Paprastoji rupūžė

Aprašymas

Paprastoji rupūžė gali užaugti iki maždaug 15 cm ilgio. Patelės užauga didesnės už patinus. Pietuose gyvenančios rupūžės būna didesnės už šiaurėje gyvenančias. Rupūžės galva plati, burna plati. Nosis turi dvi mažas šnerves. Dantų nėra. Didelės, išsikišusios akys turi geltonos arba vario spalvos rainelę ir horizontalius plyšio formos vyzdžius. Jos turi nuodingos medžiagos, vadinamos bufotoksinu. Ji naudojama plėšrūnams atbaidyti. Galva jungiasi su kūnu be pastebimo kaklo. Nėra išorinio balso maišelio. Kūnas platus ir tupi. Priekinės galūnės trumpos, priekinių kojų pirštai pasukti į vidų. Veisimosi metu patinui ant pirmųjų trijų pirštų atsiranda nuplikytos pagalvėlės. Jos skirtos patelėms prilaikyti. Užpakalinės kojos trumpos, o užpakalinių kojų pirštai ilgi, nesulenkti. Uodegos nėra. Oda sausa ir padengta mažomis karpomis. Spalva ruda, alyvuogių ruda arba pilkšvai ruda. Kartais ji būna iš dalies dėmėta arba perrišta tamsesniu atspalviu. Paprastoji rupūžė paprastai būna lytiškai dimorfiška. Patelės yra rudesnės, o patinai pilkesni. Apatinė pusė yra purvinai balta, išmarginta pilkomis ir juodomis dėmėmis.

Paprastosios rupūžės gali gyventi daugelį metų. Nelaisvėje jos gyveno penkiasdešimt metų. Manoma, kad laukinėje gamtoje paprastosios rupūžės gyvena apie dešimt-dvylika metų. Jų amžių galima nustatyti suskaičiavus metinių augimo žiedų skaičių jų falangų kauluose.

Paprastosios rupūžės vaikščiojimas

Elgesys

Paprastoji rupūžė paprastai juda gana lėtai arba trumpais šuoliais, naudodama visas keturias kojas. Dieną ji praleidžia pasislėpusi. Išlenda sutemus. Medžiodama tamsoje ji gali įveikti tam tikrą atstumą. Aktyviausia ji būna drėgnu oru. Ryte grįžta į savo buveinę. Toje pačioje vietoje gali gyventi kelis mėnesius. Turi didelį apetitą ir minta pelėnais, šliužais, vabalais, vikšrais, musėmis, kirmėlėmis ir net mažomis pelėmis. Nedidelį, greitai judantį grobį gali sugauti liežuvio judesiu. Didesni gyvūnai griebiami žandikauliais. Neturėdamas dantų, jis maistą praryja keliais gurkšniais. Jis bando suėsti bet kokį mažą, tamsios spalvos, judantį daiktą, su kuriuo susiduria naktį. Tyrimų metu nustatyta, kad jis sučiumpa judantį 1 cm (0,4 col.) juodo popieriaus lapą, tarsi tai būtų grobis. Į didesnį judantį gabalėlį jis nekreiptų dėmesio. Kartais rupūžė nusimeta odą, kuri atsiskiria suplėšytais gabalais. Po to oda suvalgoma.

Užpulta rupūžė išpučia kūną ir stovi pakėlusi nugarą, o galvą nuleidusi žemyn. Pagrindinė jos gynybos priemonė - nemalonaus skonio išskyros. Jos sudėtyje yra bufotoksino, vadinamo bufaginu, ir jo pakanka atbaidyti daugelį plėšrūnų. Atrodo, kad žolinės gyvatės nuo jo nenukenčia. Kiti suaugusių rupūžių plėšrūnai yra ežiai, žiurkės, menkės ir net naminės katės. Rupūžėmis minta paukščiai: garniai, varnos ir plėšrieji paukščiai. Patelės taip pat turi kenksmingų medžiagų, kurios neleidžia žuvims jų ėsti, bet ne didžiajam tritonui. Vandens bestuburiai, kurie minta rupūžių pulkeliais, - tai drakonų lervos, nardantys vabalai ir vandens valtelės. Šie paprastai išvengia kenksmingo sekreto, pradurdami pūgžlio odą ir iščiulpdami jo sultis.

