Montevidėjo konvencija: valstybės kriterijai, teisės ir pripažinimas

Montevidėjo konvencija: aiškūs valstybės kriterijai, teisės ir pripažinimo dilemos — sužinokite apie nuolatinius gyventojus, teritoriją, vyriausybę ir tarptautinių santykių reikšmę.

Montevidėjo konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų yra sutartis. Šiandien ji yra tarptautinės paprotinės teisės dalis. Sutartis buvo pasirašyta 1933 m. gruodžio 26 d. Montevidėjuje, Urugvajuje, Septintojoje tarptautinėje Amerikos valstybių konferencijoje. Šioje konferencijoje Jungtinių Valstijų prezidentas Franklinas D. Ruzveltas ir valstybės sekretorius Kordelis Hulas paskelbė vadinamąją geros kaimynystės politiką, kuria buvo nepritariama JAV ginkluotam kišimuisi į tarpamerikietiškus reikalus. Šia sutartimi Franklinas D. Ruzveltas bandė pakeisti "jankių imperializmo" suvokimą. Tokį požiūrį į jankių imperializmą sukėlė jo pirmtako, prezidento Herberto Huverio (Herbert Hoover), pradėta vykdyti politika. Konvenciją pasirašė 19 valstybių, trys iš jų - su išlygomis (Brazilija, Peru ir Jungtinės Valstijos).

Konvencijos reikšmė ir taikymo laukas

Montevidėjo konvencija tapo svarbiu tarptautinio teisės mąstymo atspirties tašku, nes aiškiai suformulavo valstybės sampratą ir nubrėžė valstybės teisių bei pareigų ribas. Nors sutartis buvo pasirašyta tarp Amerikos šalių ir formaliai saisto tik šalių pasirašiusiųjų teises ir pareigas, daugelis teisės specialistų ir valstybingumo praktikos atstovų laiko jos pagrindinius principus (ypač 1 straipsnį) tarptautinės paprotinės teisės dalimi.

Valstybės kriterijai (1 straipsnis)

Valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, turėtų turėti šias savybes: (a) nuolatiniai gyventojai; (b) apibrėžta teritorija; (c) vyriausybė; ir (d) gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Šie keturi kriterijai dažnai vartojami kaip praktinis matas, vertinant, ar tam tikras politinis darinys gali būti laikomas valstybe tarptautine prasme. Kiekvienas kriterijus trumpai:

• Nuolatiniai gyventojai – būtinumas, kad tame darinyje būtų žmonių, kurie sudaro pastovų gyventojų pagrindą (nereikalaujama minimalaus gyventojų skaičiaus).
• Apibrėžta teritorija – teritorijos ribos gali būti ginčijamos ar nevisiškai nusistovėjusios, tačiau turi būti bent apibrėžta erdvė, kurioje valdžia vykdo arba siekia vykdyti savo funkcijas.
• Vyriausybė – efektyvi ar bent dalinai veikianti institucija, kuri vykdo viešąją valdžią ir užtikrina viešąją tvarką bei administraciją.
• Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis – kitaip tariant, sugebėjimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuose, sudarinėti sutartis ir vykdyti tarptautines pareigas.

Pripažinimas ir valstybės egzistavimo teorijos

Montevidėjo konvencijos 3 straipsnio pirmasis sakinys aiškiai teigia, kad "politinis valstybės egzistavimas nepriklauso nuo kitų valstybių pripažinimo". Tai atspindi deklaratyviąją valstybingumo teoriją: valstybė egzistuoja kaip faktinis reiškinys, kai įvykdomi objektyvūs kriterijai, nepriklausomai nuo to, ar kitos valstybės ją pripažįsta.

Priešinga yra konstitucinė (konstityvinė) arba pripažinimo teorija, pagal kurią valstybė gali egzistuoti tarptautinėje teisėje tik tada, kai ją pripažįsta kitos valstybės. Šios dvi teorijos dažnai pasireiškia praktikoje: teisinėje analizėje dominuoja deklaratyvus požiūris, tačiau politiniai sprendimai (pvz., diplomatinių santykių užmezgimas, narystė tarptautinėse organizacijose) priklauso nuo pripažinimo politinių aspektų.

