Vombato (Bullarook) valstybinis miškas — Viktorija, Australija (70 000 ha)
Vombato valstybinis miškas, dar vadinamas Bullaruko mišku, yra už 50 km į vakarus nuo Melburno, Viktorijos valstijoje, Australijoje, tarp Vudendo ir Deilfordo, prie Didžiojo skiriamojo kalnagūbrio. Miškas užima apie 70 000 hektarų (170 000 akrų) plotą. Bullarook Vombato valstybinis miškas įsteigtas 1871 m.
Mišką valdo Tvarumo ir aplinkos departamentas. Miškotvarkos planas apima malkas ir kitus produktus, vandens išteklių apsaugą, biologinės įvairovės išsaugojimą ir kraštovaizdžio išsaugojimą. Kitos svarbios sritys - kultūros paveldas, moksliniai tyrimai, švietimas, turizmas, rekreacija, naudingųjų iškasenų žvalgyba, kasyba ir ganymas.
Vieta, reljefas ir klimatas
Vombato (Bullarook) miškas išsidėstęs kalvotame Didžiojo skiriamojo kalnagūbrio zonoje, kur vyrauja granito ir smėlio uolienos pagrindas, susidarantis į miškingus kalvotus mišinius ir gylio upelių slėnius. Klimatas – vidutiniškai vėsus, su ryškiais sezoniškumo skirtumais: šaltos žiemos naktis su galimais šalčiais ir sniego likučiais aukštesnėse vietovėse bei šiltesnės, sausesnės vasaros.
Augalija ir gyvūnija
Flora: mišką sudaro mišrūs eukaliptų miškai – tokie medžiai kaip messmate, stringybark, manna gum ir kiti vietiniai eukaliptai. Taip pat yra krūmų sluoksnis, samanų ir paplitusių žeminių augalų, kurie palaiko biologinę įvairovę ir dirvožemio stabilumą.
Fauna: miškas yra buveinė daugelio Australijos žinduolių ir paukščių. Dažniausiai pastebimi vombatai (pagal pavadinimą), kengūros, wallabies, oposumai, įvairūs žinduoliai ir rupūžės. Paukščių gyvenvietės apima papūgas, rosellas, varnas, gausesnį paukščių plėšrūnų spektrą bei smulkesnius miško paukščius. Buveinė taip pat svarbi vabzdžiams ir retoms rūšims, kurių apsauga įtraukta į valdymo planus.
Istorija ir kultūrinis paveldas
Vombato miško teritorija naudojama nuo XIX a. pabaigos – intensyvi miškų kirtimo, anglies gamybos (charcoal) ir XIX a. aukso paieškos laikotarpiu. Miškas oficialiai pripažintas valstybinio miško statusu 1871 m. Šiame regione yra ir kultūros paveldo objektų, susijusių su kolonijine kasyba bei vietos bendruomenių istorija.
Tarp svarbių aspektų yra ir tradicinis aborigenų palikimas: teritorija talpina archeologinius ir kultūrinius ženklus, susijusius su regiono tradicinėmis vietinėmis bendruomenėmis. Šie objektai yra vertinami ir saugomi pagal miškotvarkos taisykles.
Valdymas ir apsauga
Mišką prižiūri Tvarumo ir aplinkos departamentas (angliškai Department of Sustainability and Environment), dabar vadinamas DELWP (Department of Environment, Land, Water and Planning). Valdymo planai apima:
- tvarią medienos išteklių išgavimą ir malkų tvarkymą;
- vandens telkinių ir jų baseinų apsaugą;
- biologinės įvairovės išsaugojimą per apsaugines zonas ir buveinių atstatymą;
- kultūrinio paveldo apsaugą;
- ugniagesių ir katastrofų valdymą, ypač prevenciją nuo miškų gaisrų;
- reguliavimą dėl kasybos, žvalgymo ir ganymo veiklų.
Rekreacija ir prieinamumas
Vombato valstybinis miškas yra populiari vieta vietiniams ir turistams, siūlant rekreacines galimybes:
- buklės žygiai ir pėsčiųjų trasos;
- mountain biking trasos ir 4x4 keliai tam skirtose zonose;
- stovyklavietės ir pikniko vietos (naudojamos pagal taisykles);
- paukuščių stebėjimas, gamtos fotografavimas, edukaciniai žygiai;
- jeigu leidžiama – žvejyba upeliuose ir vandens telkiniuose.
