Vietnamo istorija prasideda maždaug prieš 2700 metų. Viena po kitos Kinijoje įsikūrusios dinastijos tiesiogiai valdė Vietnamą didžiąją laikotarpio dalį nuo 207 m. pr. m. e. iki 938 m., kai Vietnamas atgavo nepriklausomybę. Didžiąją istorijos dalį Vietnamas buvo didesnės kaimynės Kinijos duoklinė valstybė, tačiau atrėmė kinų invazijas ir tris mongolų invazijas 1255-1285 m. Vėliau imperatorius Trần Nhân Tôngas diplomatiškai pavertė Vietnamą Juano dukterine valstybe, kad išvengtų tolesnių konfliktų. Nepriklausomybės laikotarpis laikinai baigėsi XIX a. viduryje ir pabaigoje, kai šalį kolonizavo Prancūzija (žr. Prancūzijos Indokinija). Per Antrąjį pasaulinį karą imperatoriškoji Japonija išvijo prancūzus ir okupavo Vietnamą, nors okupacijos metu pasiliko prancūzų administratorius. Po karo Prancūzija bandė atkurti savo kolonijinę valdžią, bet galiausiai patyrė nesėkmę Pirmajame Indokinijos kare. Ženevos susitarimais šalis buvo padalyta į dvi dalis, pažadant demokratinius rinkimus, kad šalis vėl susivienytų.

Tačiau vietoj taikaus susivienijimo padalijimas sukėlė Vietnamo karą. Jo metu Kinijos Liaudies Respublika ir Sovietų Sąjunga rėmė šiaurę, o Jungtinės Valstijos - pietus. Po milijonų vietnamiečių žūčių karas baigėsi 1975 m. balandžio mėn. šiauriečiams puolus Saigoną. Susivienijęs Vietnamas patyrė tolesnes vidaus represijas ir buvo izoliuotas tarptautiniu mastu dėl besitęsiančio Šaltojo karo ir Vietnamo invazijos į Kambodžą. 1986 m. Vietnamo komunistų partija pakeitė ekonominę politiką ir pradėjo privataus sektoriaus reformas, panašias į Kinijos reformas. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio Vietname prasidėjo didelis ekonomikos augimas ir šiek tiek sumažėjo politinių represijų, nors pranešimų apie korupciją taip pat padaugėjo.

Senieji laikotarpiai ir pirmos valstybės

Priešistorinis Vietnamo regionas buvo apgyvendintas daugelio gentinių bendruomenių; nuo I tūkst. pr. m. e. formavosi pirmosios centralizuotos politinės struktūros. Legendose svarbi vieta tenka Lạc Việt gentims ir pirmiesiems vietiniams valdovams. Pirmieji ilgalaikiai valstybingumo pagrindai atsirado pietinėse Kinijos upių deltoje, kur klestėjo ryžių ūkis ir kultūriniai mainai su Kinija.

Dinastijų epochas ir vietinė valdžia

Po 938 m., kai Vietnamas atgavo laipsnišką nepriklausomybę nuo tiesioginės Kinijos valdžios, susiformavo vietinės dinastijos, tokios kaip Lý, Trần ir Lê. Šios dinastijos konsolidavo centralizuotą administraciją, plėtė agrarinę ekonomiką ir vystė konfucianistinį valstybės modelį. Trần dinastijos laikais (XIII a.) sėkmingai atremtos mongolų invazijos, o plačios reformos ir kariuomenės perorganizavimas leido išlaikyti nepriklausomybę.

Viduramžiai ir regioniniai konfliktai

Per kelis šimtmečius Vietnamas plėtėsi į pietus, užimdavo vietas, kur gyveno champai ir khmerai, procesą, vadinamą Nam tiến (judėjimas į pietus). Tai susiję su karinėmis kampanijomis, demografiniais pokyčiais ir žemės ūkio plėtra, kuri ilgainiui suformavo dabartinę šalies geografiją.

Kolonijinė era: Prancūzijos Indokinija

XIX a. viduryje ir pabaigoje Prancūzija palaipsniui užvaldė Vietnamą ir įtraukė jį į Prancūzijos Indokininę imperiją. Prancūzai centralizavo administraciją, plėtė infrastruktūrą (geležinkelius, uostus), tačiau tuo pačiu eksploatavo natūralius išteklius ir įtvirtino didelius ekonominius bei kultūrinius pokyčius. Kolonijinė politika sukėlė įvairias vietines pasipriešinimo formas, įskaitant mokslininkų, nacionalistinių judėjimų bei komunistinių grupių pasipriešinimą.

Antrojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės siekiai

Per Antrąjį pasaulinį karą regioną užėmė Japonija, tačiau po karo grįžusi prancūzų valdžia nesugebėjo ilgam atkurti kolonijinės kontrolės. Vietnamo nacionalistinė ir komunistinė jėga Viet Minh, kuriai vadovavo Ho Chi Minh, ėmėsi ginkluotos kovos už nepriklausomybę. Tai kulminavosi Pirmajame Indokinijos kare prieš Prancūziją ir svarbia pergale Điện Biên Phủ 1954 m., po kurios Ženevos konferencija padalino šalį į šiaurinę ir pietinę zonas.

