Paprastoji rupūžė (Bufo bufo) – išsamus aprašymas, paplitimas, elgsena
Paprastoji rupūžė (Bufo bufo) – išsamus aprašymas apie paplitimą, gyvenimo būdą, elgseną, mitybą ir atpažinimą Europoje.
Paprastoji rupūžė (Bufo bufo) yra varliagyvis. Jos gyvena didžiojoje Europos dalyje, išskyrus Airiją, Islandiją ir kai kurias Viduržemio jūros salas. Rupūžė dieną paprastai slepiasi. Sutemus ji tampa aktyvi ir naktį praleidžia medžiodama bestuburius, kuriais minta. Ji juda lėtu nerangiu žingsniu arba trumpu šuoliu. Jos oda pilkšvai ruda, padengta karpų pavidalo gumbeliais.
Šios genties rupūžės vadinamos tikrosiomis rupūžėmis. Jos neturi dantų, jų oda sausa, karpyta, o akių vyzdžiai horizontalūs.
Išvaizda ir dydis
Paprastoji rupūžė turi stambesnį, kompaktišką kūną su storomis galūnėmis. Spalva svyruoja nuo pilkšvai rudos iki rudos ar žalsvai rudos, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis. Ant nugaros matomos aiškios odos karpos, o už akių paprastai yra iškilusios parotidinės liaukos, kurios išskiria gleivės ir toksiškas medžiagas. Patinai paprastai būna mažesni už pateles; suaugusios patelės gali siekti 8–15 cm ilgį, patinai dažniau 6–9 cm. Gyvenimo trukmė gamtoje įprastai yra apie 10–15 metų, tačiau kartais rupūžės gyvena ilgiau; nelaisvėje fiksuojami ilgesni gyvenimo tarpai.
Gyvenamoji aplinka ir paplitimas
Paprastoji rupūžė gyvena įvairiose buveinėse: miškuose, pievose, sodybų teritorijose, parkuose ir šalia stovinčio arba lėto tekančio vandens. Nors daugiausia paplitusi Europoje, rūšis taip pat aptinkama kai kuriose Vakarų Azijos vietovėse. Rupūžės dažnai laikosi netoli drėgnų dreifų, bet migruoja į vandens telkinius veisimuisi pavasarį.
Mityba
Paprastoji rupūžė yra vabzdžiaėdis plėšrūnas: ji minta įvairiais bestuburiais — sliekai, sraigės, sliekagalviai, vabzdžių lervos ir suaugę vabzdžiai, vikšrai, vorai ir kt. Rupūžės medžioja naktį, naudodamos liežuvį ir snukį, kad sugautų grobį. Panaudojama maisto kiekis priklauso nuo metų laiko ir vietovės gausos.
Veisimosi elgsena ir gyvenimo ciklas
Veisimosi sezonas prasideda pavasarį, dažnai kovo-balandžio mėnesiais, priklausomai nuo klimato. Patinai kviečia pateles giliais, trankių tono riksmu, o sudarę porą (ampleksas) patinas prispaudžia patelę ir kartu iššliaužia kiaušinius. Kiaušinėliai dedami ilgomis juostomis („stumiais“), dažnai suvyniota aplink vandens augalus. Iš kiaušinėlių išsirita tamsios spalvos ikrai (varliagyvių lervos), gyvenančios vandenyje grupelėmis. Metamorfozė (perėjimas į mažas rupūžes) trunka kelias savaites iki kelių mėnesių, priklausomai nuo vandens temperatūros ir maisto prieinamumo. Jaunos rupūžės (toadletai) iš karto išeina į sausumą ir toliau auga, pasiekiantys lytinę brandą po 2–4 metų (patinai dažniau greičiau nei patelės).
Elgsena
- Rupūžės daugiausia naktinės — dieną slepiasi po rąstais, akmenimis, lapais ar dirvoje.
- Jos juda lėtai, dažniau vaikšto, o šuoliai trumpi ir staigūs.