Prieiga į mišką paprastai vyksta per artimiausius miestelius (pvz., Daylesford, Woodend ir kitus), tačiau tam tikros vietovės gali būti pasiekiamos tik privačiais keliais arba prastos būklės žvyrkeliais. Visada rekomenduojama pasitikrinti vietinius kelių ir miško prieinamumo pranešimus prieš vykstant.
Rizikos ir iššūkiai
Vombato miškas susiduria su keliais aplinkosaugos iššūkiais:
- miškų gaisrai – sezoniškai didelė rizika, reikalaujanti aktyvios prevencijos ir eismo apribojimų;
- invaziniai žvėrys ir plėšrūnai (pvz., lapės, katės) bei invaziniai augalai, slopinantys vietinę florą;
- ankstesnės kasybos ir medienos pramonės palikimas, reikalaujantis betonavimo bei buveinių atkūrimo;
- turizmo ir rekreacijos spaudimas jautrioms vietovėms, jei nėra tinkamos kontrolės.
Patarimai lankytojams
- planuokite kelionę pagal orus ir sezoną – žiemą gali būti šalta ir slidu;
- laikykitės draudimų kurti laužus, stovyklauti ar palikti atliekas – naudokite tik tam skirtas vietas;
- kantriai laikykitės ženklais nurodytų trasų ir ribų, kad apsaugotumėte jautrias buveines;
- jei planuojate ilgesnį žygį, pasiimkite žemėlapį, vandens ir pirmosios pagalbos priemones;
- prieš kelionę pasitikrinkite DELWP arba vietines tarnybas dėl gaisrų pavojaus ir kelių būklės.
Vombato (Bullarook) valstybinis miškas yra svarbus tiek vietinei ekologijai, tiek bendruomenės rekreacijai bei istorijai. Tvari miško tvarka ir atsakingas lankymasis padeda užtikrinti, kad ši teritorija liktų vertinga gamtine ir kultūrine erdve ateities kartoms.
Istorija
"Šiame miške buvo išbandyti metodai, idėjos ir požiūriai, kurie lėmė išteklių valdymą ir pjovimą iki pat XX a." (Miškų istorikas Norm Houghton)
Dja Dja Wurrung tautos gyveno teritorijoje, kuri dabar yra valstybinio miško žemė. Prieš europiečių įsikūrimą miškas užėmė didesnį plotą nei dabar.
XIX a.
XIX a. viduryje, aukso karštinės laikotarpiu, miškas buvo intensyviai kertamas. Mediena buvo naudojama tunelių atramoms, tramvajų bėgių pabėgiams, kasyklų šachtų pamušalams, malkoms kasyklų katilams, prieplaukų ir dokų poliams, elektros stulpams ir sunkiosios statybos medienai. 1860 m. buvo sukurtas 1860 m. Žemės įstatymas (80 skirsnis), kuriuo buvo nustatyti tam tikri apribojimai medžių kirtimui. 1871 m. įsteigtas Vombato valstybinis miškas.
Iki 1884 m. Vombato ir Bullaruko miškuose veikė 36 lentpjūvės. Mediena buvo siunčiama į Melburną, Sandhurstą ir Ballaratą. Mediena buvo mažai atsodinama, o jauni medžiai deginami. Galiausiai miškas buvo nuniokotas, ir medienos ruoša buvo nutraukta.
XX a.
Po aukso karštligės miškas pamažu ėmė atsikurti. XX a. septintajame dešimtmetyje pradėta vykdyti atrankinius kirtimus, siekiant pagerinti miško kokybę. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose ši teritorija buvo pavadinta "Midlandso miškų valdymo teritorija". Čia buvo sodinamos pušys, skirtos komerciniams kirtimams.
2001 m. vietos bendruomenė paskelbė savo išvadas apie tvarų miško valdymą. Tai buvo vienas iš pirmųjų bendruomenės dalyvavimo valstybės vykdomame miškotvarkos plane pavyzdžių. 2010 m. bendruomenė nerimavo, kad miške gali būti pradėti kirtimai, nes valstijos vyriausybė išdavė miško kirtimo licencijas vakarinėje Viktorijos dalyje.
