Vombato valstybinis miškas,

Vombato valstybinis miškas, dar vadinamas Bullaruko mišku, yra už 50 km į vakarus nuo Melburno, Viktorijos valstijoje, Australijoje, tarp Vudendo ir Deilfordo, prie Didžiojo skiriamojo kalnagūbrio. Miškas užima apie 70 000 hektarų (170 000 akrų) plotą. Bullarook Vombato valstybinis miškas įsteigtas 1871 m.

Mišką valdo Tvarumo ir aplinkos departamentas. Miškotvarkos planas apima malkas ir kitus produktus, vandens išteklių apsaugą, biologinės įvairovės išsaugojimą ir kraštovaizdžio išsaugojimą. Kitos svarbios sritys - kultūros paveldas, moksliniai tyrimai, švietimas, turizmas, rekreacija, naudingųjų iškasenų žvalgyba, kasyba ir ganymas.

Istorija

"Šiame miške buvo išbandyti metodai, idėjos ir požiūriai, kurie lėmė išteklių valdymą ir pjovimą iki pat XX a." (Miškų istorikas Norm Houghton)

Dja Dja Wurrung tautos gyveno teritorijoje, kuri dabar yra valstybinio miško žemė. Prieš europiečių įsikūrimą miškas užėmė didesnį plotą nei dabar.

XIX a.

XIX a. viduryje, aukso karštinės laikotarpiu, miškas buvo intensyviai kertamas. Mediena buvo naudojama tunelių atramoms, tramvajų bėgių pabėgiams, kasyklų šachtų pamušalams, malkoms kasyklų katilams, prieplaukų ir dokų poliams, elektros stulpams ir sunkiosios statybos medienai. 1860 m. buvo sukurtas 1860 m. Žemės įstatymas (80 skirsnis), kuriuo buvo nustatyti tam tikri apribojimai medžių kirtimui. 1871 m. įsteigtas Vombato valstybinis miškas.

Iki 1884 m. Vombato ir Bullaruko miškuose veikė 36 lentpjūvės. Mediena buvo siunčiama į Melburną, Sandhurstą ir Ballaratą. Mediena buvo mažai atsodinama, o jauni medžiai deginami. Galiausiai miškas buvo nuniokotas, ir medienos ruoša buvo nutraukta.

XX a.

Po aukso karštligės miškas pamažu ėmė atsikurti. XX a. septintajame dešimtmetyje pradėta vykdyti atrankinius kirtimus, siekiant pagerinti miško kokybę. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose ši teritorija buvo pavadinta "Midlandso miškų valdymo teritorija". Čia buvo sodinamos pušys, skirtos komerciniams kirtimams.

2001 m. vietos bendruomenė paskelbė savo išvadas apie tvarų miško valdymą. Tai buvo vienas iš pirmųjų bendruomenės dalyvavimo valstybės vykdomame miškotvarkos plane pavyzdžių. 2010 m. bendruomenė nerimavo, kad miške gali būti pradėti kirtimai, nes valstijos vyriausybė išdavė miško kirtimo licencijas vakarinėje Viktorijos dalyje.

Geografija

Vombatų mišką skiria Didysis skiriamasis kalnagūbris. Miškas auga abipus Dividing Range nuo Kresviko iki Makedono kalno. Ruože, kuris tęsiasi nuo Kilmoro šiaurėje iki Gambjero kalno Pietų Australijoje, yra apie 400 užgesusių ugnikalnių. Kai kurie iš šių ugnikalnių, tarp jų Babingtono kalnas, Vilsono kalnas ir Mėlynasis kalnas, yra Vombatų miške.

