Balsių ilgis
Balsių ilgis - tai kalbų ypatybė, kai ištarto žodžio ilgis gali sukurti visiškai kitokį žodį. Nors ši savybė būdinga daugeliui kalbų, pavyzdžiui, japonų, arabų, havajiečių, klasikinei lotynų ir tajų kalboms, tačiau yra ir daug kalbų, kurios šios savybės neturi.
Pavyzdys - japoniški žodžiai chizu, kuriuose yra trumpoji balsė (trumpai tariamas balsis), ir chīzu, kuriuose yra ilgoji balsė (ilgai tariamas balsis). Vienintelis skirtumas, kurį galima išgirsti, yra tas, kaip ilgai tariamas balsis "aš". Pagal tai, kiek laiko tariamas balsis, gali susidaryti du visiškai skirtingi žodžiai. Chizu reiškia "žemėlapis", o chīzu - "sūris".
Naudojant IPA, dvitaškis (:) naudojamas norint parodyti, kad prieš jį esantis balsis yra ilgasis. Pavyzdžiui, chizu IPA užrašoma kaip /t͡ɕizɯ/, bet chīzu - kaip /t͡ɕi:zɯ/.
Nors senojoje anglų kalboje balsiai ilgėjo, daugumoje šiuolaikinių anglų kalbos tarmių jų nėra. Pavyzdžiui, anksčiau žodžiai God ir good turėjo tą patį balsį, bet žodžių good (/go:d/), kurie buvo ilgieji balsiai, balsis buvo tariamas ilgesnis nei žodžių God (/god/), kurie buvo trumpieji balsiai. Nors šiuolaikinėje anglų kalboje balsių garsai labai skiriasi nuo senosios anglų kalbos garsų, skaitytojai dažnai gali susidaryti vaizdą apie tai, kaip anksčiau skambėjo balsiai, pagal angliško žodžio rašybą, kuri dažnai parodo istorines žodžių šaknis, o ne dabartinį jų tarimą. Ilgieji balsiai senojoje anglų kalboje galėjo būti rašomi su brūkšneliu virš balsio, kaip, pavyzdžiui, gōd (geras). Vėliau, viduriniosios anglų kalbos laikais, ilgiesiems balsiams rašyti buvo naudojami tokie rašymo būdai: rašymas su dviem balsiais kartu, pavyzdžiui, book (knyga) arba break (lūžis), ir nebyliosios "E" rašymas žodžio gale, pavyzdžiui, hate (neapykanta). Visi šie balsiai buvo ilgieji, kol anglų kalboje neįvyko Didysis balsių pokytis, kurio metu anglų kalbos balsių garsai pasikeitė ir skambėjo visai kitaip nei anksčiau.
Klasikinėje lotynų kalboje tiek balsiai, tiek sąskambiai buvo ilginami, o virš ilgųjų balsių buvo rašomas makronas arba tiesi horizontali linija. Klasikinėje lotynų kalboje ānus (/ˈaː.nus/), annus (/ˈan.nus/) ir anus (/ˈa.nus/) buvo skirtingi žodžiai. Ānus reiškia "sėdmenys", annus - metai, o anus - sena moteris. Šiandien nė viena iš romanų kalbų, kurios yra lotynų kalbos dukterinės kalbos, neskiria žodžių pagal balsių ilgį, nors italų kalba gali skirti žodžius pagal sąskambių ilgį: /anno/ "metai", /ano/ "anus". Italų kalboje taip pat yra balsių ilgėjimas akcentuotuose skiemenyse, besibaigiančiuose balsiu, tačiau balsio ilgis negali atskirti dviejų žodžių, kaip lotynų kalboje.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra balsių ilgis?
A: Balsio ilgis - tai kalbų ypatybė, kai iš to, kaip ilgai žodyje tariamas balsis, gali susidaryti visiškai kitoks žodis.
K: Kokios kalbos turi šią savybę?
A: Ši savybė būdinga daugeliui kalbų, pavyzdžiui, japonų, arabų, havajiečių, klasikinei lotynų ir tajų kalboms.
K: Ar galite pateikti pavyzdį?
A: Pavyzdys galėtų būti japonų kalbos žodžiai chizu ir chīzu. Vienintelis skirtumas tarp šių dviejų žodžių yra tas, kad "I" balsis chīzu tariamas ilgiau nei chizu. Chizu reiškia "žemėlapis", o chīzu - "sūris".
Klausimas: Kaip rodyti ilgus balsius, kai naudojame IPA?
A: Naudojant IPA, dvitaškis (:) naudojamas parodyti, kad prieš jį esantis balsis yra ilgasis. Pavyzdžiui, chizu IPA užrašytume kaip /t͡ɕizɯ/, o chīzu - kaip /t͡ɕi:zɯ/.
Klausimas: Ar anglų kalba turi kokių nors ypatybių, susijusių su balsių ilgėjimu?
Atsakymas: Senoji anglų kalba turėjo kai kurių ypatybių, susijusių su balsių ilgėjimu, tačiau daugumoje šiuolaikinių anglų kalbos tarmių ši ypatybė nebenaudojama. Senojoje anglų kalboje ilgiesiems balsiams rašyti buvo naudojami tokie rašybos būdai: rašyba su dviem balsiais kartu, pavyzdžiui, book arba break, ir nebyliosios "E" dėjimas žodžio gale, pavyzdžiui, hate. Visi šie pakeitimai buvo daromi tol, kol įvyko Didysis balsių poslinkis, kuris iš esmės pakeitė ankstesnį balsių skambesį.
K: Kaip klasikinėje lotynų kalboje žodžiai buvo skirstomi pagal jų ilgį? A: Klasikinėje lotynų kalboje žodžiams atskirti pagal ilgumą buvo naudojami makronai - tiesios horizontalios linijos virš ilgųjų balsių. Pavyzdžiui, Ānus (/ˈaː.nus/), annus (/ˈan.nus/) ir anus (/ˈa.nus/) yra trys skirtingi žodžiai, kurių kiekvienas turi skirtingą reikšmę, nors jų tarimas panašus, nes skirtingo ilgio balsiai virš jų žymimi makronais. Ānus reiškia "sėdmenys", annus - metai, o anus - sena moteris .
Klausimas: Ar kuri nors romanų kalba vis dar turi skiriamųjų požymių, pagrįstų balsių ilgumu? A: Ne, nė viena iš romanų kalbų, kurios yra lotynų kalbos dukterinės kalbos, neskiria žodžių pagal balsių ilgumą, nors italų kalba turi sąskambių ilgėjimą. Italų kalba taip pat turi tam tikrą balsių ilginimo formą, bet ji negali atskirti dviejų žodžių, kaip lotynų kalba.
