Geišos (芸者) arba geigi (芸妓) - tradicinės japonų pramogautojos. Jos moka įvairius japonų menus, pavyzdžiui, groti klasikinę japonų muziką, šokti ir rašyti poeziją. Kai kurie žmonės mano, kad geišos yra prostitutės, tačiau tai netiesa. Terminas "geiša" sudarytas iš dviejų japoniškų žodžių: 芸 (gei), reiškiančio "menas", ir 者 (sha), reiškiančio "asmuo, kuris užsiima" arba "būti įdarbintas". Pažodiškiausias geišos vertimas į anglų kalbą yra "menininkė". Geišos yra labai gerbiamos ir sunku jomis tapti.

Kitas geišos terminas yra geiko (芸子). Šis žodis dažniausiai vartojamas Kiote. Kiotas yra miestas, kuriame geišų tradicija yra senesnė ir stipresnė. Tapti profesionalia geiša (geiko) Kiote paprastai užtrunka penkerius metus mokymosi.

Geišos mokinės vadinamos "maiko" (舞子). Šis pavadinimas sudarytas iš japoniškų žodžių 舞 (mai), reiškiančio "šokis", ir 子 (ko), reiškiančio "vaikas". Maiko dėvi baltą makiažą ir įvairių ryškių spalvų kimono. Visiškos geišos dėvi paprastesnius kimono, o baltą makiažą naudoja tik ypatingais atvejais.

Gejšų yra ir kituose miestuose, tačiau jos skiriasi. Tokijuje tapti visaverte geiša trunka nuo šešių mėnesių iki metų. Tokijo geišos mokinė vadinama "han'gyoku" (半玉) - "pusdievis" arba "o-shaku" (御酌) - "ta, kuri aptarnauja (alkoholį)". Tokijo geišos paprastai yra vyresnės už Kioto geišas. [nėra pateiktame šaltinyje]

Šiuolaikinės geišos vis dar gyvena tradiciniuose geišų namuose, vadinamuose "okiya" (置屋), kvartaluose, vadinamuose "hanamači" (花街 "gėlių miestai"). Tačiau dauguma vyresnio amžiaus geišų, kurioms sekasi, turi nuosavus namus. Elegantiškas pasaulis, kuriam priklauso geišos, vadinamas "karyūkai" (花柳界 "gėlių ir gluosnių pasaulis"). Garsioji geiša Mineko Iwasaki sakė, kad taip yra todėl, kad "geiša yra kaip gėlė, savaip graži, ir kaip gluosnis - grakšti, lanksti ir stipri".

Geišos laikomos Japonijos kultūros simboliais.

Trumpa istorija ir kilmė

Geišų tradicija pradėjo formuotis Edo (dabar Tokijas) laikotarpiu (XVII–XIX a.), kai pramogų kultūra tapo organizuota: egzistavo okiya (geišų namai), ochaya (arbatos namai), ir hanamači – specialūs pramogų kvartalai. Iš pradžių moteriškos ir vyriškos pramogautojų formos egzistavo lygiagrečiai, bet su laiku geiša tapo specializuotu kultūros atlikėjos vaidmeniu – menininke, kuri moka sukurti rafinuotą pokalbį, atlikti muziką, šokį bei prižiūrėti svečius.

Mokymosi etapai ir užuomazgos

Mokymasis paprastai praeina kelis etapus:

  • Shikomi – pradinis pasiruošimo etapas, kurio metu mokinė gyvena okiya, atlieka pavienes pagalbines pareigas ir mokosi mandagumo, namų tvarkos bei pagrindų.
  • Minarai – trumpas etapas, kuomet mokinė pradeda lankyti renginius kaip žiūrovė, stebėti vyresnių geišų darbą ir save rodyti viešumoje.
  • Maiko – mokinė, kuri pradeda scenoje šokti, groti, mokosi sudėtingų šukuosenų ir dekoracijų (kanzashi), dėvi ryškesnius kimono ir ryškesnį makiažą.
  • Geiko / geiša – pilnas profesionalumas: geiša pataiko renginius, veda pokalbius, atlieka meninius numerius ir prižiūri santykius su klientūra.

Kiek laiko užtrunka kiekvienas etapas labai priklauso nuo regiono, mokymosi intensyvumo ir asmeninių gabumų.

