Moresnetas arba Neutralusis Moresnetas (esperanto: Neŭtra Moresneto) buvo labai maža teritorija, egzistavusi 1816-1919 m. Jos plotas buvo 3,5 km². Ji egzistavo, nes kaimynai negalėjo susitarti, kam ji turėtų priklausyti, todėl nusprendė ją paversti neutralia teritorija, kurioje valdžią turėtų abu kaimynai. Ji buvo už 7 km į pietvakarus nuo Aix-la-Chapelle (Vokietija), o į pietus nuo taškų, kuriuose ties Vaalserbergo kalnu susijungia Vokietijos, Belgijos ir Nyderlandų sienos.

Įkūrimas ir valdymas

Neutralusis Moresnetas susidarė po Napoleono karų, kai 1815–1816 m. buvo tvarkomi nauji Europos sienų susitarimai. 1816 m. buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį ginčytina teritorija paliekama neutralia ir valdoma bendrai — kaip kondominiumas — tarp Prūsijos ir Olandijos (vėliau, po 1830 m., Olandijos teisės perėjo Belgijai). Praktinis valdymas vykdytas per dviejų valstybių paskirtus atstovus, o kasdienius reikalus sprendė vietos įstaigos: meras bei taryba.

Ekonomika ir gyvenimas

Pagrindinis Moresneto ekonominis variklis buvo netoliese esantis cinko kasyklos ir perdirbimo kompleksas (garsi įmonė vadinosi Vieille Montagne). Kasyklos suteikė darbo vietų ir lėmė gyventojų augimą. Dėl neutralios padėties — sumažintų mokesčių ir laisvesnės prekybos — teritorija pritraukė verslus, amatininkus ir kontrabandininkus; čia veikė parduotuvės, barai ir nedidelės pramonės įmonės, kurioms buvo palanku vengti kitų valstybių muitų.

Gyventojų skaičius kito: per kelis dešimtmečius jis išaugo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Kalbinė ir kultūrinė padėtis buvo mišri — gyventojai kalbėjo vokiškai, prancūziškai ir niderlandiškai, o dėl darbo imigracijos atsirado ir kitų tautybių atstovų.

Teisinė padėtis, pasai ir kariniai reikalai

Neutralioje teritorijoje negaliojo pilna nė vienos kaimyninės valstybės jurisdikcija, todėl teisiniai santykiai buvo sudėtingi: gyventojai kartais turėjo Belgijos arba Vokietijos dokumentus, kai kas buvo beveik bepilietis. Neutralusis statusas reiškė ir tai, kad teritorijoje nebuvo nuolatinės kariuomenės — saugumą ir viešąją tvarką spręsdavo vietos valdžia ir kartais tarpusavyje susitariantys kaimynai.

„Amikejo“ idėja ir esperanto

Per XX a. pradžią susidarė idėjos apie Moresneto savarankiškumą. Vienas žymiausių projektų buvo pasiūlymas sukurti mažą Esperanto kalba kalbančią valstybę, kurią kai kurie siūlė pavadinti Amikejo (esperanto: „draugystės vieta“). Šiai idėjai pritarė nedidelė vietos aktyvistų grupė, tačiau ji neįgavo pakankamo tarptautinio palaikymo. Vis dėlto Moresnetas dažnai minima tarp istorinės esperantizmo simbolių ir mikrovalstybių eksperimentų pavyzdžių.

Pabaiga ir paveldas

Pirmojo pasaulinio karo pasekmės ir pokario derybos atnešė Neutraliojo Moresneto pabaigą. 1919 m. Versalio sutarties nuostatos paskelbė, kad teritorija pereis Belgijai, ir 1920 m. ji buvo inkorporuota į Belgiją. Antrojo pasaulinio karo metu teritorija trumpam pateko į Vokietijos administraciją, tačiau po karo vėl liko Belgijos dalimi.

Ši mažoji teritorija paliko ryškų istorinį pėdsaką kaip vienas iš paskutinių XIX–XX a. Europoje susikūrusių neutralios teisės ir bendro valdymo eksperimentų. Dabar Moresneto istorija domisi istorikai, turistai ir tie, kurie ieško neįprastų politinių sprendimų pavyzdžių — netoli Vaalserbergo trišalio pasienio taško stovi atminimo ženklai ir mažos ekspozicijos, primenančios šios „mikrovalstybės“ egzistavimą.