Savireguliacija
Homeostazė - tai savireguliacija, pagrindinė visų saviorganizuojančių sistemų savybė. Biologijoje tai yra stabilios vidinės aplinkos palaikymas.
Homeostazė - tai gyvybės gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą, kai aplinka keičiasi. Gyvūnai palaiko stabilią savo kūno būklę. Jie tai daro reguliuodami savo vidinę pusiausvyrą. Pavyzdžiui, jie reguliuoja savo pH, temperatūrą, deguonies ar anglies dioksido kiekį kraujyje ir pan. Gyvų būtybių tyrinėjimas, kaip jos išlaiko stabilią būklę, vadinamas fiziologija. Dažniausiai mūsų fiziologija visą gyvenimą veikia nesąmoningai. Turime daug neigiamų grįžtamojo ryšio sistemų, kurios reguliuoja mūsų fiziologiją, kad išliktume gyvi. Šios sistemos organizuojasi savaime ir jų nereikia mokytis. Jos yra paveldimos.
Šią sąvoką aprašė Klodas Bernaras (Claude Bernard), o vėliau, 1926, 1929 ir 1932 m., šį terminą sukūrė Volteris Kanonas (Walter Cannon). Walteris Cannonas manė, kad tai yra homeostazės požymiai:
1. Atviroje sistemoje, tokioje kaip mūsų kūnas, pastovumą užtikrina mechanizmai, kurie palaiko šį pastovumą. Kanonas tai grindė įžvalgomis apie tai, kaip reguliuojamos tokios pastovios būsenos kaip gliukozės koncentracija, kūno temperatūra ir rūgščių bei šarmų pusiausvyra.
2. Norint išlaikyti stabilią būseną, bet koks pokytis automatiškai susiduria su veiksniais, kurie priešinasi pokyčiams. Padidėjęs druskos kiekis kraujyje sukelia troškulį, nes organizmas bando praskiesti druskos koncentraciją tarpląsteliniame skystyje.
3. Homeostazę reguliuojanti sistema turi keletą bendradarbiaujančių mechanizmų, kurie veikia vienu metu arba paeiliui. Cukrų kraujyje reguliuoja insulinas, gliukogenai ir kiti hormonai, kurie kontroliuoja jo išsiskyrimą iš kepenų arba pasisavinimą audiniuose.
Homeostazės pavyzdžiai:
- Termostato veikimas
- Vandens ir mineralinių medžiagų reguliavimas organizme
- Kūno temperatūros reguliavimas: žinduoliai ir paukščiai turi sudėtingas sistemas, kurios padeda palaikyti kūno temperatūrą tam tikrose ribose.
Žinduolių pagrindiniai homeostazės organai yra šie:
Smegenys taip pat yra svarbiausia homeostazės dalis. Jos valdo elgesį, o pagrindinė elgesio funkcija - palaikyti gyvybę imantis veiksmų.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra homeostazė?
Atsakymas: Homeostazė - tai gyvų būtybių stabilios vidinės aplinkos savireguliacija. Tai gyvybės gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą, kai aplinka keičiasi.
K: Kas sukūrė terminą homeostazė?
A: Šį terminą 1926, 1929 ir 1932 m. sukūrė Walteris Cannonas.
K: Kokios yra kai kurios homeostazės savybės, pasak Walterio Cannono?
A: Walterio Cannono teigimu, homeostazė reiškia pastovumą atviroje sistemoje, tokioje kaip mūsų kūnas, kurią palaiko pokyčiams atsparūs mechanizmai; bet koks tam tikrų kintamųjų padidėjimas ar sumažėjimas susiduria su tam pasipriešinusiais veiksniais; yra bendradarbiaujančių mechanizmų, kurie veikia vienu metu arba paeiliui, kad išlaikytų pastovią būseną.
Klausimas: Kokie organai susiję su žinduolių homeostaze?
A: Pagrindiniai žinduolių homeostazės organai yra pagumburis ir hipofizė, plaučiai, oda, raumenys, inkstai, kepenys ir kasa. Smegenys taip pat atlieka svarbų vaidmenį, nes jos kontroliuoja elgseną, kuri palaiko gyvybę imdamasi veiksmų.
Klausimas: Kaip gyvūnai reguliuoja savo vidinę pusiausvyrą?
A: Gyvūnai reguliuoja savo vidinę pusiausvyrą reguliuodami pH lygį, temperatūrą, deguonies ar anglies dioksido kiekį kraujyje ir pan.
K: Kaip vadinamas mokslas apie tai, kaip gyvosios būtybės išlaiko stabilią būklę?
A: Tyrimas apie tai, kaip gyvosios būtybės išlaiko stabilią būklę, vadinamas fiziologija.
