2011 m. uraganų sezonas Atlanto vandenyne buvo vienas aktyviausių nuo 1851 m. Oficialus sezono laikotarpis – nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Sezonas buvo priskiriamas prie „aukštesnių už vidutinį“, tai reiškia, kad Atlanto vandenyno baseine susiformavo daugiau tropinių ciklonų nei įprasta per ilgalaikes normas. Sezono pradžia užfiksuota 2011 m. birželio 29 d., kai Meksikos įlankoje susiformavo atogrąžų audra Arlene.

Bendra sezono apžvalga

Sezono metu susiformavo daug pavadintų ciklonų, iš kurių dalis turėjo reikšmingą poveikį krantams ir gyventojams. Sezono pradžioje susiformavusioji Arlene pasiekė sausumą Verakruso žemyne ir nusinešė 25 žmonių gyvybes; tiesioginė patirta žala buvo įvertinta apie 223 mln. JAV dolerių (2011 m. dolerių). Po Arlene išsisklaidymo prasidėjo intensyvus aktyvumas: daug atogrąžų audrų formavosi iš fronto ribos, o dėl šios priežasties pirmą kartą istorijoje net aštuonios pavadintos audros nepasiekė uragano statuso.

Svarbiausios audros ir jų ypatumai

  • Arlene – pirmoji sezono audra (birželio 29 d.), kuri susiformavo Meksikos įlankoje ir padarė didelę žalą Verakrusui.
  • Uraganas Irena. Irena susiformavo rugpjūčio pabaigoje ir tapo pirmuoju didžiuoju uraganu šį sezoną pagal Saffiro-Simpsono uraganų skalę - tai reiškia, kad pasiekė trečią ar aukštesnę kategoriją. Irena sukėlė reikšmingą potvynių, vėjo ir elektros tiekimo sutrikimų bangą Karibuose ir JAV Rytinėje pakrantėje.
  • Katia – po Irenos tapo antruoju didžiuoju šio sezono uraganu.
  • Rina – dar vienas uraganas, susiformavęs rugsėjį, turėjęs lokalinį poveikį.
  • Maria ir Nate – rugsėjo 7–9 d. buvo aktyvūs kartu su Katia; tuo metu Atlanto baseine vienu metu veikė keli tropiniai ciklonai.

Iš septyniolikos atogrąžų audrų tik keturios tapo uraganais; tarp jų buvo ir aukščiau minėtieji pavyzdžiai. Daug pavadintų audrų sezono metu nepasiekė uragano stiprumo, todėl buvo stebėtina didelė „vardinių“ audrų dalis be atitinkamo stiprėjimo.

Priežastys ir klimatinės sąlygos

Sezono aktyvumą lėmė keli veiksniai: palankios vandens temperatūros Atlanto baseine, sumažėjęs vertikalus vėjas (mažesnis vėjo kirpimas) ir didesnis drėgmės kiekis troposferoje. Dalis audrų formavosi iš prasidėjusių frontų, kas paaiškina, kodėl daugelis netapo visiškai savarankiškais stipriais uraganais. Dėl rugpjūčio–rugsėjo aktyvumo Klimato prognozių centras paskelbė La Niña patariamąją žinutę – La Niña sąlygos dažnai susijusios su didesniu Atlanto uraganų aktyvumu.

Pasekmės ir poveikis

2011 m. sezonas sukėlė materialinių nuostolių ir aukų, iš jų ryškiausias pavyzdys – Arlene, dėl kurios žuvo 25 žmonės ir kuri padarė apie 223 mln. USD nuostolių. Uragano Irenos trajektorija sukėlė didelį poveikį Karibų šalims ir JAV Rytų pakrantės valstijoms, kur fiksuoti potvyniai, apgadinti pastatai ir plačios elektros tiekimo problemos. Net jei daugelis pavadintų audrų nepasiekė uragano lygio, jų gausa kėlė pavojų pakrančių vietovėms ir reikėjo aktyvios stebėsenos bei perspėjimų.

Išvados

2011 m. Atlanto sezonas rodo, kad aktyvumas gali būti didelis net tada, kai daugelis audrų nepasiekia uragano kategorijos. Sezono metu pasireiškė ir greitas audrų formavimasis iš frontų, ir keli vienu metu egzistuojantys tropiniai ciklonai, kas sudaro papildomą iššūkį meteorologinei prognozei ir paruošimui. Ilgalaikės tendencijos ir klimato pokyčiai gali keisti uraganų intensyvumą ir poveikį, todėl svarbu nuolatinis stebėjimas ir pasirengimas.