Geografija
Vombatų mišką skiria Didysis skiriamasis kalnagūbris. Miškas auga abipus Dividing Range nuo Kresviko iki Makedono kalno. Ruože, kuris tęsiasi nuo Kilmoro šiaurėje iki Gambjero kalno Pietų Australijoje, yra apie 400 užgesusių ugnikalnių. Kai kurie iš šių ugnikalnių, tarp jų Babingtono kalnas, Vilsono kalnas ir Mėlynasis kalnas, yra Vombatų miške.Geologinę sudėtį sudaro ordoviko arba tretinio periodo nuosėdos. Uolienos yra vulkaninės kilmės, datuojamos paleozojaus laikotarpiu. Vombato valstybinio miško vakaruose buvo kvartero bazaltų, visi jie vulkaninės kilmės. Šios žemės buvo išvalytos ūkininkavimui. Tačiau ordoviko arba nuosėdinės kilmės dirvožemiai, kurių dirvožemio sąlygos žemdirbystei yra prastos, liko nepažeisti. Nuo plioceno miškas iš uosialapio atogrąžų miško virto sausu sklerofiliniu mišku.
Vombato valstybinis miškas yra Lerderdergo, Kampaspės ir Loddono upių ištakos. Įdomi miško dalis - daug mineralinių šaltinių. Jie sudaro apie 80 % Australijos mineralinių šaltinių. Mineraliniuose vandenyse gausu kalcio, silicio dioksido, magnio, geležies ir sieros. Dėl regiono vulkaninės veiklos į vandenį pridėta anglies dioksido, kuris matomas iš šaltinių kylančių burbuliukų pavidalu.
Fauna ir flora
Fauna
Vietinę fauną sudaro marsupilamiai, vienaląsčiai, ropliai, varliagyviai, šikšnosparniai ir paukščiai. Didysis sklandytuvas (Petauroides volans) yra didžiausias šiame miške aptinkamas oposumas. Jis gyvena vakarinėje Vombato valstybinio miško dalyje. Miške gyvena kelios nykstančios paukščių rūšys, tarp jų didysis erelis, tarpinis erelis, pilkasis garnys, australinė kaukolė, galingoji pelėda ir kvadratinis aitvaras. Miške taip pat gyvena raudonkojai medšarkės ir alyviniai švilpikai.
Augalai
Vietiniai augalai - tai maži, vidutinio aukščio ir aukšti medžiai, įvairaus dydžio krūmai, vijokliniai augalai, vietinės žolės ir (arba) žolynai, žolės, meldai, viksvos ir vandens augalai, lelijos, paparčiai ir orchidėjos. Atvirame miške vyrauja kelios eukaliptų rūšys, tarp kurių yra Messmate (Eucalyptus obliqua), plačialapė pipirlapė (E. dives), siaurašakė pipirlapė (E. radiata), Manna Gum (E. viminalis) ir žvakidė (E. rubida). Miškuose taip pat galima rasti pelkinių gumų (Eucalyptus ovata) ir Jarra gumų (E. yarraensis).
Buvo aptiktas Armillaria luteobubalina - grybas, sukeliantis miškų nykimą. Miškuose aptinkama 111 grybų rūšių, paplitusių plačiose ir įvairiose buveinėse. Tai "vietinės ir introdukuotos rūšys, taip pat įvairios kerpių ir miksomicetų (gleivių pelėsių) rūšys".
Retos arba nykstančios augalų rūšys: Vijoklinė bosėja (Bossiaea cordigera), matyta lininė lelija (Dianella amoena), Brookerio guma (Eucalyptus brookeriana), Fryerstouno grevilėja (Grevillea obtecta), šliaužiančioji grevilėja (G. repens), plaukuotoji barzdotė (Leucopogon microphyllus var. pilibundus), atlasinis medis (Nematolepis squamea subsp. squamea), mažasis serpantinas (Pterostylis lustra), kvapusis krūminis žirnis (Pultenaea graveolens), taip pat dvi endeminės rūšys - belapė bosėja (Bossiaea vombata) ir krūminis krūminis žirnis (Pultenaea reflexifolia).


Viktorijos valstijoje Vombato valstybinis miškas yra labiausiai į vakarus nutolęs didžiųjų sklandytojų arealas.
Turizmas
Lionvilio mineraliniai šaltiniai, Švento Erto sodas, Lerderdergo paveldo upės pasivaikščiojimo takas ir Nolano upelio piknikų zona - tai tik keletas turistų lankomų vietų miške. Kitos istorinės vietos: Andersono malūnas, Balto stovykla, Pionierių lentpjūvė ir Jankės kasykla. Miške taip pat yra paveldo dyzelinis geležinkelis.