Ugnies įvaldymas ankstyviesiems žmonėms: atradimas, panaudojimas ir reikšmė
Ankstyvųjų žmonių ugnies įvaldymas: atradimas, panaudojimas ir reikšmė mitybai, saugumui bei kultūrai — moksliniai įrodymai nuo Homo erectus laikų.
Kai žmonės pirmą kartą išmoko valdyti ugnį, tai buvo svarbus žingsnis jų kultūroje. Ji leido žmonėms pasigaminti maisto, sušilti ir apsisaugoti. Ugnies kūrenimas taip pat leido veikti tamsoje ir šiek tiek apsaugojo nuo plėšrūnų ir vabzdžių. Be to, ugnis pakeitė kasdienį gyvenimą: ji suteikė šviesą naktimis, leido ilgiau bendrauti prie židinio ir tapo centriniu socialinių ritualų bei pokalbių tašku.
Maisto gaminimas buvo bene naudingiausias ugnies poveikis. Kai kurių maisto produktų, pavyzdžiui, mėsos ir vaisių, virti nereikia, tačiau kitus, pavyzdžiui, šakniavaisius, dažniausiai reikia virti. Virinimas ir kepimas taip pat sumažina parazitų ir bakterijų kiekį, lengvina kramtymą ir virškinimą, bei padidina maistinių medžiagų pasisavinimą. Dėl to galima teigti, kad ugnies naudojimas turėjo tiesioginį poveikį žmonių mitybai ir sveikatai.
Ugnies atradimas ir įrodymai
Nėra tiksliai žinoma, kada žmonės pirmą kartą ėmė valdyti ugnį. Įrodymai, kad Homo erectus ugnį naudojo maždaug prieš 400 000 metų, turi platų mokslininkų pritarimą. Teiginiai apie ankstyviausius galutinius įrodymus, kad Homo erectus naudojo ugnį, svyruoja nuo 0,2 iki 1,7 mln. metų (mya).
Archeologai ugnies pėdsakus nustato įvairiais metodais:
- kaltinamos (sudegusios) kaulų ir akmenų liekanos,
- anglies sluoksniai ir suanglėję augaliniai liekanos,
- degusių akmenų ar keramikos terminė transformacija (raudona-oranžinė spalva, įtrūkimai),
- mikromorfologiniai tyrimai, fitolito ir pelenų analizė,
- anglies (char) ir mikrodegimo produktų datavimas radiokarbonu ar kitomis metodikomis.
Kaip žmonės įgijo ir kūrė ugnį
Ugnies kontrolės laipsnis skyrėsi: nuo gebėjimo panaudoti gamtos sukurtą ugnį (pvz., žaibo paliktas židinys) iki aktyvaus ugnies kūrimo. Žmonės mokėjo išlaikyti ir pildyti užgesančias žarijas, nešiotis žarijas ilgesnėms kelionėms, o vėliau išrado būdus uždegti ugnį:
- frikciniai metodai (uodegos, ugnies plūgas, pirmykščiai ugnies grąžtai),
- perkritimo (strike) būdai su kvarco ar piritu ir sudegusiu plonu medžiu,
- vėlesni metodai: ugnies uždegimo priemonės su ugnikalnių kibirkštimis ar metalo iskramdymu (seniai ne visada taikomi pirmykščiams žmonėms).
Taip pat žmonės išmoko kontroliuoti dūmus, statyti židinius ir įrengti saugius vietas ugniai laikyti.
Nauda ir reikšmė visuomenei bei evoliucijai
- Mityba ir sveikata: virinimas padidino maisto energinę vertę ir sumažino ligų riziką.
- Fizinė evoliucija: kai kurie mokslininkai sieja maitinančio maisto pasikeitimus ir ankstyvą maisto termišką apdorojimą su smegenų dydžio augimu ir mažesniu žandikauliu (Wrangham'o „virimo hipotezė“).
- Socialinė struktūra: židinys tapo susibūrimo vieta; ilgesnis aktyvumas vakare leido formuotis kalbai, pasakojimams ir bendroms žinioms perduoti.
- Technologijos: ugnis buvo naudojama įrankių gamybai (pvz., medžiagos šiluminis apdorojimas, bitumų gamyba), metalurgijos pradmenims (vėliau) ir medžiagų apdorojimui.
- Migracija ir klimato prisitaikymas: ugnis leido išgyventi šaltesnėmis sąlygomis, todėl palengvino platų geografinį išplitimą.