- Daug rupūžių pasižymi stipria „filopatija“ — grįžta į tas pačias veisimosi vietas kiekvienais metais.
- Rupūžės yra vienišos ir teritorinės mažesnėmis periodais, bet per veisimosi sezoną susiburia didesnės grupės prie vandens telkinių.
Apsauga ir pavojai
Paprastoji rupūžė tarptautiniu mastu laikoma ne itin rizikinga rūšimi (IUCN kategorija „Mažiausiai rūpestinga“), tačiau vietinės populiacijos gali mažėti dėl:
- buveinių nykimo ir sumažėjimo (drenavimas, intensyvi žemdirbystė);
- kelių ir migracijos metu patiriamos žūties (masiškas patrigimas pavasarį);
- taršos (pesticidai, chemikalai vandenyje);
- ligų ir parazitų (pvz., chytrid grybų ir ranavirusų poveikis);
- persecijų ir netinkamos sąveikos su žmonėmis.
Rupūžių oda išskiria nuodingas medžiagas (bufo-toksinus), kurios saugo jas nuo plėšrūnų. Šios medžiagos gali dirginti akies gleivinę ir burną gyvūnams ar žmonėms — todėl rankomis liesti rupūžes verta vengti arba po to kruopščiai nusiplauti rankas.
Santykis su žmonėmis ir kaip padėti
- Rupūžės yra naudingos sodams ir ūkiams — naikina kenkėjus ir vabzdžius.
- Kalbant apie pagalbą: išsaugokite ir atkurkite natūralius vandens telkinius, palikite slėptuves (rąstus, lapus), venkite pesticidų ir cheminių trąšų bei įrengti mažas perėjas kelyje migracijos metu.
- Jei rupūžė patenka į namų patalpas ar baseinus, saugiai ją perkelkite į saugią, drėgną vietą netoli buveinės.
Įdomūs faktai
- Paprastoji rupūžė neturi dantų — ji nuryja grobį ganėtinai visą arba nusmukdama jį į burną ir ryja.
- Jų parotidinės liaukos ir odos sekrecijos yra pagrindinis apsaugos mechanizmas nuo plėšrūnų.
- Daugelis rupūžių sugeba ištverti šaltus žiemos mėnesius pasislėpusios žemėje ar po dumbliuotais vandens telkiniais — tai vadinama žiemos miegu (hibernacija).
Apibendrinant, paprastoji rupūžė yra plačiai paplitusi ir svarbi ekosistemų dalis — ji kontroliuoja bestuburių populiacijas, dalyvauja maisto grandinėje ir reikalauja saugomų buveinių bei dėmesio siekiant išvengti vietinių populiacijų nykimo.
Aprašymas
Paprastoji rupūžė gali užaugti iki maždaug 15 cm ilgio. Patelės užauga didesnės už patinus. Pietuose gyvenančios rupūžės būna didesnės už šiaurėje gyvenančias. Rupūžės galva plati, burna plati. Nosis turi dvi mažas šnerves. Dantų nėra. Didelės, išsikišusios akys turi geltonos arba vario spalvos rainelę ir horizontalius plyšio formos vyzdžius. Jos turi nuodingos medžiagos, vadinamos bufotoksinu. Ji naudojama plėšrūnams atbaidyti. Galva jungiasi su kūnu be pastebimo kaklo. Nėra išorinio balso maišelio. Kūnas platus ir tupi. Priekinės galūnės trumpos, priekinių kojų pirštai pasukti į vidų. Veisimosi metu patinui ant pirmųjų trijų pirštų atsiranda nuplikytos pagalvėlės. Jos skirtos patelėms prilaikyti. Užpakalinės kojos trumpos, o užpakalinių kojų pirštai ilgi, nesulenkti. Uodegos nėra. Oda sausa ir padengta mažomis karpomis. Spalva ruda, alyvuogių ruda arba pilkšvai ruda. Kartais ji būna iš dalies dėmėta arba perrišta tamsesniu atspalviu. Paprastoji rupūžė paprastai būna lytiškai dimorfiška. Patelės yra rudesnės, o patinai pilkesni. Apatinė pusė yra purvinai balta, išmarginta pilkomis ir juodomis dėmėmis.
