istoriškai God ir good turėjo skirtingą balsio ilgį; ilguoju balsiu žymimi tokie žodžiai, kaip rekonstruotasis good (/go:d/) prieš Didįjį balsių pokytį (Great Vowel Shift), po kurio anglų kalbos balsių garsai gerokai pasikeitė. Viduriniosios anglų rašto strategijos (pvz., dvigubi balsiai, galinė nebylioji "e") taip pat atspindėjo ilgį arba tam tikras vokalinio pokyčio stadijas.
Italų kalba: šiuolaikinėje italų kalboje balsių ilgis dažniausiai nėra lemiamas žodžių reikšmei taip griežtai, kaip lotynų; tačiau sąskambių ilgis (consonant length) gali skirtis: pvz., /anno/ "metai" vs /ano/ "anus". Italų kalboje gali pasitaikyti ir ilgesni balsiai akcentuotame skiemenyje, bet tai nedažnai sukelia reikšmių skirtumus tokia apimtimi kaip lotynų kalboje.
Kitos kalbos: finų, vengrų ir estų kalbose balsių (ir priebalsių) ilgis yra foneminis ir gali sukurti minimalines poras. Estų kalba, pavyzdžiui, turi net trijų lygių ilgį: trumpą, ilgą ir ypač ilgą (short–long–overlong), kas dar labiau sudėtingina akustinę struktūrą.
Anglų kalba ir Didysis balsių pokytis
Nors senojoje anglų kalboje balsiai ilgėjo ir ilgiai turėjo foneminę reikšmę, daugumoje šiuolaikinių anglų kalbos tarmių tokio aiškaus ilgio skirtumo nebeliko — vietoje jo įvyko kokybiniai pasikeitimai (skirtingas vokalų skambesys). Tačiau rašyba (pvz., rašyba su dvigubais balsiais arba galine nebylioje "e") dažnai parodo istorines šaknies ar rašytinės tradicijos liekanas, o ne dabartinį tarimą. Istoriškai ilgieji balsiai kartais buvo žymimi makronu, pvz., rekonstruotasis gōd ("geras"). Viduriniosios anglų laikai atnešė rašymo gudrybes (pvz., book, break, galinė "e"), kurios vėliau kartu su Didžiuoju balsių pokyčiu pakeitė garsinę sistemą.
Fonetinė reikšmė ir praktinės pasekmės
- Kalbose, kur ilgis yra foneminis, klaida balsio trukmėje gali pakeisti žodžio reikšmę arba padaryti sakinio prasmę neaiškią.
- Tarptautinė fonetika žymi ilgį simboliais, o kalbų mokymo medžiagoje kartais naudojami diakritiniai ženklai (makronai) arba raidžių dubliavimas.
- Dažnai ilgis yra susijęs su akcentu ar sąskambiu — akcentuojamuose skiemeniuose balsiai gali būti ilgesni.
- Be balsių ilgio, svarbų vaidmenį atlieka ir priebalsių ilgis (geminacija), kuris kai kuriose kalbose (pvz., italų, japonų priebalsių ilginimas) taip pat yra foneminis.
Santrauka
Balsių ilgis — tai svarbi fonetinė savybė, kuri kai kuriose kalbose yra foneminė ir leidžia atskirti žodžius pagal tarimo trukmę, o kitose pasireiškia tik kaip fonetinis niuansas. Jis žymimas skirtingais būdais (IPA dvitaškiu, makronu, dvigubais balsiais ir pan.) ir turi didelę reikšmę tiek istorinei kalbotyrai, tiek praktiniam kalbų mokymuisi bei tarimui. Pavyzdžiai iš japonų, lotynų, senosios anglų ir kitų kalbų aiškiai parodo, kaip balsių ilgis gali keisti žodžių reikšmę arba evoliucionuoti kartu su kalbos fonetika.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra balsių ilgis?
A: Balsio ilgis - tai kalbų ypatybė, kai iš to, kaip ilgai žodyje tariamas balsis, gali susidaryti visiškai kitoks žodis.
K: Kokios kalbos turi šią savybę?
A: Ši savybė būdinga daugeliui kalbų, pavyzdžiui, japonų, arabų, havajiečių, klasikinei lotynų ir tajų kalboms.
K: Ar galite pateikti pavyzdį?
A: Pavyzdys galėtų būti japonų kalbos žodžiai chizu ir chīzu. Vienintelis skirtumas tarp šių dviejų žodžių yra tas, kad "I" balsis chīzu tariamas ilgiau nei chizu. Chizu reiškia "žemėlapis", o chīzu - "sūris".
Klausimas: Kaip rodyti ilgus balsius, kai naudojame IPA?
A: Naudojant IPA, dvitaškis (:) naudojamas parodyti, kad prieš jį esantis balsis yra ilgasis. Pavyzdžiui, chizu IPA užrašytume kaip /t͡ɕizɯ/, o chīzu - kaip /t͡ɕi:zɯ/.
Klausimas: Ar anglų kalba turi kokių nors ypatybių, susijusių su balsių ilgėjimu?
Atsakymas: Senoji anglų kalba turėjo kai kurių ypatybių, susijusių su balsių ilgėjimu, tačiau daugumoje šiuolaikinių anglų kalbos tarmių ši ypatybė nebenaudojama. Senojoje anglų kalboje ilgiesiems balsiams rašyti buvo naudojami tokie rašybos būdai: rašyba su dviem balsiais kartu, pavyzdžiui, book arba break, ir nebyliosios "E" dėjimas žodžio gale, pavyzdžiui, hate. Visi šie pakeitimai buvo daromi tol, kol įvyko Didysis balsių poslinkis, kuris iš esmės pakeitė ankstesnį balsių skambesį.
K: Kaip klasikinėje lotynų kalboje žodžiai buvo skirstomi pagal jų ilgį? A: Klasikinėje lotynų kalboje žodžiams atskirti pagal ilgumą buvo naudojami makronai - tiesios horizontalios linijos virš ilgųjų balsių. Pavyzdžiui, Ānus (/ˈaː.nus/), annus (/ˈan.nus/) ir anus (/ˈa.nus/) yra trys skirtingi žodžiai, kurių kiekvienas turi skirtingą reikšmę, nors jų tarimas panašus, nes skirtingo ilgio balsiai virš jų žymimi makronais. Ānus reiškia "sėdmenys", annus - metai, o anus - sena moteris .
Klausimas: Ar kuri nors romanų kalba vis dar turi skiriamųjų požymių, pagrįstų balsių ilgumu? A: Ne, nė viena iš romanų kalbų, kurios yra lotynų kalbos dukterinės kalbos, neskiria žodžių pagal balsių ilgumą, nors italų kalba turi sąskambių ilgėjimą. Italų kalba taip pat turi tam tikrą balsių ilginimo formą, bet ji negali atskirti dviejų žodžių, kaip lotynų kalba.
Ieškoti