Paprastoji rupūžė (Bufo bufo) yra varliagyvis. Jos gyvena didžiojoje Europos dalyje, išskyrus Airiją, Islandiją ir kai kurias Viduržemio jūros salas. Rupūžė dieną paprastai slepiasi. Sutemus ji tampa aktyvi ir naktį praleidžia medžiodama bestuburius, kuriais minta. Ji juda lėtu nerangiu žingsniu arba trumpu šuoliu. Jos oda pilkšvai ruda, padengta karpų pavidalo gumbeliais.

Šios genties rupūžės vadinamos tikrosiomis rupūžėmis. Jos neturi dantų, jų oda sausa, karpyta, o akių vyzdžiai horizontalūs.

Išvaizda ir dydis

Paprastoji rupūžė turi stambesnį, kompaktišką kūną su storomis galūnėmis. Spalva svyruoja nuo pilkšvai rudos iki rudos ar žalsvai rudos, dažnai su tamsesnėmis dėmėmis. Ant nugaros matomos aiškios odos karpos, o už akių paprastai yra iškilusios parotidinės liaukos, kurios išskiria gleivės ir toksiškas medžiagas. Patinai paprastai būna mažesni už pateles; suaugusios patelės gali siekti 8–15 cm ilgį, patinai dažniau 6–9 cm. Gyvenimo trukmė gamtoje įprastai yra apie 10–15 metų, tačiau kartais rupūžės gyvena ilgiau; nelaisvėje fiksuojami ilgesni gyvenimo tarpai.

Gyvenamoji aplinka ir paplitimas

Paprastoji rupūžė gyvena įvairiose buveinėse: miškuose, pievose, sodybų teritorijose, parkuose ir šalia stovinčio arba lėto tekančio vandens. Nors daugiausia paplitusi Europoje, rūšis taip pat aptinkama kai kuriose Vakarų Azijos vietovėse. Rupūžės dažnai laikosi netoli drėgnų dreifų, bet migruoja į vandens telkinius veisimuisi pavasarį.

Mityba

Paprastoji rupūžė yra vabzdžiaėdis plėšrūnas: ji minta įvairiais bestuburiais — sliekai, sraigės, sliekagalviai, vabzdžių lervos ir suaugę vabzdžiai, vikšrai, vorai ir kt. Rupūžės medžioja naktį, naudodamos liežuvį ir snukį, kad sugautų grobį. Panaudojama maisto kiekis priklauso nuo metų laiko ir vietovės gausos.

Veisimosi elgsena ir gyvenimo ciklas

Veisimosi sezonas prasideda pavasarį, dažnai kovo-balandžio mėnesiais, priklausomai nuo klimato. Patinai kviečia pateles giliais, trankių tono riksmu, o sudarę porą (ampleksas) patinas prispaudžia patelę ir kartu iššliaužia kiaušinius. Kiaušinėliai dedami ilgomis juostomis („stumiais“), dažnai suvyniota aplink vandens augalus. Iš kiaušinėlių išsirita tamsios spalvos ikrai (varliagyvių lervos), gyvenančios vandenyje grupelėmis. Metamorfozė (perėjimas į mažas rupūžes) trunka kelias savaites iki kelių mėnesių, priklausomai nuo vandens temperatūros ir maisto prieinamumo. Jaunos rupūžės (toadletai) iš karto išeina į sausumą ir toliau auga, pasiekiantys lytinę brandą po 2–4 metų (patinai dažniau greičiau nei patelės).

Elgsena

  • Rupūžės daugiausia naktinės — dieną slepiasi po rąstais, akmenimis, lapais ar dirvoje.
  • Jos juda lėtai, dažniau vaikšto, o šuoliai trumpi ir staigūs.
  • Daug rupūžių pasižymi stipria „filopatija“ — grįžta į tas pačias veisimosi vietas kiekvienais metais.
  • Rupūžės yra vienišos ir teritorinės mažesnėmis periodais, bet per veisimosi sezoną susiburia didesnės grupės prie vandens telkinių.

Apsauga ir pavojai

Paprastoji rupūžė tarptautiniu mastu laikoma ne itin rizikinga rūšimi (IUCN kategorija „Mažiausiai rūpestinga“), tačiau vietinės populiacijos gali mažėti dėl:

  • buveinių nykimo ir sumažėjimo (drenavimas, intensyvi žemdirbystė);
  • kelių ir migracijos metu patiriamos žūties (masiškas patrigimas pavasarį);
  • taršos (pesticidai, chemikalai vandenyje);
  • ligų ir parazitų (pvz., chytrid grybų ir ranavirusų poveikis);
  • persecijų ir netinkamos sąveikos su žmonėmis.

Rupūžių oda išskiria nuodingas medžiagas (bufo-toksinus), kurios saugo jas nuo plėšrūnų. Šios medžiagos gali dirginti akies gleivinę ir burną gyvūnams ar žmonėms — todėl rankomis liesti rupūžes verta vengti arba po to kruopščiai nusiplauti rankas.

Santykis su žmonėmis ir kaip padėti

  • Rupūžės yra naudingos sodams ir ūkiams — naikina kenkėjus ir vabzdžius.
  • Kalbant apie pagalbą: išsaugokite ir atkurkite natūralius vandens telkinius, palikite slėptuves (rąstus, lapus), venkite pesticidų ir cheminių trąšų bei įrengti mažas perėjas kelyje migracijos metu.
  • Jei rupūžė patenka į namų patalpas ar baseinus, saugiai ją perkelkite į saugią, drėgną vietą netoli buveinės.

Įdomūs faktai

  • Paprastoji rupūžė neturi dantų — ji nuryja grobį ganėtinai visą arba nusmukdama jį į burną ir ryja.
  • Jų parotidinės liaukos ir odos sekrecijos yra pagrindinis apsaugos mechanizmas nuo plėšrūnų.
  • Daugelis rupūžių sugeba ištverti šaltus žiemos mėnesius pasislėpusios žemėje ar po dumbliuotais vandens telkiniais — tai vadinama žiemos miegu (hibernacija).

Apibendrinant, paprastoji rupūžė yra plačiai paplitusi ir svarbi ekosistemų dalis — ji kontroliuoja bestuburių populiacijas, dalyvauja maisto grandinėje ir reikalauja saugomų buveinių bei dėmesio siekiant išvengti vietinių populiacijų nykimo.