Nouvelle cuisine (pranc. "naujoji virtuvė") - tai prancūzų virtuvės maisto gaminimo ir pateikimo būdas. Skirtingai nuo senesnės aukštosios virtuvės, nouvelle cuisine pasižymi lengvesniais, subtilesniais patiekalais ir estetišku pateikimu. Judėjimas atsirado kaip reakcija į sunkesnius, gausiai padažais ir ilgai troškintus tradicinės virtuvės patiekalus: akcentuojamas produktų šviežumas, sezoniniai ingredientai, trumpesnė termiškai apdorojimo trukmė ir išraiškingas, dažnai minimalistiškas pateikimas. Ji prasidėjo Paryžiuje XX a. septintajame dešimtmetyje, o aštuntajame dešimtmetyje buvo pastebėta Londone ir Niujorke. Dabar šis judėjimas turi įtakos virtuvėms beveik visame pasaulyje.

Vienas svarbių pokyčių, lėmusių nouvelle cuisine atsiradimą, buvo gyvenimo ritmo ir klientų poreikių kaita: verslo pusryčiai ir ilgi dviejų valandų pietūs tapo mažiau įprasti, žmonės pradėjo rinktis lengvesnius, sveikesnius patiekalus. Taip pat restauracijų meniu ėmė kisti – mažesnės porcijos, daugiau pasirinkimo pagal sezoną, didesnis dėmesys produktų kilmei ir kokybei. Įtakos turėjo ir kritikai: maisto kritikas Henri Gault kartu su kolegomis André Gayot ir Christian Millau išleido naują restoranų gidą – Gault-Millau, arba Le Nouveau Guide, kuris aktyviai populiarino ir įvardijo šį judėjimą.

Gault ir Millau išskyrė maždaug dešimt nouvelle cuisine bruožų, kurie padėjo suprasti ir apibrėžti šio stiliaus principus. Tarp jų buvo:

  • Naudoti pačius šviežiausius ir geriausios kokybės produktus; atsisakyti ilgai laikytų ar perdirbtų ingredientų.
  • Sutrumpinti gaminimo laiką – daugiau greitesnių, švelnių terminių apdorojimo metodų, kad išsaugotų produktų natūralų skonį.
  • Lengvesni ir mažiau riebūs padažai – vietoj sunkios roux ar gausių kreminių padažų naudojami subtilūs, skonį papildantys padažai.
  • Dėmesys sezoninei ir vietinei produkcijai; regioninių ingredientų naudojimas.
  • Estetiškas, kūrybiškas pateikimas ir dažnai mažesnės porcijos, kurios skatina ragauti kelis patiekalus.
  • Naujoviški skonių deriniai ir kūrybiškas požiūris į tradicinius produktus bei technikas.
  • Vengimas perteklinių garnyrų – akcentuojamas pagrindinio produkto skonis ir tekstūra.
  • Meniu trumpinimas ir dažnas keitimas pagal produktų prieinamumą bei sezoną.
  • Didelis dėmesys technikai, preciziškumui ir švariems skonio profiliams.
  • Restorano bendro įvaizdžio bei aptarnavimo tobulinimas – nuo patiekalų iki pateikimo ir stalo kultūros.

Nouvelle cuisine skleidėsi per žinomus šefus ir restoranus. Tarp žymių šefų, susijusių su šiuo judėjimu, dažnai minima: Paul Bocuse, Michel Guérard, Roger Vergé, Alain Chapel ir Jean bei Pierre Troisgros. Kiekvienas iš jų interpretavo principus savaip – vieni labiau akcentavo regioninę prancūzų virtuvę, kiti eksperimentavo su pateikimu ir naujomis technikomis.

Legacy ir kritika: nouvelle cuisine turėjo didelę įtaką šiuolaikinei restoranų kultūrai – ji paskatino didesnį dėmesį produktų kokybei, sezoniniam meniu, meninei pateikčiai ir kūrybiškumui virtuvėje. Judėjimas taip pat paruošė dirvą vėlesniems eksperimentams, tokiems kaip modernaus interpretavimo maisto kryptys ir molekulinė gastronomija. Tačiau kritikų ir klientų dalis priekaištavo, kad kai kurie nouvelle cuisine variantai buvo pernelyg minimalistiški, porcijos – per mažos, o pateikimas – kartais prioritetu siekiant akį užkliudyti vietoj skonio. Per laiką daugelis šefų derino nouvelle cuisine idėjas su tradicine meistryste, taip susiformuojant dabartinei modernios virtuvės įvairovei.