Padalijimas ir Vietnamo karas

Šalies padalijimas paskatino politinį konfliktą, kuris virto plačiuoju Vietnamo karu. Šiaurę rėmė komunistinės valstybės (Kinija, Sovietų Sąjunga), pietus – Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai. Karo metu kilo plataus masto karinis mobilizavimas, civilių aukos, plataus masto naikinimas ir didžiulės socialinės permainos. Svarbūs įvykiai – 1968 m. Tėto puolimas (Tet Offensive), JAV karinis įsitraukimas ir bendra tarptautinė reakcija. JAV kariuomenės maksimumas Vietname siekė apie pusę milijono karių vėlyvaisiais 1960–1970 m. Karas baigėsi 1975 m. Saigono (dabar Ho Šimino) kritimu ir šalies susivienijimu.

Susivienijimas, pokario iššūkiai ir tarptautinė politika

Po 1975 m. Vietnamas buvo oficialiai suvienytas kaip Socialistinė Respublika. Vykdyta kolektyvizacija ir centrinis planavimas, tačiau ekonomika sunkiai atsigavo. 1978–1979 m. Vietnamas įsikišo Kambodžoje, nuvertęs Khmerų Raudonųjų režimą, kas sukelė tarptautinę kritiką ir dar labiau izoliuoja šalį. Diplomatinių santykių normalizacija su Vakarais vyko po kelių dešimtmečių – svarbus etapas buvo santykių normalizavimas su Jungtinėmis Valstijomis 1995 m.

Doi Moi ir ekonominė transformacija

1986 m. pradėtas Doi Moi (liet. „atnaujinimo“) procesas ženkliai pakeitė šalies ekonomiką: leista plėtoti privataus sektoriaus iniciatyvas, užsienio investicijas, liberalizuotos kainos ir prekyba. Šios reformos paskatino sparčią ekonomikos augimą, skirtą eksporto orientuotai pramonės plėtrai – ypač tekstilės, elektronikos surinkimo, žemės ūkio (ryžių, kavos) ir turistų sektoriams. Vietnamas prisijungė prie Pasaulio prekybos organizacijos (WTO) 2007 m. ir tapo aktyvia regionine ekonomine jėga.

Šiuolaikinis Vietnamas: ekonomika, visuomenė ir politika

  • Ekonomika: per pastaruosius kelis dešimtmečius ekonominė plėtra buvo greita, vidutinės metinės BVP augimo normos buvo aukštos, o eksportas — stipri varomoji jėga. Šalies ekonomika vis labiau diversifikuojasi, didėja technologijų ir manufaktūros sektorius.
  • Politika: Vietnamas išlieka vienos partijos valstybė, kurioje Vietnamo komunistų partija turi lemiamą vaidmenį. Tai reiškia griežtesnę politinę kontrolę ir ribotas opozicines galimybes, taip pat cenzūrą žiniasklaidoje ir ribotą visuomeninį atvirumą.
  • Socialiniai iššūkiai: spartus urbanizacijos tempas, pajamų nelygybė, korupcija ir aplinkosaugos problemos (pvz., užterštumas, Mekongo deltos suspaudimas ir klimato kaitos keliamas potvynių pavojus) yra svarbūs iššūkiai. Taip pat sprendžiami sveikatos, švietimo ir infrastruktūros poreikiai.
  • Tarptautiniai santykiai: Vietnamas aktyvus ASEAN narė, plečia ekonominį bendradarbiavimą ir balansuojasi tarp didžiųjų regioninių galių – Kinijos ir JAV. Šalis pritraukia daug užsienio investicijų, tačiau išlaiko atsargų užsienio politikos srityje dėl teritorinių ginčų Pietų Kinijos jūroje.

Kultūra ir paveldas

Vietnamo kultūra yra turtinga ir daugiabriaunė: ji jungia kinų įtaką, vietines etnines tradicijas ir budistines, konfucianistines vertybes. Vietnamo kulinarija, literatūra, muzika ir festivaliai (pvz., Tet — Naujieji metai pagal lunarinį kalendorių) yra svarbūs šalies identiteto elementai. Taip pat vietinę įvairovę atspindi daugybė etninių mažumų, ypač kalnuotose šiaurės srityse.

Trumpas reziumė

Vietnamo istorija — tai ilgai trunkančio valstybingumo, konfliktų ir atkūrimo pasakojimas. Nuo senovinių dinastijų, per ilgas kolonijinį periodą, iki šiuolaikinio ekonominio atgimimo ir tarptautinės integracijos — šalis nuolat keitėsi. Nors politinė atmosfera lieka kontroliuojama ir išlieka daugybė iššūkių, ekonominė dinamika ir demografiniai veiksniai paverčia Vietnamą viena iš svarbių Pietryčių Azijos valstybių.