Paprastosios rupūžės gali gyventi daugelį metų. Nelaisvėje jos gyveno penkiasdešimt metų. Manoma, kad laukinėje gamtoje paprastosios rupūžės gyvena apie dešimt-dvylika metų. Jų amžių galima nustatyti suskaičiavus metinių augimo žiedų skaičių jų falangų kauluose.
Paprastosios rupūžės vaikščiojimas
Elgesys
Paprastoji rupūžė paprastai juda gana lėtai arba trumpais šuoliais, naudodama visas keturias kojas. Dieną ji praleidžia pasislėpusi. Išlenda sutemus. Medžiodama tamsoje ji gali įveikti tam tikrą atstumą. Aktyviausia ji būna drėgnu oru. Ryte grįžta į savo buveinę. Toje pačioje vietoje gali gyventi kelis mėnesius. Turi didelį apetitą ir minta pelėnais, šliužais, vabalais, vikšrais, musėmis, kirmėlėmis ir net mažomis pelėmis. Nedidelį, greitai judantį grobį gali sugauti liežuvio judesiu. Didesni gyvūnai griebiami žandikauliais. Neturėdamas dantų, jis maistą praryja keliais gurkšniais. Jis bando suėsti bet kokį mažą, tamsios spalvos, judantį daiktą, su kuriuo susiduria naktį. Tyrimų metu nustatyta, kad jis sučiumpa judantį 1 cm (0,4 col.) juodo popieriaus lapą, tarsi tai būtų grobis. Į didesnį judantį gabalėlį jis nekreiptų dėmesio. Kartais rupūžė nusimeta odą, kuri atsiskiria suplėšytais gabalais. Po to oda suvalgoma.
Užpulta rupūžė išpučia kūną ir stovi pakėlusi nugarą, o galvą nuleidusi žemyn. Pagrindinė jos gynybos priemonė - nemalonaus skonio išskyros. Jos sudėtyje yra bufotoksino, vadinamo bufaginu, ir jo pakanka atbaidyti daugelį plėšrūnų. Atrodo, kad žolinės gyvatės nuo jo nenukenčia. Kiti suaugusių rupūžių plėšrūnai yra ežiai, žiurkės, menkės ir net naminės katės. Rupūžėmis minta paukščiai: garniai, varnos ir plėšrieji paukščiai. Patelės taip pat turi kenksmingų medžiagų, kurios neleidžia žuvims jų ėsti, bet ne didžiajam tritonui. Vandens bestuburiai, kurie minta rupūžių pulkeliais, - tai drakonų lervos, nardantys vabalai ir vandens valtelės. Šie paprastai išvengia kenksmingo sekreto, pradurdami pūgžlio odą ir iščiulpdami jo sultis.
Parazitinė musė Lucilia bufonivora puola suaugusias paprastąsias rupūžes. Ji deda kiaušinėlius ant rupūžės odos. Išsiritusios lervos įlenda į rupūžės šnerves ir ėda jos mėsą.
Reprodukcija
Paprastoji rupūžė pavasarį pabunda iš žiemos miego. Didelės rupūžės keliauja į veisimosi tvenkinius. Rupūžės susitinka tam tikruose tvenkiniuose, kuriuos jos mėgsta. Suaugėliai metai iš metų naudojasi tuo pačiu tvenkiniu. Nustatyta, kad daugiau kaip 80 % jaunikliais pažymėtų patinų grįžta į tvenkinį, kuriame buvo išneršti.
Patinai atvyksta pirmieji ir lieka kelias savaites. Patelės pasilieka tik tiek, kad galėtų poruotis ir neršti. Užuot kovoję dėl teisės poruotis su patele, rupūžių patinai naudojasi savo balso aukščiu. Gugavimas išduoda kūno dydį ir ištvermę. Kartais vyksta kovos. Prie veisimosi tvenkinių rupūžių patinų būna daugiau nei patelių.
