Hylonomus – ankstyviausias amniotas iš Joggins (prieš 312 mln. metų)
Hylonomus — seniausias amniotas iš Joggins (prieš 312 mln. metų): mažas driežą primenantis keturkojis, kurio fosilijos aptiktos Joggins Fossil Cliffs, Naujoji Škotija.
Hylonomus yra išnykęs stiebinis keturkojis, gyvenęs prieš maždaug 312 milijonų metų (mia) Pensilvanijos laikotarpiu. Tai vienas iš ankstyviausių žinomų amniotų — gyvūnų grupės, kurią apima vėlesni ropliai, paukščiai ir žinduoliai. Dėl kaukolės angų už akių (temporalinės angos) nebuvimo ar jų menkumo tiksli sauropsidų (ankstyvųjų reptilijų) ir kitų evoliucinių grupių padėtis kartais paneigiama, todėl tarpinės formos klasifikacija lieka diskutuotina. Westlothiana yra datuojama seniau, bet galėjo būti artimesnė varliagyviams, o Casineria žinoma tik iš fragmentiškų liekanų, todėl Hylonomus dažnai minima kaip ankstyviausias patikimas amniotas iš Joggins.
Anatomija ir dydis
Hylonomus buvo nedidelis gyvūnas — apie 20 cm ilgio (įskaitant uodegą). Kūno forma ir judesiai greičiausiai priminė šiuolaikinius driežus: ilgas kūnas, gerai išvystyti galūnių kaulai ir uodega, leidusi greitai slinkti tarp žemės paviršiaus ir augalijos. Jis turėjo aštrius, smulkius dantis, tinkamus kimšti ir laikyti mažus bestuburius. Kaukolės morfologija byloja apie primityvias savybes; laisvos ir nevisiškai išryškėjusios temporalinės angos trukdo tiksliai nubrėžti ribas tarp ankstyvųjų sauropsidų ir kitų amniotų grupių.
Mityba ir gyvenimo būdas
Hylonomus greičiausiai buvo smulkus plėšrūnas ar oportunistinis visėdis, kurio dieta daugiausia susidedavo iš mažų bestuburių. Fosilijų kontekstas ir dantų forma rodo, kad jis medžiojo ar rinko grobį, tokį kaip šimtakojai (centipediai), ankstyvieji vabzdžiai ir kiti mažesni bestuburiai, gyvenę karboninio amžiaus pelkėse ir miškuose.
Fosilijos ir radimvietė
Hylonomus fosilijų rasta suakmenėjusių klubinių samanų kelmų liekanose Joggins FossilCliffs, Naujojoje Škotijoje, Kanadoje. Joggins yra išskirtinė vieta, kur gerai išsaugoti visų dydžių organizmų skeletai ir pėdsakai suteikia vertingą informaciją apie vėlyvojo karbono ekosistemas. Viena iš paaiškinamų taphonominių (fosilijų susidarymo) teorijų teigia, kad po atšiaurių orų klubinės samanos suiro, kelmai supuvo ir įgavo duobę arba ertmę. Maži gyvūnai, tokie kaip Hylonomus, ieškodami prieglobsčio ar maisto, galėjo patekti į tokias ertmes, iš kurių nebegalėjo išeiti — jie dingo, išsekę ar numirę, o vėliau medžiagos suakmenėjo, išsaugojant jų liekanas.
Tame pačiame Naujosios Škotijos regione, stratigrafiškai aukščiau, aptiktos ir kitos svarbios ankstyvųjų amniotų bei gretimų grupių fosilijos: bazinio pelykozauro Archaeothyris bei bazinio diapsido Petrolacosaurus. Šie radiniai datuojami maždaug 6 milijonais metų vėliau nei Hylonomus, tad kartu jie padeda atkurti ankstyvųjų amniotų evoliuciją ir įvairovę.
