Geiša

Istorija

Geišos yra modernesnės, nei daugelis mano. Kai kurios moterys dirbo menininkėmis dar prieš atsirandant geišoms - Heiano laikotarpiu (794-1185 m.), tačiau tikrosios geišos atsirado daug vėliau. 1589 m. Tojotomis Hidejoši leido Kiote pastatyti rajoną, iš išorės uždarytą sienomis. Jis vadinosi Šimabara ir buvo skirtas malonumams. Tai apėmė mėgavimąsi menu, gėrimą ir prabangią prostituciją. Kurtizanės (vadintos oiran 花魁) dirbo brangiomis prostitutėmis ir traukė turtingus klientus. Tuose pačiuose namuose dirbo ir daug menininkų, kurie linksmindavo klientus muzika, šokiais ir poezija. Ilgą laiką šie menininkai buvo vyrai, jie vadino save "geišomis" (menininkais), "hōkan" (juokdariais) arba "taikomochi" (būgnininkais, nes grojo taiko - japonišku būgnu).

Kiekvienas vyras, norintis būti su oiran, turėjo laikytis sudėtingų ritualų ir etiketo, ir tik labai turtingi ir kilmingi galėjo tai padaryti. Dėl šios priežasties už Šimabaros ribų atsirado daugybė arbatinių (ochaya). Kai kuriose iš jų kai kurios moterys vertėsi pigesne prostitucija - "sanča-joro". Tačiau kitos moterys, kurios buvo vadinamos "odoroki" (šokėjomis), dirbo šokėjomis ir muzikantėmis. Šios moterys netrukus tapo labai populiarios. Jos ėmė vadintis "geišomis", kaip ir Šimabaroje dirbę vyrai menininkai. Apie 1700 m. moterys geišos tapo daug populiaresnės už vyrus. Po kelerių metų beveik visos geišos buvo moterys.

Vyriausybė priėmė įstatymus, draudžiančius geišoms dirbti prostitutėmis, ir leido joms dirbti tik kaip pramogautojoms. Vienas iš šių įstatymų nurodė, kad geišos turi susirišti obi (帯 juostą) nugaroje, kad joms būtų sunkiau nusivilkti kimono. Jų šukuosena, makiažas ir kimono taip pat turėjo būti paprastesni nei oiranų, nes jų grožis turėjo slypėti mene, o ne kūne. Netrukus geišos tapo daug populiaresnės už oiran, todėl iki 1750 m. visos oiran išnyko. Kiote ir kituose miestuose atsirado kiti nauji geišų rajonai (hanamači).

XIX a. geišų padėtis buvo geresnė nei paprastų moterų, tačiau jos taip pat turėjo problemų Japonijos visuomenėje. Kartais neturtingi žmonės parduodavo savo dukteris į hanamači arbatos namus. Kai kurie turtingi vyrai tapdavo geišų globėjais ir mokėdavo daug pinigų, kad gautų iš jų asmeninį dėmesį. Geišos nebegalėjo ištekėti, bet galėjo turėti globėją, kuris apmokėdavo jų išlaidas. Kiti vyrai mokėjo daug pinigų, kad atimtų iš naujų merginų nekaltybę (mizuage). Tačiau geišų reputacija ir pagarba joms vėl išaugo po Meidži restauracijos, o dar labiau - po Antrojo pasaulinio karo. Buvo sukurti svarbūs jas saugantys įstatymai. Jaunų merginų nebebuvo galima parduoti arbatinėms, o jaunų geišų nekaltybės nebuvo galima nusipirkti. Nuo tada moterys geišomis tampa tik savo noru.

Geiša, grojanti šamisenu. 1800 m. Kitagawos Utamaro ukiyo-e paveikslas.