Ugnies kontrolės ekologinės ir rizikos pasekmės
Nors ugnis suteikė daug privalumų, jos naudojimas taip pat turėjo trūkumų: pavojus gyvybei (nudegimai), dūmų sukeliamos kvėpavimo problemos ir nekontroliuojami gaisrai, keičiantys kraštovaizdį bei ekologines pusiausvyros sąlygas. Žmonės taip pat pradėjo naudoti kontrolinius gaisrus (landscape burning) medžioklei ir žemės tvarkymui, kas ilgainiui pakeitė augaliją ir gyvūniją tam tikrose teritorijose.
Archeologiniai ginčai ir neaiškumai
Nors daug įrodymų palaiko ankstyvą ugnies naudojimą, lieka neaišku, kada būtent ugnis tapo nuolat valdomu įrankiu, o ne tik atsitiktine gamtos šviesa. Dalis radinių gali būti interpretacijos rezultatas (pvz., natūraliai sudegę stalai), todėl mokslininkai nuolat tobulina metodus, kad atskirtų natūralią ir žmogaus sukeltą degimą. Datavimo metodų rezultatų skirtumai ir skirtingų vietovių kontekstai lemia, kad tikslaus datos konsensuso iki galo nėra.
Apibendrinant, ugnies įvaldymas buvo vienas kertinių žmogaus technologinių ir kultūrinių pasiekimų: jis turėjo didelį poveikį mitybai, technologijoms, socialinei struktūrai ir gebėjimui gyventi įvairiomis klimato sąlygomis, nors kartu atnešė ir naujų rizikų bei ekologinių pokyčių.
Įrodymai
Rytų Afrika
Seniausi įrodymai, kad žmonės naudojo ugnį, yra iš daugelio Rytų Afrikos archeologinių vietovių, pavyzdžiui, Chesowanja prie Baringo ežero, Koobi Fora ir Olorgesailie Kenijoje. Chesowanja vietovėje aptikta raudono molio skeveldrų, kurių amžius, mokslininkų skaičiavimais, siekia 1,42 mln. metų. Mokslininkai perkaitino kai kurias skeveldras vietovėje ir nustatė, kad molis turėjo būti įkaitintas iki 400 °C, kad sukietėtų.
Koobi Fora vietovėje yra archeologinių radinių, liudijančių, kad prieš 1,5 mln. metų Homo erectus valdė ugnį, o nuosėdos parudavo tik įkaitus 200-400 °C temperatūroje. Kenijoje, Olorgesailie vietovėje, yra į židinį panašus įdubimas. Rasta labai smulkių medžio anglių, tačiau jos galėjo atsirasti nuo natūralaus krūmynų gaisro.
Gadebe, Etiopijoje, 8E radimvietėje rasta suvirinto tufo fragmentų, kurie atrodė sudegę, tačiau uolienos galėjo vėl užsiliepsnoti dėl netoliese išsiveržusių ugnikalnių. Jų rasta tarp acheuleano laikotarpio H. erectus pagamintų dirbinių.
Vidurio Avašo upės slėnyje rasta kūgio formos rausvo molio įdubų, kurios galėjo susidaryti 200 °C temperatūroje. Manoma, kad šie objektai yra apdegę medžių kelmai, tokie, kad jie būtų degę toliau nuo savo gyvenamosios vietos. "Avašo slėnyje" taip pat randama degintų akmenų, tačiau šioje vietovėje yra ir vulkaninio suvirinto tufo.
Pietų Afrika
Ankstyviausi tikri įrodymai, kad žmogus valdė ugnį, buvo rasti Svartkranse, Pietų Afrikoje. Tarp acheulio įrankių, kaulinių įrankių ir kaulų su hominidų padarytomis pjūvių žymėmis rasta daug apdegusių kaulų. Šioje vietovėje taip pat yra vieni ankstyviausių įrodymų, kad H. erectus valgė mėsą. Pietų Afrikos Respublikoje esančioje Širdyje yra degintinių radinių, datuojamų nuo 0,2 iki 0,7 mln. m., kaip ir daugelyje kitų vietų, pavyzdžiui, Montagu urve (0,058-0,2 mln. m. ir Klasies upės žiotyse (0,12-0,13 mln. m.).
