Ankstyvųjų žmonių ugnies valdymas

Įrodymai

Rytų Afrika

Seniausi įrodymai, kad žmonės naudojo ugnį, yra iš daugelio Rytų Afrikos archeologinių vietovių, pavyzdžiui, Chesowanja prie Baringo ežero, Koobi Fora ir Olorgesailie Kenijoje. Chesowanja vietovėje aptikta raudono molio skeveldrų, kurių amžius, mokslininkų skaičiavimais, siekia 1,42 mln. metų. Mokslininkai perkaitino kai kurias skeveldras vietovėje ir nustatė, kad molis turėjo būti įkaitintas iki 400 °C, kad sukietėtų.

Koobi Fora vietovėje yra archeologinių radinių, liudijančių, kad prieš 1,5 mln. metų Homo erectus valdė ugnį, o nuosėdos parudavo tik įkaitus 200-400 °C temperatūroje. Kenijoje, Olorgesailie vietovėje, yra į židinį panašus įdubimas. Rasta labai smulkių medžio anglių, tačiau jos galėjo atsirasti nuo natūralaus krūmynų gaisro.

Gadebe, Etiopijoje, 8E radimvietėje rasta suvirinto tufo fragmentų, kurie atrodė sudegę, tačiau uolienos galėjo vėl užsiliepsnoti dėl netoliese išsiveržusių ugnikalnių. Jų rasta tarp acheuleano laikotarpio H. erectus pagamintų dirbinių.

Vidurio Avašo upės slėnyje rasta kūgio formos rausvo molio įdubų, kurios galėjo susidaryti 200 °C temperatūroje. Manoma, kad šie objektai yra apdegę medžių kelmai, tokie, kad jie būtų degę toliau nuo savo gyvenamosios vietos. "Avašo slėnyje" taip pat randama degintų akmenų, tačiau šioje vietovėje yra ir vulkaninio suvirinto tufo.

Pietų Afrika

Ankstyviausi tikri įrodymai, kad žmogus valdė ugnį, buvo rasti Svartkranse, Pietų Afrikoje. Tarp acheulio įrankių, kaulinių įrankių ir kaulų su hominidų padarytomis pjūvių žymėmis rasta daug apdegusių kaulų. Šioje vietovėje taip pat yra vieni ankstyviausių įrodymų, kad H. erectus valgė mėsą. Pietų Afrikos Respublikoje esančioje Širdyje yra degintinių radinių, datuojamų nuo 0,2 iki 0,7 mln. m., kaip ir daugelyje kitų vietų, pavyzdžiui, Montagu urve (0,058-0,2 mln. m. ir Klasies upės žiotyse (0,12-0,13 mln. m.).

Daugiausia įrodymų yra iš Kalambo krioklio Zambijoje, kur rasta daugybė su žmonių ugnies naudojimu susijusių daiktų, pavyzdžiui, apanglėjusios medienos, medžio anglių, paraudusių vietų, karbonizuotų žolės stiebų ir augalų bei medinių įrankių, kurie galėjo būti sukietinti ugnies. Radioaktyviuoju anglies dioksido datavimu nustatyta, kad ši vieta datuojama 61 000 BP ir 110 000 BP aminorūgščių racemizacijos būdu.

Ugnis buvo naudojama silkbetonio akmenims kaitinti, kad jie taptų tvirtesni, prieš juos apdirbant į įrankius Stillbay kultūroje. Tai rodo ne tik Stillbay radimvietės, datuojamos 72 000 BP, bet ir radimvietės, kurios gali būti net 164 000 BP senumo.

Elgesio pokyčiai

Svarbus žmonių elgesio pokytis įvyko dėl to, kad jie valdė ugnį ir jos skleidžiamą šviesą. Veikla nebeapsiribojo tik šviesiu paros metu. Kai kurie žinduoliai ir kandantys vabzdžiai vengė ugnies ir dūmų. Ugnis taip pat leido geriau maitintis iš virtų baltymų.

Ričardas Vranghamas (Richard Wrangham) iš Harvardo universiteto teigia, kad augalinio maisto gaminimas galėjo padidinti smegenis, nes dėl to krakmolinguose maisto produktuose esantys sudėtingi angliavandeniai tapo lengviau virškinami. Tai leido žmonėms iš maisto pasisavinti daugiau kalorijų.

Mitybos pokyčiai

Stahlis manė, kad kai kurios augalų dalys, pavyzdžiui, žalia celiuliozė ir krakmolas, yra sunkiai virškinamos termiškai neapdorotos, todėl, kol dar nebuvo galima valdyti ugnies, jos greičiausiai nebuvo hominidų mitybos dalis. Tokioms dalims priskiriami stiebai, subrendę lapai, išsiplėtusios šaknys ir gumbai. Vietoj jų mitybą sudarė augalų dalys, sudarytos iš paprastesnių cukrų ir angliavandenių, pavyzdžiui, sėklos, žiedai ir mėsingi vaisiai. Kita problema buvo ta, kad kai kurios sėklos ir angliavandenių šaltiniai yra nuodingi. Cianogeniniai glikozidai, kurių, be kita ko, yra linų sėmenyse, manijokuose ir manijokuose, virdami tampa nenuodingi. H. erectus dantys ir dantų nusidėvėjimas atspindi tokio maisto, kaip kieta mėsa ir traškios šakninės daržovės, vartojimą.

Mėsą kepant, kaip matyti iš apdegusių ir apanglėjusių žinduolių kaulų, mėsą lengviau valgyti. Taip pat lengviau gauti maistinių medžiagų iš baltymų, nes pati mėsa yra lengviau virškinama. Virtai mėsai suvirškinti reikia mažiau energijos nei žaliai mėsai, be to, virimas želatinizuoja kolageną ir kitus jungiamuosius audinius, jis "atveria tvirtai surištas angliavandenių molekules, kad jos būtų lengviau įsisavinamos". Virimas taip pat sunaikina parazitus ir maistu apsinuodijančias bakterijas.