Šiuolaikinės geišos

Daugiausia geišų šiandien gyvena Kioto (ypač Giono hanamači) ir Tokijo hanamači. Šiuolaikinėje Japonijoje jų beveik niekada nematyti už jų ribų. ^[] XX a. trečiajame dešimtmetyje Japonijoje buvo daugiau kaip 80 000 geišų, tačiau šiandien jų yra kur kas mažiau. Tikslus šiandieninis geišų skaičius nėra žinomas, tačiau manoma, kad jų yra nuo 1000 iki 2000. Dauguma moterų, kurios turistams pasirodo kaip geišos, iš tikrųjų yra aktorės, persirengusios maikomis.

Jaunos moterys, norinčios tapti geišomis, paprastai pradeda mokytis baigusios gimnaziją, vidurinę mokyklą ar koledžą. Daugelis moterų savo karjerą pradeda būdamos suaugusios. Geišos vis dar mokosi groti tradiciniais muzikos instrumentais, tokiais kaip šamisen, šakuhači (bambukinė fleita) ir būgnai, taip pat tradicinių dainų, japonų tradicinių šokių, arbatos gėrimo ceremonijos, literatūros ir poezijos. Stebėdamos kitas geišas, mokinės taip pat įgyja sudėtingų aprangos, makiažo ir bendravimo su klientais įgūdžių.

Geišos dažnai samdomos į vakarėlius ir susibūrimus, arbatos namus ar tradicinius japonų restoranus (ryōtei). Jų darbo laikas matuojamas smilkalų lazdelės degimo laiku ir vadinamas "senkōdai" (線香代, "smilkalų lazdelės mokestis") arba "gyokudai" (玉代 "brangakmenio mokestis"). Kiote vietoj jų vartojami terminai "ohana" (お花）) ir "hanadai" (花代), reiškiantys "gėlių mokesčius". Klientai geišų paslaugas samdo per Geišų sąjungos biurą (検番 kenban), kuris rūpinasi geišų tvarkaraščiu ir skiria jas tiek pramogoms, tiek mokymams.

Geiko , maiko ir šikomi iš Odamoto

Mokymas

Tradiciškai geišos pradėdavo mokytis labai jaunos. Nors kai kurios mergaitės būdavo parduodamos tapti geišomis dar vaikystėje, tai nebuvo įprasta praktika gerą reputaciją turinčiose hanamači. Geišų dukterys dažnai būdavo ugdomos kaip pačios geišos.

Pirmoji treniruočių dalis vadinama "šikomi". Anksčiau, kai merginos pirmą kartą atvykdavo į okiją (arbatinę), jos turėdavo dirbti tarnaitėmis arba daryti viską, ką joms liepdavo. Darbas būdavo sunkus, kad naujosios merginos būtų "padarytos" ir "palaužtos". Jauniausios namų šikomis turėjo laukti vėlai naktį, kol vyresnioji geiša grįš iš darbo, kartais net iki antros ar trečios valandos nakties. Šio mokymo etapo metu šikomis lankė pamokas hanamačio geišų mokykloje. Šiais laikais šis etapas vis dar egzistuoja, tačiau jis nėra toks sunkus kaip anksčiau. Dabar šikomis pripranta prie "kariūkai" ("gėlių ir gluosnių pasaulio") tradicijų ir aprangos.

Kai mokinė įgydavo geišos meno įgūdžių ir išlaikydavo paskutinį sudėtingą šokio testą, ji būdavo perkeliama į antrąjį mokymo etapą: "minarai". Minarai nebedirbo namų ruošos darbų. Šis etapas egzistuoja ir šiandien, tačiau yra daug trumpesnis nei anksčiau (tik mėnuo). Minarai mokosi lauke. Jie eina į pokylius ir šoka su geišomis, bet nedalyvauja: jie tik sėdi, stebi ir mokosi iš savo onee-san (vyresnių seserų). Jų kimono yra puošnesni nei maiko, kad kalbėtų už jas.

