Kiaulpienė (Taraxacum) – apibrėžimas, biologija, naudojimas ir nauda
Kiaulpienė (Taraxacum) — išsamus apibrėžimas, biologija, maisto ir vaistų naudojimas, nauda sveikatai, augimo ypatumai ir praktiniai patarimai.
| pavadinimas = Kiaulpienė | vaizdas = Kiaulpienė close-up.jpg | image_width = 250pxk | image_caption = Žydinti kiaulpienė | regnum = Plantae | divisio = Magnoliophyta | classis = Magnoliopsida | ordo = Asterales | familia = Asteraceae | genus = Taraxacum
Kiaulpienė yra dažnas pavasario ir vasaros lauko augalas, geriau žinomas kaip geltonas, saulėtas žiedas, kurio mokslinis pavadinimas – Taraxacum, priklausantis daugiai rūšių apimančiai Asteraceae šeimai. Kiaulpienių (Taraxacum) tėvynė – Eurazija, tačiau jos šiuo metu yra plačiai paplitusios: aptinkamos tiek Šiaurės, tiek Pietų Amerikoje bei kituose žemynuose; kai kuriose teritorijose kiaulpienės laikomos invazinėmis. Dvi plačiai paplitusios rūšys – T. officinale ir T. erythrospermum – dažnai pasirodo kaip piktžolės ir greitai apsigyvena pievose, šlaituose, soduose bei pakelėse. Visos abiejų rūšių dalys yra valgomos ir naudojamos tiek kulinarijoje, tiek tradicinėje medicinoje.
Aprašymas
Kiaulpienių lapai sudaro priepatį, jie dažniausiai yra smailiai dantyti ir primena liūto dantis, todėl lietuviškas pavadinimas yra kilęs iš šio vaizdinio. Žiedynai – plokšti, ryškiai geltoni, sudaryti iš daugybės smulkių žiedų. Po žydėjimo atsiranda baltas sėklų kamienas su pūkuotu vainikėliu; Sėklos turi pūkinį parašiutą ir dėl to lengvai išsklinda – tarsi mažutės parašiutai, kurie kartu su vėju išskrenda, plinta ir užaugina naujus augalus.
Biologija ir dauginimasis
Kiaulpienės, kaip ir kiti astriniai augalai, turi sudėtinį žiedyną, kuriame vienas žiedynas susideda iš daugelio smulkių žiedų. Kaip ir kitų astrinių (Asteraceae) šeimos atstovų, jų žiedai yra labai smulkūs, susitelkę į sudėtinį žiedyną. Daugelis Taraxacum rūšių sėklas subrandina apomiksės būdu, kai sėklos subrandinamos be apdulkinimo. Tokiu būdu susidaro palikuonys, genetiškai identiški tėviniam augalui. Be to, kiaulpienės plinta ir vegetatyviai bei labai efektyviai naudojasi vėjo sklaida per pavidalą, vadinamą pappus.
Plitimas ir ekologija
Kiaulpienės greitai kolonizuoja atvirus dirvožemius ir sugeba išgyventi įvairiomis sąlygomis: nuo šlapynų iki sausesnių pievų. Jos stiprios, šaknys leidžia surinkti maistingas medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių. Dėl ankstyvo žydėjimo jos yra svarbios nektaro ir žiedadulkių šaltinis vabzdžiams pavasarį, kai kitų gėlių dar trūksta.
Naudojimas ir maistinė vertė
Kiaulpienės vartojamos kaip maistas ir vaistas jau tūkstančius metų. Kinijoje jos naudojamos kaip vaistas, tačiau ir kitose tradicijose kiaulpienių dalys plačiai naudojamos. Jauni lapai tinka į salotas arba verdami kaip špinatai; žiedai vartojami desertuose, sirupuose ar aluje; šaknys – ruošiamos kaip kavos pakaitalas arba verdamos ir naudojamos gydomosioms užpilams. Kiaulpienių lapuose yra daug vitaminų (A, C, K) ir mineralų (geležies, kalcio), taip pat angliavandenių formoje – inulino, kuris gali būti naudingas žarnyno mikroflorai.
Gydomosios savybės ir saugumas
Kiaulpienės tradiciškai priskiriamos diuretinių, kepenis stimuliuojančių ir virškinimą gerinančių priemonių grupei. Ruošiami nuovirai, arbatos ir ekstraktai vartojami norint pagerinti apetito ir padėti kepenų funkcijai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį: kai kuriems žmonėms žiedadulkės arba kiti kiaulpienių komponentai gali sukelti alergiją arba kryžmines reakcijas su niežulį, išbėrimus ar kvėpavimo sutrikimus. Nėštumo, žindymo ar lėtinėmis ligomis sergantys asmenys prieš vartojimą turėtų pasitarti su gydytoju.
Kultivavimas ir naudojimas soduose
Nors daug kas laiko kiaulpienes piktžolėmis, kai kurie sodininkai jas augina specialiai: kaip maistui, medaus augalą arba dekoratyviems mažiems pievoms. Jos lengvai auga bet kokiame derlingame dirvožemyje, reikalauja saulėtos vietos ir minimalios priežiūros. Norint riboti plitimą, rekomenduojama šalinti žiedynus prieš sėklų formavimąsi.
Istorija ir paminėjimai literatūroje
Al Razi apie 900 m. po Kr. rašė: "tarashaquq yra kaip cikorija". Airių mokslininkas ir filosofas Ibn Sīnā apie 1000 m. po Kr. parašė knygos skyrių apie Taraxacum. Gerardas iš Kremonos, apie 1170 m. verčiantis arabų kalbą į japonų kalbą, ją rašė tarasacon. Šios pastabos iliustruoja, kad kiaulpienės buvo žinomos ir vertinamos daugelyje kultūrų jau ankstyvais istorijos laikais.
Trumpai apibendrinant: kiaulpienė (Taraxacum) yra universalus, plačiai paplitęs augalas, turintis tiek ekologinę reikšmę, tiek praktinį panaudojimą maistui ir liaudies medicinoje. Renkantis ją vartoti, svarbu atsižvelgti į aplinkos taršą (rinkti iš neapdulkintų pakelių ar traktorių nuovokoje esančių vietų nederėtų) ir galimas alergines reakcijas.
Kiaulpienė virto sėklomis
Lapai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Koks yra mokslinis kiaulpienės pavadinimas?
A: Mokslinis kiaulpienių pavadinimas yra Taraxacum.
K: Kur yra kilusios kiaulpienės?
Atsakymas: Kiaulpienės yra kilusios iš Eurazijos ir plačiai paplitusios Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei kituose žemynuose.
K: Ar visos kiaulpienių dalys valgomos?
A: Taip, visos abiejų rūšių (T. offale ir T. erythrospermum) dalys yra valgomos.
K: Kaip kiaulpienės plinta?
A: Kiaulpienės plinta sėklomis, kurios atrodo kaip maži parašiutai, vėjas išskrenda, paskleisdamas ir augindamas daugiau kiaulpienių.
K: Kokio tipo žiedus turi kiaulpienės?
A: Kiaulpienės turi mažus žiedelius, susitelkusius į bendrą žiedyną; kiekvienas atskiras žiedynas žiedyne vadinamas žiedynu.
K: Kaip Taraxacum rūšys subrandina sėklas?
A: Taraxacum rūšys sėklas subrandina apomikso būdu, kai sėklos subrandinamos be apdulkinimo. Tokiu būdu susidaro palikuonys, genetiškai identiški tėviniam augalui.
Ieškoti