Šios sąvokos nereikėtų painioti su Estrados doktrina – Meksikos užsienio politikos principais, kuriais remiantis pripažinimas laikomas valstybių suverenios sprendimo teisės dalimi, o teisinių nuosprendžių apie naujų vyriausybių teisėtumą vengta. Estrados doktrina labiau akcentuoja diplomatinius ir politinius aspektus, o ne objektyvius valstybingumo kriterijus.

Iššūkiai ir ginčai praktikoje

Kai kurie teisės specialistai abejoja, ar Montevidėjo kriterijai visuomet pakankami arba tinkamai atspindi sudėtingus šiuolaikinius atvejus. Pvz., šiuos kriterijus gali taikyti arba jais remtis mažiau pripažintos arba savarankiškumo siekiančios teritorijos, tokios kaip Kinijos Respublika (Taivanas), arba de facto administruojamos bei tarptautiniu mastu ginčijamos teritorijos, pvz., Sealando Kunigaikštystė, Somalilandas ar Liberlandas. Tokiuose atvejuose teisinė kvalifikacija ir politinis pripažinimas dažnai nesutampa.

Taip pat kyla klausimų dėl neteritorinių subjektų: neteritorinės mikronacijos steigėjai dažnai teigia, kad apibrėžtos teritorijos reikalavimas yra nebūtinas, tačiau tarptautinė praktika paprastai reikalauja bent realios teritorijos.

Yra ir ypatingų atvejų, kai tarptautinės teisės subjektais pripažįstami nelabai tradiciniai dariniai. Pavyzdžiui, Suverenus Maltos karinis ordinas (Sovereign Military Order of Malta) turi tam tikrą tarptautinį teisinį statusą: sudaro diplomatinius santykius ir turi nuolatinių atstovybių prie kai kurių valstybių ar tarptautinių organizacijų, tačiau jis nėra valstybė tradicine prasme ir nesiekia užimti valstybingumo vietos.

Valstybės teisės ir pareigos pagal konvenciją (apibendrintai)

Montevidėjo konvencija ir su ja susijusi praktika apibrėžia ne tik valstybės egzistavimą, bet ir pagrindines teises bei pareigas, kurios paprastai priskiriamos valstybėms tarptautinėje teisėje:

• Savarankiškumas ir suverenumas – valstybė veikia kaip lygi kitoms valstybėms tarptautinėje arenoje.
• Gebėjimas sudaryti tarptautines sutartis ir užsienio politikos vykdymas.
• Atsakomybė gerbti tarptautinę teisę: neintervenicija, teritoriologinė neliečiamybė, pagarbos žmogaus teisių principai (priklausomai nuo tarptautinių sutarčių) ir kt.
• Teisė ginti teritoriją ir gyventojus, teisė užmegzti diplomatinius ryšius bei siųsti ir priimti atstovus.

Montevidėjo konvencijos įtaka šiandien

Nors tarptautiniai santykiai ir valstybės formos per pastaruosius dešimtmečius tapo sudėtingesnės (dėl dekolonizacijos, separatistinių judėjimų, tarptautinių organizacijų svarbos), Montevidėjo konvencija išlieka svarbią reikšmę turinčiu teisiniu tekstu. Jos keturi kriterijai dažnai minima teismuose, tarptautinėse diskusijose ir politinėse analizėse. Vis dėlto sprendimas dėl to, ar konkretus darinys yra valstybė, dažnai priklauso ne tik nuo teisinių kriterijų, bet ir nuo politinių sprendimų, tarptautinės bendruomenės pozicijos bei praktinio gebėjimo vykdyti valstybės funkcijas.

Trumpai tariant, Montevidėjo konvencija suteikė aiškų, praktišką valstybės sampratos pagrindą, bet jos taikymas konkrečiuose atvejuose vis dar reikalauja tiek teisinių, tiek politinių vertinimų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Montevidėjo konvencija?

Klausimas: Kas paskelbė Geros kaimynystės politiką?

K: Kokie keturi 1 straipsnyje nurodyti kriterijai, pagal kuriuos valstybė yra valstybė?

K: Kas 3 straipsnyje sakoma apie kitų valstybių pripažinimą?

Klausimas: Ar buvo bandymų išplėsti valstybingumo apibrėžtį?

Klausimas: Kaip neteritorinės mikrovalstybės vertina šį reikalavimą teisingumo požiūriu?

Paieška pagal raidę