Po kurio laiko prasideda trečiasis (ir garsiausias) mokymo etapas, vadinamas "maiko". Maiko yra geišos mokinės, ir šis etapas gali trukti ne vienerius metus. Maiko mokosi iš vyresniosios geišos ir seka paskui ją kiekviename jos pristatyme. "Onee-san/imoto-san" ("vyresnioji sesuo / jaunesnioji sesuo") santykiai yra labai svarbūs. Onee-san moko savo maiko visko apie darbą hanamači. Ji išmokys ją teisingai patiekti arbatą, groti šamisenu, šokti ir visko apie Iki meną (žr. toliau). Maikos turi dėvėti sunkų baltą makiažą, turėti sudėtingą šukuoseną ir beveik visą laiką dažyti lūpas. Jų kimono ir obi yra ryškesnių spalvų ir turtingesnių siuvinėjimų nei pilnateisių geišų. Kaip ir minarai, maikos už dalyvavimą vakarėliuose ar susibūrimuose neima tiek daug pinigų, kiek tikros geišos.

Po šešių mėnesių (Tokijuje) arba penkerių metų (Kiote) maiko tampa visateise geiša ir už savo laiką moka visą kainą. Geišos dėvi mažiau spalvų kimono ir naudoja makiažą tik darbui ar šokiui, nes yra labiau subrendusios nei maiko, o paprastesnis stilius parodo jos natūralų grožį. Tokios geišos išlieka, kol išeina į pensiją.

Trys maikos, demonstruojančios siuvinėtus kimono ir obis.

Geišų ir Iki menas

Geišos turi būti labai gerai įvaldžiusios tradicinę japonų muziką, šokį ir poeziją, nes dirbdamos jos naudoja visus šiuos menus. Taip pat labai svarbus makiažo menas, šukuosena ir apranga.

Tačiau svarbiausias geišos principas vadinamas Iki. Iki atsirado XVIII a. kaip atsakas į ekstravagantišką kurtizanių (oiranų) būdą ir tiems, kuriems patiko jų stilius. Oiranos dėvėjo labai įmantrius drabužius, makiažą ir papuošalus. Geišoms labiau patiko būti santūrioms ir inteligentiškoms. Jos sukūrė iki stilių, kuriame daugiau reikšmės teikė pokalbiams ir sąmojui. Užuot dirbusios su seksu, kaip tai darė oiranos ir paprastos prostitutės šiandien, geišos stengėsi būti seksualios. Geišos flirtuoja, erzina ir juokauja su vyrais, bet visada su menu ir elegancija. Japonų klientai žino, kad nieko daugiau negalima tikėtis. Vyrams patinka iliuzija to, ko niekada nebus. Geišos neužsiima seksu su klientais dėl pinigų. Geišos savo reputacijai teikia daugiau reikšmės nei prostitutės ir beveik niekada neužmezga santykių su klientu. Tos, kurios paprastai elgiasi atsargiai, dažniausiai susituokia. Paprastai, kai geiša išteka, ji pasitraukia iš šios profesijos. Svarbiausia geišos savybė yra jos patikimumas, ypač japonų klientams. Viskas, ką daro ar ką jai pasako klientai, turi likti paslaptyje. Viskas, kas pasakyta ar padaryta arbatinėje, išliks anonimiška.

Norint tapti geiša, reikia daug disciplinos. Geiša tiki, kad ji pati turi būti meno kūrinys. Jos kiekvieną dieną stengiasi tobulėti visur, ką daro. Geišos judesiai, jos vaikščiojimo, sėdėjimo ir kalbėjimo būdas yra labai svarbūs. Geišos yra geišos visą laiką, net kai jos būna namuose arba nedirba. Šio atsidavimo pavyzdys - senas paprotys kangeiko ("pamokos šaltyje"). Iki XX a. trečiojo dešimtmečio pradžios geišos mokinės kišdavo rankas į ledinį vandenį, o tada šaltu oru eidavo į lauką ir praktikuodavosi groti šamisenu, kol pirštai kraujuodavo.

Obi. Įstatyme sakoma, kad jie turi susirišti obi nugaroje.

Paveikslėlių galerija

·         Geiša

Susiję puslapiai

• Japoniška arbatos gėrimo ceremonija
• Kimono
• Mineko Iwasaki
• Oiran