Philipp Lenard

Ankstyvasis gyvenimas ir kūryba

Philippas Lenardas gimė 1862 m. birželio 7 d. Pressburge (dabartinė Bratislava), Vengrijos Karalystėje. Lenardų šeima buvo vokiečių kilmės. Jo tėvas Philippas von Lenardis (1812-1896 m.) buvo vyno prekiautojas Pressburge. Jo motina buvo Antonie Baumann (1831-1865). 1880 m. jis studijavo fiziką ir chemiją Vienoje ir Budapešte, 1882 m. grįžo į Pressburgą. Atsisakęs asistento vietos Budapešto universitete, 1883 m. persikėlė į Heidelbergą. Mokėsi pas Robertą Bunseną, taip pat vieną semestrą studijavo Berlyne pas Hermaną von Helmholtzą. 1886 m. įgijo daktaro laipsnį. 1887 m. grįžo į Budapeštą dirbti pas Lorándą Eötvösą. Dirbęs Achene, Bonoje, Breslau, Heidelberge (1896-1898 m.) ir Kylyje (1898-1907 m.), 1907 m. grįžo į Heidelbergo universitetą kaip Filipo Lenardo instituto vadovas. 1905 m. Lenardas tapo Švedijos karališkosios mokslų akademijos nariu. 1907 m. tapo Vengrijos mokslų akademijos nariu.

Jis tyrinėjo fosforescenciją, liuminescenciją ir liepsnos laidumą.

Įnašas į fiziką

Fotoelektriniai tyrimai

1888 m. Lenardas pradėjo katodinių spindulių tyrimus. Šie spinduliai buvo gaminami paprastuose, iš dalies evakuuotuose stikliniuose vamzdžiuose. Jų viduje buvo metaliniai elektrodai, ant kurių buvo galima uždėti aukštą įtampą. Sunku buvo tirti spindulius sandarių stiklinių vamzdelių viduje. Prie jų buvo sunku prieiti, be to, mėgintuvėliuose vis dar buvo oro molekulių. Lenardui pavyko stikliniuose vamzdžiuose padaryti mažus metalinius langelius, pakankamai storus, kad atlaikytų slėgį, bet pakankamai plonus, kad spinduliai pro juos prasiskverbtų. Jis galėjo praleisti spindulius į laboratoriją arba į kitą kamerą, kurioje visiškai nebuvo oro. Dabar šie langai vadinami Lenardo langais. Jis galėjo lengvai aptikti spindulius ir išmatuoti jų intensyvumą naudodamas popieriaus lapus su fosforescencinių medžiagų sluoksniu.

Lenardas pastebėjo, kad katodinių spindulių sugertis yra proporcinga medžiagos, pro kurią jie sklinda, tankiui. Tai buvo priešinga idėjai, kad jie yra tam tikros rūšies elektromagnetinė spinduliuotė. Jis taip pat parodė, kad spinduliai gali sklisti per orą ir atrodo, kad jis juos išsklaido. Tai reiškė, kad jie turi būti dalelės, kurios yra dar mažesnės už oro molekules. Jis patvirtino kai kuriuos J. J. Thomsono darbus, kurie parodė, kad katodiniai spinduliai yra neigiamai įkrautų energinių dalelių srautai. Jis pavadino juos elektros kvantais arba trumpiau - kvantais, Helmholco garbei. J. J. Thomsonas juos vadino korpuskuliais, tačiau kasdien vartojamu terminu tapo elektronai. Lenardas pasinaudojo šiomis žiniomis, taip pat savo ir kitų ankstesnių eksperimentų, susijusių su spindulių sugėrimu metaluose, rezultatais. Jis įrodė, kad elektronai yra atomo dalys. Lenardas išsiaiškino, kad atomai dažniausiai yra tuščia erdvė. Jis teigė, kad kiekvieną atomą sudaro tuščia erdvė ir elektriškai neutralūs kūneliai, vadinami dinamidais, kurių kiekvieną sudaro elektronas ir vienodas teigiamas krūvis.

Jis eksperimentavo naudodamas Kroukso vamzdelį. Jis įrodė, kad spinduliai, atsirandantys apšvitinus metalus vakuume ultravioletine šviesa, yra panašūs į katodinius spindulius. Jis nustatė, kad spindulių energija nepriklauso nuo šviesos intensyvumo, tačiau yra didesnė, kai šviesos bangos yra trumpesnės.

Albertas Einšteinas tai aiškino kaip kvantinį efektą. Ši teorija teigė, kad katodinių spindulių energijos priklausomybės nuo dažnio grafikas bus tiesė, kurios nuolydis bus lygus Planko konstantai h. Tai buvo įrodyta po kelerių metų. Už šią teoriją Einšteinui buvo paskirta Nobelio fizikos premija. Lenardui nepatiko Einšteinui skirtas dėmesys. Jis netikėjo Einšteino teorijomis, įskaitant reliatyvumo teoriją. Tačiau jis sutiko su Einšteino fotoelektrinio efekto paaiškinimu.

Už šį darbą Lenardas 1905 m. gavo Nobelio fizikos premiją.

Meteorologinis indėlis

1892 m. Lenardas pirmasis ištyrė tai, kas dabar vadinama Lenardo efektu. Tai elektros krūvių išsiskyrimas, susijęs su aerodinaminiu vandens lašų skilimu. Jis dar vadinamas purslų elektrifikacija arba krioklio efektu.

Jis tyrinėjo lietaus lašų dydį ir formas. Jis sukonstravo vėjo tunelį, kuriame vandens lašai galėjo būti nejudinami kelias sekundes. Jis nustatė, kad dideli lietaus lašai nėra ašarų formos, o yra panašūs į mėsainio bandelę.

Dinamidinis atomo modelis, Philipp Lenard, 1903 m.

Vokiečių fizika

Lenardas buvo tvirtas vokiečių nacionalistas ir nemėgo "angliškos fizikos". Jis manė, kad anglai pavogė savo idėjas iš Vokietijos. Jis įstojo į nacionalsocialistų partiją anksčiau, nei ji tapo populiari. Jis teigė, kad Vokietija turėtų remtis "vokiečių fizika" ir ignoruoti, jo nuomone, klaidingas ir sąmoningai klaidinančias "žydų fizikos" idėjas. Jis turėjo omenyje Alberto Einšteino teorijas, įskaitant "žydų apgaulę" - reliatyvumo teoriją. Jis tapo Adolfo Hitlerio patarėju ir arijų fizikos vadu.

1931 m. Lenardas išėjo į pensiją iš Heidelbergo universiteto kaip teorinės fizikos profesorius. 1945 m. sąjungininkų okupacinės pajėgos jį atleido iš garbingų pareigų. Heidelbergo Helmholco gimnazija nuo 1927 m. iki 1945 m. vadinosi Philipp Lenard Schule. 1945 m. rugsėjį ji buvo pervadinta, Karinė valdžia šalino nacių gatvių pavadinimus ir paminklus. Lenardas mirė 1947 m. Meselhauzene, Vokietijoje.

• Karališkoji draugija: Rumfordo medalis, 1896 m.
• Italijos mokslų draugija: Matteucci medalis, 1896 m.
• Prancūzijos mokslų akademija: La Caze prizas, 1897 m.
• Franklino institutas: Franklino medalis, 1932 m.
• Nobelio fizikos premija, 1905 m.
• 2008 m. netoli Mėnulio šiaurinio ašigalio esantis krateris buvo po juo.