Daugiausia įrodymų yra iš Kalambo krioklio Zambijoje, kur rasta daugybė su žmonių ugnies naudojimu susijusių daiktų, pavyzdžiui, apanglėjusios medienos, medžio anglių, paraudusių vietų, karbonizuotų žolės stiebų ir augalų bei medinių įrankių, kurie galėjo būti sukietinti ugnies. Radioaktyviuoju anglies dioksido datavimu nustatyta, kad ši vieta datuojama 61 000 BP ir 110 000 BP aminorūgščių racemizacijos būdu.
Ugnis buvo naudojama silkbetonio akmenims kaitinti, kad jie taptų tvirtesni, prieš juos apdirbant į įrankius Stillbay kultūroje. Tai rodo ne tik Stillbay radimvietės, datuojamos 72 000 BP, bet ir radimvietės, kurios gali būti net 164 000 BP senumo.
Elgesio pokyčiai
Svarbus žmonių elgesio pokytis įvyko dėl to, kad jie valdė ugnį ir jos skleidžiamą šviesą. Veikla nebeapsiribojo tik šviesiu paros metu. Kai kurie žinduoliai ir kandantys vabzdžiai vengė ugnies ir dūmų. Ugnis taip pat leido geriau maitintis iš virtų baltymų.
Ričardas Vranghamas (Richard Wrangham) iš Harvardo universiteto teigia, kad augalinio maisto gaminimas galėjo padidinti smegenis, nes dėl to krakmolinguose maisto produktuose esantys sudėtingi angliavandeniai tapo lengviau virškinami. Tai leido žmonėms iš maisto pasisavinti daugiau kalorijų.
Mitybos pokyčiai
Stahlis manė, kad kai kurios augalų dalys, pavyzdžiui, žalia celiuliozė ir krakmolas, yra sunkiai virškinamos termiškai neapdorotos, todėl, kol dar nebuvo galima valdyti ugnies, jos greičiausiai nebuvo hominidų mitybos dalis. Tokioms dalims priskiriami stiebai, subrendę lapai, išsiplėtusios šaknys ir gumbai. Vietoj jų mitybą sudarė augalų dalys, sudarytos iš paprastesnių cukrų ir angliavandenių, pavyzdžiui, sėklos, žiedai ir mėsingi vaisiai. Kita problema buvo ta, kad kai kurios sėklos ir angliavandenių šaltiniai yra nuodingi. Cianogeniniai glikozidai, kurių, be kita ko, yra linų sėmenyse, manijokuose ir manijokuose, virdami tampa nenuodingi. H. erectus dantys ir dantų nusidėvėjimas atspindi tokio maisto, kaip kieta mėsa ir traškios šakninės daržovės, vartojimą.
Mėsą kepant, kaip matyti iš apdegusių ir apanglėjusių žinduolių kaulų, mėsą lengviau valgyti. Taip pat lengviau gauti maistinių medžiagų iš baltymų, nes pati mėsa yra lengviau virškinama. Virtai mėsai suvirškinti reikia mažiau energijos nei žaliai mėsai, be to, virimas želatinizuoja kolageną ir kitus jungiamuosius audinius, jis "atveria tvirtai surištas angliavandenių molekules, kad jos būtų lengviau įsisavinamos". Virimas taip pat sunaikina parazitus ir maistu apsinuodijančias bakterijas.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Koks buvo naudingiausias ugnies poveikis?
Atsakymas: Naudingiausias ugnies poveikis buvo maisto gaminimas.
K: Kada žmonės pirmą kartą išmoko valdyti ugnį?
Atsakymas: Yra įrodymų, kad žmonės pirmą kartą išmoko valdyti ugnį maždaug prieš 400 000 metų.
K: Kokį maistą reikia virti ant ugnies?
A: Ugnyje dažniausiai reikia virti tokius maisto produktus kaip šakniavaisiai.
K: Prieš kiek laiko yra pirmieji įrodymai, kad Homo genties atstovas valdė ugnį?
A: Manoma, kad ankstyviausi Homo rūšies atstovų kontroliuojamos ugnies įrodymai yra prieš 0,2-1,7 mln. metų.
K: Kokią kitą veiklą įgalino ugnies valdymas?
A.: Ugnies kontrolė leido veikti tamsoje ir ne tik gaminti maistą, bet ir apsaugoti nuo plėšrūnų ir vabzdžių.
K: Kokios rūšys naudojo kontroliuojamą ugnį prieš Homo erectus?
A: Nėra tiksliai žinoma, kokios rūšys naudojo kontroliuojamą ugnį prieš Homo erectus.
Ieškoti