Lise Meitner (1878 m. lapkričio 7 d., Viena - 1968 m. spalio 27 d., Kembridžas) buvo austro‑švedų fizikė, kurios darbai turėjo lemiamos reikšmės suprantant branduolių dalijimosi procesą. 1906 m. ji gavo fizikos daktaro laipsnį Vienos universitete ir vėliau dirbo eksperimentinės ir teorinės fizikos srityse, daugiausia nagrinėdama radioaktyvumą ir branduolio struktūrą.
Meitner kilusi iš žydų šeimos; vėliau priėmė krikščionišką tikėjimą (liuteronybę). Jos asmeninė istorija ir kilmė turėjo labai didelę reikšmę, kai 1930‑aisiais ir 1940‑aisiais Europoje stiprėjo politiniai perversmai.
Nuo 1907 m. ji glaudžiai bendradarbiavo su Otto Hahnu. Per tuos bendrus tyrimus jie atliko daug svarbių eksperimentų branduolinės chemijos ir radioaktyvumo srityse. Vėliau Hahnas už tam tikrus šių darbų rezultatus gavo Nobelio chemijos premiją, tačiau Meitner nebuvo įtraukta į laureatų sąrašą, nors jos indėlis į atradimą vėliau buvo plačiai pripažintas. Įvertinimo trūkumas buvo sudėtingos politinės ir mokslinės aplinkybės — tarp jų Meitner pasitraukimas iš Vokietijos 1938 m. dėl nacistinės politikos.
1914 m., I pasaulinio karo metais, Meitner savanoriškai dirbo rentgeno technike Austrijos kariuomenėje. Po karo ji tęsė mokslinę karjerą Vokietijoje ir 1917 m. jai buvo suteikti profesoriaus įgaliojimai. Tolesniais dešimtmečiais ji intensyviai dirbo radiacijos ir radioaktyviųjų elementų savybių srityje (radiacijos tyrimai) bei dalyvavo eksperimentuose su uranu ir kitais sunkiais elementais.
1930‑aisiais ir iki 1938 m. Meitner kartu su Hahnu ir chemiku Fritz Strassmann tirė urano skilimo produktus. 1938 m., priversta bėgti iš nacistinės Vokietijos, Meitner persikėlė į Švediją; ten, kartu su savo sūnėnu Otto Frischu, ji teoriniu požiūriu paaiškino eksperimentinius Hahno ir Strassmanno rezultatus — kad urano branduolys gali suskilti į dvi didesnes dalis — ir kartu su Frischu apibūdino šį reiškinį kaip „branduolių dalijimąsi“. Tai paaiškinimas tapo pagrindu tiek tolimesniems branduolinės fizikos tyrimams, tiek technologiniams pritaikymams.
Nors Meitnerio tyrimai padėjo suprasti procesą, kurio fizikinė pusė vėliau buvo išnaudota ir taikant branduolinius ginklus, pati ji atsisakė dalyvauti bet kokiose karinėse branduolinėse programose ir kategoriškai nepritarė karo panaudojimui. Po Antrojo pasaulinio karo jos indėlis į fizikos mokslo raidą pamažu pradėtas pripažinti — jai skirta daug pagerbimų, jai skirtas elementas pavadintas Meitneris.
Lise Meitner paliko gilų mokslinį ir moralinį paveldą: jos darbai fundamentaliai prisidėjo prie branduolinės fizikos vystymosi, o jos gyvenimo istorija — atkreipė dėmesį į mokslininkų vaidmenį sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis. Jos vardas taip pat siejamas su diskusijomis apie mokslo pripažinimą ir etinę atsakomybę. Nors jos darbai sudarė pagrindą tolimesnėms technologijoms, pati Meitner nebuvo įsitraukusi į kurti atominės bombos projektus ir nepritarė jų panaudojimui, pavyzdžiui, projektui, kuris vėliau lėmė bombardavimą Hirosimos.
