Insulinė Italija (itališkai Italia insulare arba tiesiog Isole) – vienas iš penkių oficialių Italijos statistinių regionų, kuriuos naudoja Nacionalinis statistikos institutas (ISTAT), NUTS1 lygio regionas. Tai teritorinė kategorija, skirta statistiniams, ekonominiams ir kartais rinkiminiams palyginimams Italijoje.
Salų Italija apibrėžiama tik statistikos ir kai kurių rinkimų tikslais ir apima dvi pagrindines Italijos salas: Sicilija ir Sardinija, taip pat kitos mažos salos ir salynai šalia jų. Abi pagrindinės salos yra Italijos autonominės regionai su specialiais statutais, turinčiais platesnes savivaldos teises nei dauguma žemyninių regionų.
Geografija ir gamtinės ypatybės
Insulinė Italija apima didžiąją dalį Viduržemio jūros salyno vakarinėje dalyje. Sicilija yra didžiausia Viduržemio jūros sala, išsiskirianti uolėtais krantais, žemomis lagūnomis ir aukštomis kalnų grandinėmis; čia stūkso Etna – viena iš aktyviausių Europos ugnikalnių. Sardinija pasižymi kalnuota vidine dalimi, ilga pakrante, urvais ir unikaliomis nuragų kultūros liekanomis.
Apytiksliai Sicilijos plotas yra apie 25 700 km², Sardinijos – apie 24 100 km², tad abi salos kartu užima beveik 50 000 km². Klimatas daugiausia – Viduržemio jūros: švelnios, lietingos žiemos ir karšti, saulėti vasaros mėnesiai pakrantėse.
Administracija ir gyventojai
Abi salos yra suskirstytos į regionus, provincijas (arba metropolinius miestus) ir komunas. Svarbiausi miestai Sicilijoje: Palermo (regiono sostinė), Catania, Messina; Sardinijoje: Cagliari (regiono sostinė), Sassari, Olbia. Gyventojų skaičius kinta, tačiau kartu abi salos sudaro maždaug 6–7 mln. gyventojų (Sicilija – apie 4–5 mln., Sardinija – apie 1–1,7 mln.), priklausomai nuo demografinių tendencijų.
Regionuose pastebimos demografinės problemos: jaunosios kartos migracija į žemyną ar užsienį, senėjanti populiacija ir retai apgyvendintos kaimo vietovės kai kuriose salų dalyse.
Ekonomika ir infrastruktūra
Ekonomika remiasi mišria veikla: žemės ūkiu (alyvuogės, vynuogės, citrusiniai vaisiai), žuvininkyste, suvenyrų ir maisto pramone, turistų sektoriaus paslaugomis bei tam tikromis gamybos šakomis. Turizmas yra svarbus pajamų šaltinis, ypač vasaros sezonu – pakrantės, istorinės vietovės ir gamtos objektai pritraukia lankytojus iš Italijos ir užsienio.
Infrastruktūra: salos yra susietos su žemynine Italija ir tarpusavyje oro linijomis ir keltų maršrutais. Pagrindiniai oro uostai – Catania-Fontanarossa, Palermo, Cagliari, Olbia ir kiti. Transporto tinklai vidaus maršrutuose kartais trūksta lyginant su žemyniniais regionais, ypač kalnuotose ir mažai apgyvendintose zonose.
Kultūra, kalbos ir paveldas
Insulinėje Italijoje vyrauja turtingas kultūrinis paveldas, kur susipina graikų, romėnų, arabų, normanų, ispanų ir kitų įtakos sluoksniai. Abu regionai turi daug archeologinių zonų, istorinių miestų ir UNESCO sąrašą papildančių objektų (pavyzdžiui, Sicilijos archeologinės vietovės, Aeolijos salos, Sardinijos nuragų palikimas Su Nuraxi ir kt.).
Kalbinė įvairovė: šalia itališkos kalbos gyvuoja regioniniai dialektai ir kalbos — siciliečių (Sicilian), sardų (Sardu) ir kiti vietiniai tarmės; Alghero mieste Sardinijoje vartojama katalonų tarmė.
Statistinė reikšmė
Insulinė Italija ISTAT ir Europos lygmeniu (per NUTS sistemą) naudojama siekiant analizuoti teritorinius skirtumus šalies viduje, planuoti politikas ir skirstyti struktūrines lėšas. NUTS1 klasifikacija leidžia palyginti tokias dideles regionines vienetus pagal demografinius, ekonominius ir socialinius rodiklius tarp skirtingų Europos valstybių dalių.
Apibendrinant: Insulinė Italija – savita teritorinė ir kultūrinė vienovė, kuri statistiškai sujungia dvi didžiausias Italijos salas. Šis regionas pasižymi unikaliu gamtiniu ir istoriniu paveldumu, svarbiu turistiniu ir kultūriniu vaidmeniu Italijoje, kartu susiduriant su ekonominiais ir demografiniais iššūkiais.