Parazitinė musė Lucilia bufonivora puola suaugusias paprastąsias rupūžes. Ji deda kiaušinėlius ant rupūžės odos. Išsiritusios lervos įlenda į rupūžės šnerves ir ėda jos mėsą.

Reprodukcija

Paprastoji rupūžė pavasarį pabunda iš žiemos miego. Didelės rupūžės keliauja į veisimosi tvenkinius. Rupūžės susitinka tam tikruose tvenkiniuose, kuriuos jos mėgsta. Suaugėliai metai iš metų naudojasi tuo pačiu tvenkiniu. Nustatyta, kad daugiau kaip 80 % jaunikliais pažymėtų patinų grįžta į tvenkinį, kuriame buvo išneršti.

Patinai atvyksta pirmieji ir lieka kelias savaites. Patelės pasilieka tik tiek, kad galėtų poruotis ir neršti. Užuot kovoję dėl teisės poruotis su patele, rupūžių patinai naudojasi savo balso aukščiu. Gugavimas išduoda kūno dydį ir ištvermę. Kartais vyksta kovos. Prie veisimosi tvenkinių rupūžių patinų būna daugiau nei patelių.

Patinai užlipa ant patelių nugarų. Patinai laiko pateles priekinėmis galūnėmis, laikydami jas ampleksu. Patinai yra labai entuziastingi. Jie bando griebti žuvis ar negyvus daiktus ir dažnai užlipa ant kitų patinų nugarų. Kartais kelios rupūžės susiburia į krūvą, o kiekvienas patinas bando sugriebti patelę prie pagrindo. Tai streso kupinas laikotarpis, todėl daugėja mirštančiųjų tarp besimaitinančių rupūžių. Sėkmingas patinas amplekso būsenoje išbūna kelias dienas. Patelė deda ilgą dvigubą virtinę mažų juodų kiaušinėlių. Patelė juos apvaisina savo sperma. Kiaušinėlių virtinėse gali būti nuo 3 000 iki 6 000 kiaušinėlių, o jų ilgis - nuo 3 iki 4,5 metro. Jos susipainioja augalų stiebuose.

Kiaušinių virvelės sugeria vandenį ir išsipučia. Po dviejų-trijų savaičių išsirita maži pulkeliai. Iš pradžių jie laikosi ant siūlų likučių ir maitinasi drebučiais. Vėliau jie prisitvirtina prie vandens piktžolių lapų apačios, o po to pradeda laisvai plaukioti. Patelės atrodo kaip paprastosios varlės (Rana temporaria). Jie yra tamsesnės spalvos: viršuje - juodi, o apačioje - tamsiai pilki. Juos nuo kitų rūšių pempių galima atskirti pagal tai, kad jų burna yra tokio pat pločio kaip tarpas tarp akių, o atstumas tarp šnervių yra dvigubai didesnis. Per kelias savaites išsivysto jų kojos, o uodega pamažu atauga. Iki dvylikos savaičių amžiaus jos tampa mažomis maždaug 1,5 cm ilgio rupūžėmis ir yra pasirengusios palikti tvenkinį.

Paprastoji rupūžė subręsta nuo trejų iki septynerių metų.

Paprastoji rupūžė užima gynybinę poziciją


Paprastosios rupūžės ampleksuose


Rupūžės pulkelis vystosi dvi savaites


Paprastosios rupūžės kiaušinių virtinės


Paprastosios rupūžės jaunikliai, kai kurie su užpakalinėmis kojomis

Išsaugojimas

IUCN nykstančių rūšių raudonojoje knygoje nurodyta, kad paprastoji rupūžė kelia mažiausią susirūpinimą. Taip yra todėl, kad ji gyvena daugelyje vietovių ir yra jose paplitusi. Jai nedaug gresia buveinių nykimas. Ji gali gyventi daugelyje skirtingų vietovių. Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje paprastosioms rupūžėms nustatyta chitridiomikozė - infekcinė varliagyvių liga. Tai gali paveikti kai kurias populiacijas.