Atlikimo menai ir kasdieninės pareigos

Geišos specializuojasi keliuose meniniuose gabumuose:

  • Tradicinė muzika – dažniausiai grojimas shamisen (trijų stygų instrumentas) ir kitais klasikinių ansamblių instrumentais.
  • Šokis – subtilūs, stilizuoti šokio judesiai, kuriuose dera istorijos, sezoniškumas ir emocijų perteikimas.
  • Kalbėjimo menas ir protokolas – sugebėjimas vesti pokalbį, linksminti svečius, išlaikyti harmoniją vakarėlyje.
  • Arbatos ceremonija ir serviravimas – tam tikromis progomis geišos dalyvauja ar prižiūri arbatos ritualus.

Išvaizda, kimono ir makiažas

Geišos išvaizda yra griežtai kodifikuota ir simbolinė. Svarbiausi elementai:

  • Kimono – maiko dažnai nešioja ryškesnius, ilgesnius kimono su išraiškingu obi, o pilnos geišos renkasi santūresnius, elegantiškus drabužius.
  • Makiažas – baltas makiažas (oshiroi) yra tradicinis elementas, bet šiandien jį naudoja ne visos geišos kasdien; labiau pritaikomas scenai ar ypatingoms progoms. Akcentai raudona ir juoda spalvomis pabrėžia akis ir lūpas.
  • Plaukų puošmenos – tradicinės šukuosenos (nihongami) formuojamos pagal statusą: maiko naudoja sudėtingas šukes ir daug kanzashi, o geišos dažnai naudoja paprastesnes šukuosenas arba perukus.

Institucinė struktūra: okiya, ochaya ir karyūkai

Okiya – geišų namai – dažnai rūpinasi mokinių išlaikymu, apranga ir mokymais mainais už ateities honorarus. Ochaya (arbatos namai) yra vietos, kur vyksta paslaugų teikimas svečiams. Visas šis tinklas ir socialinė aplinka sudaro karyūkai – „gėlių ir gluosnių“ pasaulį, kuriame malonės, estetika ir mandagumas yra svarbiausi principai.

Misinterpretacijos ir teisinis statusas

Vienas iš didžiausių nesusipratimų yra geišų lyginimas su prostitutėmis. Istoriškai jų vaidmenys ir funkcijos yra skirtingi: geišos yra menininkės ir pramogautojos, ne seksualinių paslaugų pardavėjos. Šiuolaikinė teisė Japonijoje aiškiai atskiria legalią pramogų veiklą nuo neteisėtų praktikų.

Šiuolaikinės geišos: iššūkiai ir išsaugojimas

Per pastaruosius dešimtmečius geišų skaičius sumažėjo dėl urbanizacijos, kitų darbo galimybių ir pokyčių pramogų kultūroje. Tačiau egzistuoja stiprios pastangos išsaugoti šią paveldą: mokyklos, kultūrinės iniciatyvos ir turizmo programos, kurios skatina susidomėjimą tradiciniais menais. Daugelis geišų šiandien jungia tradicinius pasirodymus su šiuolaikinėmis formomis, koncertais ir tarptautiniais renginiais.

Elgesio taisyklės lankantis geišų renginyje

Jeigu lankotės hanamači ar ketinate užsakyti geišą į renginį, pravartu žinoti kelias taisykles:

  • Gerbkite asmeninę erdvę ir nebandykite prisiliesti prie geišos be leidimo.
  • Venkite agresyvių fotografijų ar trikdymo pasirodymų metu.
  • Mandagumas, mokėjimas ir aiškus susitarimas dėl honoraro yra būtini – daug paslaugų rezervuojama per ochaya.

Žymios geišos ir kultūrinis paveldas

Tarp žymiausių vardų yra Mineko Iwasaki, kuri savo memuaruose ir viešuose pasisakymuose prisidėjo prie tarptautinio supratimo apie geišų gyvenimą ir profesiją. Geišos dažnai figūruoja mene, kine ir literatūroje – jos simbolizuoja discipliną, estetiką ir nepriklausomą moterišką kultūros ekspertizę.

Apibendrinant: geišos (arba geiko) – tai profesionalios japonų menininkės, kurių vaidmuo apima muziką, šokį, pokalbius ir vakarėlių priežiūrą. Jos yra gyvas Japonijos tradicijų ir estetikos simbolis, kurio išsaugojimui dedamos pastangos ir šiuolaikinė adaptacija.