Anglų renesanso teatro istorija: Elžbietos, jakobinų ir karolinų pjesės
Anglų renesanso teatro istorija: nuo Elžbietos iki jakobinų ir karolinų pjesių — Šekspyras, Globe, tragedijos ir komedijos. Atrask dramos raidą ir klasikines pjeses.
Anglų renesanso drama dažnai vadinama Elžbietos drama, nes didžiausi stiliaus pokyčiai prasidėjo tais metais, kai Elžbietai I buvo Anglijos karalienė (1558–1603 m.). Tačiau toks pavadinimas nevisiškai atspindi laikotarpio tęstinumą: dramaturgija ir teatras aktyviai vystėsi ir po Elžbietos mirties, valdant karaliui Jokūbui I (1603-1625) ir jo sūnui karaliui Karoliui I (1625–1649). Dėl to mokslininkai atskirai vartoja terminus jakobinų drama (Jokūbo laikotarpis) ir Karolinų drama (Karolio I laikotarpis). (Šių pavadinimų kilmė – iš lotyniškų vardų formų: "Jacobus" – Jokūbas, "Carolus" – Karolis.) Vis dėlto, kalbant plačiau, tiksliausias apibūdinimas yra anglų renesanso drama arba anglų renesanso teatras.
Teatrų raida ir vaidybos įstaigos
1576 m. tapo kertiniu momentu: būtent tais metais 1576 m. Londone pastatytas pirmasis nuolatinis teatro pastatas, pavadintas tiesiog Teatru. Iki tol pjesės buvo rodomos viešose salėse, rūmuose, užeigose, aikštėse bei kituose atvirose erdvėse ir jas dažniausiai atlikdavo keliaujančios aktorių trupės. Nuolatinis vaidybos namas leido aktoriams įsikurti, įtvirtinti repertuarą, ilgiau repetuoti ir gilinti sceninį meistriškumą.
Aplink šį pirmąjį pastatą greitai iškilo ir kiti: “Curtain”, “The Rose”, “The Swan”, “Globe” bei kiti. Verta paminėti ir uždarus, vidaus teatrus, pvz., Blackfriars, kurie leido vaidinti rudenį ir žiemą, kai atviri teatrai buvo nepatogūs. Tipiniai renesanso teatrai turėjo thrust tipo sceną – scenoje aktoriai išeidavo į salę, apsupti žiūrovų iš trijų pusių; žiūrovai stovėjo parke (groundlings) arba sėdėjo galerijose. Tokia erdvė skatino intensyvų žiūrovų ir aktorių kontaktą ir gyvą, kartais triukšmingą publikos reakciją.
Profesinės trupės turėjo rėmėjus–protektorius (pavyzdžiui, Lord Chamberlain's Men ar Admiral's Men), o vaidybos teisinius aspektus reguliavo tarnybos, tokios kaip Master of the Revels. Nuolatinės scenos atsiradimas taip pat sudarė sąlygas specializacijai: aktoriai tapo žinomi pagal tipines roles, atsirado gero scenarijaus poreikis, scenografinės priemonės ir techninės inovacijos (pvz., spąstai, pirotechnika, mechaniniai efektai).
Autoriai ir žanrai
Dramaturgai rengė tiek klasikines dramatines formas – tragediją ir komediją – tiek istorines pjeses apie ankstesnius Anglijos valdovus ir svarbius valstybinius įvykius. Šekspyras yra geriausiai žinomas to laikotarpio autorius, bet reikšmingi ir kiti: Christopher Marlowe, Ben Jonson, John Webster, Thomas Kyd, Beaumont ir Fletcher, Thomas Middleton ir kt. Daugelis jų rašė skirtingomis stilistinėmis kryptimis – nuo herojiškų tragedijų iki satyrinių komedijų ar „city comedy“.
Pjesės dažnai buvo rašomos poetine forma; ankstyvosios pjesės paprastai eiliuotos, o vėliau vyrauja nerimuota arba beveik nerimuota tuščioji eilėdara (angl. blank verse), kuri leido natūraliau perteikti kalbą scenoje. Blank verse dažnai grindžiamas iambiniu pentametru, kuris tapo pagrindine gramatine dramatine priemone. Komedijose ir kai kuriuose kitų žanrų epizoduose plačiai naudota proza – ypač dialogams tarp žemesnių socialinių sluoksnių ar komiškų personažų.
Žanriniu požiūriu dažnai skiriamos:
- tragedijos (pvz., Šekspyro “Hamletas”, “Othello”, “Macbeth”);
- komedijos (lengvesnės meilės intrigos, socialinė satyra);
- istorinės pjesės (daug apie Anglijos karalius – pavyzdžiui, Šekspyro “Ričardas III” ar Marlowe’o “Edvardas II”);
- moraliteto fragmentai, masques ir dvorsko spektakliai (ypač svarbūs dvoro šventėse ir ceremonijose).