Geologinę sudėtį sudaro ordoviko arba tretinio periodo nuosėdos. Uolienos yra vulkaninės kilmės, datuojamos paleozojaus laikotarpiu. Vombato valstybinio miško vakaruose buvo kvartero bazaltų, visi jie vulkaninės kilmės. Šios žemės buvo išvalytos ūkininkavimui. Tačiau ordoviko arba nuosėdinės kilmės dirvožemiai, kurių dirvožemio sąlygos žemdirbystei yra prastos, liko nepažeisti. Nuo plioceno miškas iš uosialapio atogrąžų miško virto sausu sklerofiliniu mišku.

Vombato valstybinis miškas yra Lerderdergo, Kampaspės ir Loddono upių ištakos. Įdomi miško dalis - daug mineralinių šaltinių. Jie sudaro apie 80 % Australijos mineralinių šaltinių. Mineraliniuose vandenyse gausu kalcio, silicio dioksido, magnio, geležies ir sieros. Dėl regiono vulkaninės veiklos į vandenį pridėta anglies dioksido, kuris matomas iš šaltinių kylančių burbuliukų pavidalu.

Fauna ir flora

Fauna

Vietinę fauną sudaro marsupilamiai, vienaląsčiai, ropliai, varliagyviai, šikšnosparniai ir paukščiai. Didysis sklandytuvas (Petauroides volans) yra didžiausias šiame miške aptinkamas oposumas. Jis gyvena vakarinėje Vombato valstybinio miško dalyje. Miške gyvena kelios nykstančios paukščių rūšys, tarp jų didysis erelis, tarpinis erelis, pilkasis garnys, australinė kaukolė, galingoji pelėda ir kvadratinis aitvaras. Miške taip pat gyvena raudonkojai medšarkės ir alyviniai švilpikai.

Augalai

Vietiniai augalai - tai maži, vidutinio aukščio ir aukšti medžiai, įvairaus dydžio krūmai, vijokliniai augalai, vietinės žolės ir (arba) žolynai, žolės, meldai, viksvos ir vandens augalai, lelijos, paparčiai ir orchidėjos. Atvirame miške vyrauja kelios eukaliptų rūšys, tarp kurių yra Messmate (Eucalyptus obliqua), plačialapė pipirlapė (E. dives), siaurašakė pipirlapė (E. radiata), Manna Gum (E. viminalis) ir žvakidė (E. rubida). Miškuose taip pat galima rasti pelkinių gumų (Eucalyptus ovata) ir Jarra gumų (E. yarraensis).

Buvo aptiktas Armillaria luteobubalina - grybas, sukeliantis miškų nykimą. Miškuose aptinkama 111 grybų rūšių, paplitusių plačiose ir įvairiose buveinėse. Tai "vietinės ir introdukuotos rūšys, taip pat įvairios kerpių ir miksomicetų (gleivių pelėsių) rūšys".

Retos arba nykstančios augalų rūšys: Vijoklinė bosėja (Bossiaea cordigera), matyta lininė lelija (Dianella amoena), Brookerio guma (Eucalyptus brookeriana), Fryerstouno grevilėja (Grevillea obtecta), šliaužiančioji grevilėja (G. repens), plaukuotoji barzdotė (Leucopogon microphyllus var. pilibundus), atlasinis medis (Nematolepis squamea subsp. squamea), mažasis serpantinas (Pterostylis lustra), kvapusis krūminis žirnis (Pultenaea graveolens), taip pat dvi endeminės rūšys - belapė bosėja (Bossiaea vombata) ir krūminis krūminis žirnis (Pultenaea reflexifolia).

Viktorijos valstijoje Vombato valstybinis miškas yra labiausiai į vakarus nutolęs didžiųjų sklandytojų arealas.

Turizmas

Lionvilio mineraliniai šaltiniai, Švento Erto sodas, Lerderdergo paveldo upės pasivaikščiojimo takas ir Nolano upelio piknikų zona - tai tik keletas turistų lankomų vietų miške. Kitos istorinės vietos: Andersono malūnas, Balto stovykla, Pionierių lentpjūvė ir Jankės kasykla. Miške taip pat yra paveldo dyzelinis geležinkelis.