Pėdsakai ir kiti įrodymai
Naujajame Brunsvike rasta keletas suakmenėjusių pėdų pėdsakų, datuojamų maždaug 315 milijonų metų senumo. Šie pėdsakai priskiriami Hylonomus arba labai panašiems mažiems amniotams, ir jie rodo, kad tokio tipo gyvūnai buvo paplitę tolesnėse šio regiono ekosistemose bei judėjo aktyviai sausumoje, o ne vien vandens buveinėse.
Reikšmė evoliucijai
Hylonomus laikomas svarbiu žingsniu sausumos faunos transformacijoje: kaip ankstyvas amniotas jis reprezentuoja liniją, kurią vėliau užims platesnė roplių ir galiausiai daugelio kitų sausumos stuburinių (įskaitant žinduolius) evoliucinė sėkmė. Amniotinė adaptacija — amniono apykaklė kiaušinyje — leido visiškai atsiriboti nuo vandeninių vystymosi stadijų, todėl organizmai galėjo daug laisviau kolonizuoti sausumos biotopus. Hylonomus ir panašūs formuojantys fosilijų radiniai suteikia realių duomenų apie tai, kaip ir kada šie pokyčiai vyko.
Neaiškumai ir tolesni tyrimai
Nors Hylonomus dažnai vadinamas vienu iš ankstyviausių amniotų, jo tiksli sisteminė padėtis vis dar gali kisti su naujais atradimais. Ribotas kai kurių kaulų išsaugojimas ir ankstyvųjų amniotų morfologinių požymių įvairovė reiškia, kad mokslininkai toliau lygina kaulinę anatomiją, pėdsakus ir geologinį kontekstą, siekdami tiksliau suprasti šios grupės kilmę ir ryšius su kitomis senojo Karbono faunos grupėmis.
- Dydis: ~20 cm (įskaitant uodegą)
- Dieta: smulkūs bestubviai (vabzdžiai, šimtakojai ir kt.)
- Gyvenamoji aplinka: anglies amžiaus pelkės ir miškai, dažnai susiję su klubinėmis samanomis (lycopodais)
- Fosilijų radimvietė: Joggins Fossil Cliffs, Naujoji Škotija (Kanada)
Šie duomenys sudaro nuoseklią, prieinamą apžvalgą apie Hylonomus ir jo vietą ankstyvojoje amniotų evoliucijoje, pabrėžiant tiek jo biologines savybes, tiek geologinį ir ekologinį kontekstą.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra Hylonomus?
A: Hylonomus yra išnykęs stiebinis keturkojis, gyvenęs prieš 312 mln. metų, Pensilvanijos laikotarpiu.
K: Kokio dydžio buvo Hylonomus?
A: Hylonomus buvo 20 cm ilgio (įskaitant uodegą).
K: Kaip jis atrodė?
Atsakymas: Tikriausiai jis buvo gana panašus į šiuolaikinius driežus.
K: Kuo jis maitinosi?
A: Jis turėjo mažus aštrius dantis ir greičiausiai maitinosi mažais bestuburiais, pavyzdžiui, daugialąsčiais ar ankstyvaisiais vabzdžiais.
K: Kur buvo rastos Hylonomus fosilijos?
A: Hylonomus fosilijų rasta suakmenėjusių klubinių samanų kelmų liekanose Joggins Fossil Cliffs, Naujojoje Škotijoje, Kanadoje.
K: Kokių dar fosilijų rasta tame pačiame Naujosios Škotijos regione?
A: Šiame regione, aukščiau, taip pat rasta bazinio pelykozauro Archaeothyris ir bazinio diapsido Petrolacosaurus fosilijų, datuojamų maždaug 6 milijonais metų vėliau.
K: Ar yra kokių nors pėdų atspaudų, priskiriamų Hylomonous?
A: Taip, Naujajame Brunsvike rasta keletas suakmenėjusių pėdų atspaudų, datuojamų maždaug 315 mln. metų, kurie priskiriami Hylomonous.
Ieškoti