Scenoje naudojamos priemonės, aktoriai ir publikos vaidmuo
Scenografija dažnai buvo santūri: vietoje iškilusios perspektyvinės dekoracijos plačiau naudoti simboliniai baltai ar gana fragmentiški dekoracijų elementai. Kostiumai buvo brangūs ir dažnai skolinami iš dvaro ar rėmėjų – jie svarbiau nurodydavo socialinį statusą nei konkretizavo laikmetį. Aktoriai visiškai vyrai – moterų scenoje nebuvo; merginų ir moterų vaidmenis atlikdavo jauni berniukai ar jauni vyrai.
Pjesėse dažnai būdavo naudojami solilogiai, monologai ir tiesioginis kreipimasis į publiką, kas leido gerai atskleisti personažo vidinį gyvenimą. Muzika, šokiai ir procesijos papildydavo spektaklius, o įvairūs kiemo ir rūmų renginiai (pavyzdžiui, maskaradus primenantys spectacle arba masque) sudarė teatrinės kultūros platų spektrą.
Tekstai, spausdinimas ir repertuaras
Pjesės buvo platinamos tiek per rankraščių kopijas, tiek spausdintas platinimas (quarto leidimai). Daug svarbos turėjo ir teatrų repertuaras: trupės derindavo naujas premjeras su patikrintais populiariais pavadinimais. 1623 m. pasirodė pirmasis Šekspyro kūrinių rinkinys (First Folio), kuris tapo esminiu šaltiniu studijoms ir teksto išsaugojimui.
Nutraukimas ir Restauracija
Anglų renesanso dramos ir teatro veikla augo iki 1642 m., kai ji staiga nutrūko. Per pirmuosius Anglijos pilietinio karo metus puritonai, kovoję su karaliumi Karoliu, užėmė Londoną ir jo apylinkes. Puritonai laikė vaidybą nuodėminga ir amoralią, todėl 1642 m. rugsėjo 2 d. privertė uždaryti Londono teatrus; dauguma jų liko uždaryti beveik iki 1660 m. Po Anglijos restauracijos sugrįžo naujas karalius Karolis II, kuris leido teatrus vėl atidaryti. Restauracijos epochoje teatro estetika ir socialinė funkcija buvo reikšmingai pakeistos: atsirado naujas žanras – Restauracijos drama, kuriai būdinga rafinuota komedija, didesnis dėmesys dekoracijai ir scenografijai, taip pat naujos socialinės temos ir tai, kad scenoje pagaliau pradėjo vaidinti moterys.
Taigi anglų renesanso teatras yra svarbi Europos kultūros istorijos dalis: tai laikotarpis, kuriame susiformavo modernios dramatiškos raiškos priemonės, atsirado pasaulinio lygio dramaturgai ir teatro modeliai, kurie darė įtaką vėlesniems kartoms visame pasaulyje.
Kai kurie svarbūs anglų renesanso dramaturgai
|
|
Klausimai ir atsakymai
K: Kaip kartais vadinama anglų renesansinė drama?
A: Anglų renesanso drama kartais vadinama Elžbietos drama, nes svarbiausi jos pokyčiai prasidėjo Elžbietai I būnant Anglijos karaliene nuo 1558 iki 1603 metų.
K: Kada Londone buvo atidarytas pirmasis nuolatinis teatro pastatas?
A: Pirmasis nuolatinis teatro pastatas Londone atidarytas 1576 m.
K: Kokių tipų pjesės buvo rašomos šiuo laikotarpiu?
A: Dramaturgai kūrė tiek klasikines dramos rūšis - tragedijas ir komedijas, tiek savo istorines pjeses apie ankstesnius Anglijos karalius ir jų valdymo įvykius.
K: Kaip paprastai buvo rašomos pjesės šiuo laikotarpiu?
A.: Pjesės dažnai buvo rašomos poezija; ankstyvosios pjesės dažniausiai buvo eiliuotos, tačiau laikui bėgant dramaturgai ėmė pirmenybę teikti nerimuotam eilėraščiui. Kai kuriose pjesėse, dažniausiai komedijose, buvo naudojama ir proza.
Klausimas: Kodėl 1642 m. anglų renesanso dramos staiga nutrūko?
A: Pirmaisiais Anglijos pilietinio karo metais su karaliumi Karoliu kovoję puritonai užėmė Londoną ir jo apylinkes. Puritonai buvo nusistatę prieš vaidinimą; jie manė, kad tai nuodėminga ir amoralu, todėl privertė uždaryti teatrus iki 1660 m.
K: Kaip paprastai vadinama Restauracijos drama arba teatras?
A: Restauracijos drama arba teatras paprastai vadinamas Restauracijos drama arba Restauracijos teatru.
K: Kas leido teatrams vėl atsidaryti po 1642 m.? A: Po 1642 m. teatrai vėl pradėjo veikti, kai naujasis karalius Karolis II leido jiems tai daryti.
Ieškoti