Balsių ilgis (vokalų ilgis) — tai fonetinė ir kartais foneminė kalbos savybė, kai skirtumas tarp to paties balsio trumpesnės ir ilgesnės tarimo trukmės leidžia atskirti žodžius arba turi leksinę reikšmę. Kitaip tariant, pagal tai, kiek ilgai tariamas balsis, gali keistis žodžio prasmė arba skambesys. Ši savybė būdinga daugeliui pasaulio kalbų, pavyzdžiui, japonų, arabų, havajiečių, klasikinei lotynų ir tajų kalboms, taip pat finų, vengrų, estų ir kt., tačiau daugelyje kalbų balsių ilgis nėra foneminis.

Kas yra foneminis ir fonetinis ilgis?

Reikėtų pažymėti skirtumą tarp fonetinio (tiesiog ilgesnis artikuliavimas) ir foneminio (kuriuo ilgis keičia žodžio reikšmę) balsių ilgio. Kai ilgis yra foneminė savybė, trumpasis ir ilgoji forma sudaro minimalinę porą (minimal pair), t. y. du žodžius, kurie skiriasi tik balsio trukme ir turi skirtingas reikšmes. Kai ilgis yra tik fonetinis, jis gali būti lemiamas akcento, tempo ar fonetinių sąlygų, bet neskiria žodžių reikšmės.

Kaip žymima balsių ilgis

  • Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje (IPA) ilgis dažnai žymimas dvitaškiu (:) po balsiu, pavyzdžiui, /a/ (trumpas) vs /a:/ (ilgas).
  • Istoriškai ir ortografijoje ilgis žymimas įvairiai: makronu (ā), dvigubais balsiais (pvz., aa), dviguba raide ar nosine, o anglų kalboje ilgis dažnai rekonstruojamas pagal rašybą arba istorinius ženklus.
  • Klasikinėje lotynų kalboje ilgasis balsis dažnai buvo pažymimas makronu (horizontali linija virš balsio).

Pavyzdžiai iš skirtingų kalbų

Japonų kalba yra klasikinis pavyzdys, kur balsių ilgis yra foneminis. Pavyzdžiui, chizu (trumpas balsis) ir chīzu (ilgas balsis) skiriasi tik balsio trukme: chizu reiškia "žemėlapis" (/t͡ɕizɯ/), o chīzu — "sūris" (/t͡ɕi:zɯ/). IPA žymėjime ilgasis balsis pažymimas dvitaškiu, kaip parodyta aukščiau.

Klasikinė lotynų kalba: tiek balsiai, tiek sąskambiai galėjo būti ilginami; pavyzdžiui, ānus (/ˈaː.nus/), annus (/ˈan.nus/) ir anus (/ˈa.nus/) buvo trys skirtingi žodžiai: ānus — "sėdmenys", annus — "metai", anus — "sena moteris". Dėl laikui bėgant vykusių fonetinių permainų dauguma šių ilginių skirtumų romanų kalbose nebeišliko.

Senoji ir vidurinė anglų: senosios anglų kalbos laikotarpiu balsių ilgis buvo svarbi fonologinė savybė. Pavyzdžiui, istoriškai God ir good turėjo skirtingą balsio ilgį; ilguoju balsiu žymimi tokie žodžiai, kaip rekonstruotasis good (/go:d/) prieš Didįjį balsių pokytį (Great Vowel Shift), po kurio anglų kalbos balsių garsai gerokai pasikeitė. Viduriniosios anglų rašto strategijos (pvz., dvigubi balsiai, galinė nebylioji "e") taip pat atspindėjo ilgį arba tam tikras vokalinio pokyčio stadijas.

Italų kalba: šiuolaikinėje italų kalboje balsių ilgis dažniausiai nėra lemiamas žodžių reikšmei taip griežtai, kaip lotynų; tačiau sąskambių ilgis (consonant length) gali skirtis: pvz., /anno/ "metai" vs /ano/ "anus". Italų kalboje gali pasitaikyti ir ilgesni balsiai akcentuotame skiemenyje, bet tai nedažnai sukelia reikšmių skirtumus tokia apimtimi kaip lotynų kalboje.

Kitos kalbos: finų, vengrų ir estų kalbose balsių (ir priebalsių) ilgis yra foneminis ir gali sukurti minimalines poras. Estų kalba, pavyzdžiui, turi net trijų lygių ilgį: trumpą, ilgą ir ypač ilgą (short–long–overlong), kas dar labiau sudėtingina akustinę struktūrą.

Anglų kalba ir Didysis balsių pokytis

Nors senojoje anglų kalboje balsiai ilgėjo ir ilgiai turėjo foneminę reikšmę, daugumoje šiuolaikinių anglų kalbos tarmių tokio aiškaus ilgio skirtumo nebeliko — vietoje jo įvyko kokybiniai pasikeitimai (skirtingas vokalų skambesys). Tačiau rašyba (pvz., rašyba su dvigubais balsiais arba galine nebylioje "e") dažnai parodo istorines šaknies ar rašytinės tradicijos liekanas, o ne dabartinį tarimą. Istoriškai ilgieji balsiai kartais buvo žymimi makronu, pvz., rekonstruotasis gōd ("geras"). Viduriniosios anglų laikai atnešė rašymo gudrybes (pvz., book, break, galinė "e"), kurios vėliau kartu su Didžiuoju balsių pokyčiu pakeitė garsinę sistemą.

Fonetinė reikšmė ir praktinės pasekmės

  • Kalbose, kur ilgis yra foneminis, klaida balsio trukmėje gali pakeisti žodžio reikšmę arba padaryti sakinio prasmę neaiškią.
  • Tarptautinė fonetika žymi ilgį simboliais, o kalbų mokymo medžiagoje kartais naudojami diakritiniai ženklai (makronai) arba raidžių dubliavimas.
  • Dažnai ilgis yra susijęs su akcentu ar sąskambiu — akcentuojamuose skiemeniuose balsiai gali būti ilgesni.
  • Be balsių ilgio, svarbų vaidmenį atlieka ir priebalsių ilgis (geminacija), kuris kai kuriose kalbose (pvz., italų, japonų priebalsių ilginimas) taip pat yra foneminis.

Santrauka

Balsių ilgis — tai svarbi fonetinė savybė, kuri kai kuriose kalbose yra foneminė ir leidžia atskirti žodžius pagal tarimo trukmę, o kitose pasireiškia tik kaip fonetinis niuansas. Jis žymimas skirtingais būdais (IPA dvitaškiu, makronu, dvigubais balsiais ir pan.) ir turi didelę reikšmę tiek istorinei kalbotyrai, tiek praktiniam kalbų mokymuisi bei tarimui. Pavyzdžiai iš japonų, lotynų, senosios anglų ir kitų kalbų aiškiai parodo, kaip balsių ilgis gali keisti žodžių reikšmę arba evoliucionuoti kartu su kalbos fonetika.