Kultūrinė reikšmė

Ilgą laiką buvo manoma, kad rupūžė yra blogą ženklą arba ryšį su kitu pasauliu turintis gyvūnas. Taip gali būti todėl, kad ji gyvena ir sausumoje, ir vandenyje. Žmonės gali jos nemėgti dėl juodos, karpotos odos, lėtų judesių ir dėl to, kad ji išlenda iš kažkokios tamsios skylės.

Vienas pirmųjų paminėjimų, kad rupūžės yra susijusios su tamsos jėgomis, buvo 600 m. pr. m. e., kai Zoroastras pasakė, kad visos rupūžės turi būti nužudytos. Europoje viduramžiais rupūžė buvo siejama su velniu, kurio herbe pavaizduotos trys rupūžės. Buvo manoma, kad rupūžė gali nuodyti žmones. Taip pat buvo manoma, kad ji yra raganos pažįstama, todėl turi magiškų galių. Prancūzijoje buvo manoma, kad raganas galima surasti, nes jos buvo pažymėtos rupūžės pėda kur nors ant kūno. Dorsete tikėta, kad radus rupūžę namuose, ją reikia pašalinti nesužeidžiant, kitaip šeimininkas užsitrauks raganos, kurios pažįstama rupūžė buvo, rūstybę. Kai kuriose vietovėse rupūžės radimas namuose buvo laikomas raganos buvimo įrodymu. Buvo manoma, kad rupūžės seilės yra nuodingos. Buvo tikima, kad ji gali spjaudytis arba vemti nuodinga ugnimi. Buvo manoma, kad nesėkminga, jei rupūžė peršoka per koją, o kai kuriuose regionuose tai buvo mirties ženklas. Rupūžės buvo siejamos su velniais ir demonais, o "Prarastajame rojuje". Džonas Miltonas parodė šėtoną kaip rupūžę, kai jis įpylė nuodų Ievai į ausį. Pirmoji ragana Šekspyro "Makbete" davė nurodymus, kaip naudoti rupūžę kuriant burtus:

Rupūžė taip pat siejama su moterų vaisingumu. Moterys, norinčios susilaukti kūdikio, palikdavo rupūžių modelius prie šventyklų. Rumunijoje buvo tikima, kad tas, kuris nužudo rupūžę, gali nužudyti savo motiną. Škotijos folklore buvo sakoma, kad rupūžės liežuvis, kurį vyras nešiojasi krūtinės kišenėje, leidžia jam pasimylėti su bet kuria moterimi. Taip pat buvo tikima, kad rupūžės galvoje yra brangakmenis, vadinamas "rupūžės akmeniu". Buvo sakoma, kad nešiojamas kaip vėrinys ar žiedas įspėdavo jį nešiojantįjį apie bandymus jį nunuodyti. Šekspyras tai paminėjo kūrinyje "Kaip jums patinka":

Nuo seno manoma, kad palietus rupūžę gali atsirasti karpų. Paaiškėjo, kad tai mitas ir kad iš tikrųjų karpas sukelia žmogaus papilomos virusas. Jos perduodamos tiesioginio kontakto būdu nuo žmogaus žmogui.

Ponas Rupūžė - vienas pagrindinių Kennetho Grahamo romano vaikams "Vėjas gluosniuose" veikėjų. Šį kūrinį dramatizavo keli autoriai, įskaitant A. A. Milne'ą, kuris savo pjesę pavadino "Rupūžė iš Rupūžių salės". Ponas Rupūžė yra labai pasipūtęs, antropomorfinis rupūžys.