Patinai užlipa ant patelių nugarų. Patinai laiko pateles priekinėmis galūnėmis, laikydami jas ampleksu. Patinai yra labai entuziastingi. Jie bando griebti žuvis ar negyvus daiktus ir dažnai užlipa ant kitų patinų nugarų. Kartais kelios rupūžės susiburia į krūvą, o kiekvienas patinas bando sugriebti patelę prie pagrindo. Tai streso kupinas laikotarpis, todėl daugėja mirštančiųjų tarp besimaitinančių rupūžių. Sėkmingas patinas amplekso būsenoje išbūna kelias dienas. Patelė deda ilgą dvigubą virtinę mažų juodų kiaušinėlių. Patelė juos apvaisina savo sperma. Kiaušinėlių virtinėse gali būti nuo 3 000 iki 6 000 kiaušinėlių, o jų ilgis - nuo 3 iki 4,5 metro. Jos susipainioja augalų stiebuose.
Kiaušinių virvelės sugeria vandenį ir išsipučia. Po dviejų-trijų savaičių išsirita maži pulkeliai. Iš pradžių jie laikosi ant siūlų likučių ir maitinasi drebučiais. Vėliau jie prisitvirtina prie vandens piktžolių lapų apačios, o po to pradeda laisvai plaukioti. Patelės atrodo kaip paprastosios varlės (Rana temporaria). Jie yra tamsesnės spalvos: viršuje - juodi, o apačioje - tamsiai pilki. Juos nuo kitų rūšių pempių galima atskirti pagal tai, kad jų burna yra tokio pat pločio kaip tarpas tarp akių, o atstumas tarp šnervių yra dvigubai didesnis. Per kelias savaites išsivysto jų kojos, o uodega pamažu atauga. Iki dvylikos savaičių amžiaus jos tampa mažomis maždaug 1,5 cm ilgio rupūžėmis ir yra pasirengusios palikti tvenkinį.
Paprastoji rupūžė subręsta nuo trejų iki septynerių metų.
Paprastoji rupūžė užima gynybinę poziciją
Paprastosios rupūžės ampleksuose
Rupūžės pulkelis vystosi dvi savaites
Paprastosios rupūžės kiaušinių virtinės
Paprastosios rupūžės jaunikliai, kai kurie su užpakalinėmis kojomis
Išsaugojimas
IUCN nykstančių rūšių raudonojoje knygoje nurodyta, kad paprastoji rupūžė kelia mažiausią susirūpinimą. Taip yra todėl, kad ji gyvena daugelyje vietovių ir yra jose paplitusi. Jai nedaug gresia buveinių nykimas. Ji gali gyventi daugelyje skirtingų vietovių. Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje paprastosioms rupūžėms nustatyta chitridiomikozė - infekcinė varliagyvių liga. Tai gali paveikti kai kurias populiacijas.
Kultūrinė reikšmė
Ilgą laiką buvo manoma, kad rupūžė yra blogą ženklą arba ryšį su kitu pasauliu turintis gyvūnas. Taip gali būti todėl, kad ji gyvena ir sausumoje, ir vandenyje. Žmonės gali jos nemėgti dėl juodos, karpotos odos, lėtų judesių ir dėl to, kad ji išlenda iš kažkokios tamsios skylės.
Vienas pirmųjų paminėjimų, kad rupūžės yra susijusios su tamsos jėgomis, buvo 600 m. pr. m. e., kai Zoroastras pasakė, kad visos rupūžės turi būti nužudytos. Europoje viduramžiais rupūžė buvo siejama su velniu, kurio herbe pavaizduotos trys rupūžės. Buvo manoma, kad rupūžė gali nuodyti žmones. Taip pat buvo manoma, kad ji yra raganos pažįstama, todėl turi magiškų galių. Prancūzijoje buvo manoma, kad raganas galima surasti, nes jos buvo pažymėtos rupūžės pėda kur nors ant kūno. Dorsete tikėta, kad radus rupūžę namuose, ją reikia pašalinti nesužeidžiant, kitaip šeimininkas užsitrauks raganos, kurios pažįstama rupūžė buvo, rūstybę. Kai kuriose vietovėse rupūžės radimas namuose buvo laikomas raganos buvimo įrodymu. Buvo manoma, kad rupūžės seilės yra nuodingos. Buvo tikima, kad ji gali spjaudytis arba vemti nuodinga ugnimi. Buvo manoma, kad nesėkminga, jei rupūžė peršoka per koją, o kai kuriuose regionuose tai buvo mirties ženklas. Rupūžės buvo siejamos su velniais ir demonais, o "Prarastajame rojuje". Džonas Miltonas parodė šėtoną kaip rupūžę, kai jis įpylė nuodų Ievai į ausį. Pirmoji ragana Šekspyro "Makbete" davė nurodymus, kaip naudoti rupūžę kuriant burtus:
Rupūžė taip pat siejama su moterų vaisingumu. Moterys, norinčios susilaukti kūdikio, palikdavo rupūžių modelius prie šventyklų. Rumunijoje buvo tikima, kad tas, kuris nužudo rupūžę, gali nužudyti savo motiną. Škotijos folklore buvo sakoma, kad rupūžės liežuvis, kurį vyras nešiojasi krūtinės kišenėje, leidžia jam pasimylėti su bet kuria moterimi. Taip pat buvo tikima, kad rupūžės galvoje yra brangakmenis, vadinamas "rupūžės akmeniu". Buvo sakoma, kad nešiojamas kaip vėrinys ar žiedas įspėdavo jį nešiojantįjį apie bandymus jį nunuodyti. Šekspyras tai paminėjo kūrinyje "Kaip jums patinka":
Nuo seno manoma, kad palietus rupūžę gali atsirasti karpų. Paaiškėjo, kad tai mitas ir kad iš tikrųjų karpas sukelia žmogaus papilomos virusas. Jos perduodamos tiesioginio kontakto būdu nuo žmogaus žmogui.
Ponas Rupūžė - vienas pagrindinių Kennetho Grahamo romano vaikams "Vėjas gluosniuose" veikėjų. Šį kūrinį dramatizavo keli autoriai, įskaitant A. A. Milne'ą, kuris savo pjesę pavadino "Rupūžė iš Rupūžių salės". Ponas Rupūžė yra labai pasipūtęs, antropomorfinis rupūžys.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra paprastoji rupūžė?
Atsakymas: Paprastoji rupūžė, dar vadinama europine rupūže, yra varliagyvis, aptinkamas didžiojoje Europos dalyje, išskyrus Airiją, Islandiją ir kai kurias Viduržemio jūros salas.
K: Kada paprastoji rupūžė yra aktyvi?
A: Paprastosios rupūžės tampa aktyvios sutemus ir naktį medžioja bestuburius, kuriais minta.
K: Kaip juda paprastosios rupūžės?
A: Paprastosios rupūžės juda lėtai, nerangiai eidamos arba trumpai šokinėdamos.
K: Kaip atrodo paprastosios rupūžės oda?
A: Paprastosios rupūžės oda yra pilkšvai ruda, padengta į karpas panašiais gumbeliais.
K: Kokie yra Bufo genties rupūžėms būdingi bruožai?
A: Bufo genties rupūžės, įskaitant paprastąją rupūžę, vadinamos tikrosiomis rupūžėmis. Jos neturi dantų, turi sausą karpuotą odą ir horizontalius akių vyzdžius.
K: Kur negalima rasti paprastosios rupūžės?
A: Paprastosios rupūžės nerandamos Airijoje, Islandijoje ir kai kuriose Viduržemio jūros salose.
K: Kuo maitinasi paprastoji rupūžė?
A: Paprastosios rupūžės naktimis medžioja bestuburius ir jais minta.
Ieškoti